Naktį iš pirmadienio į antradienį Lietuvos jaunieji krepšininkai grįžo triukšmingai su savitais šokiais iš Podgoricos, Europos U20 čempionate sugebėję iškrėsti malonią staigmeną sau ir šaliai.
Prieš dvi savaites jie išvyko į Juodkalniją tyliai, specialistams skaičiuojant ryškiausius šios kartos žaidėjus, kurie dėl įvairių priežasčių rinktinei šiemet nepadėjo.
Nebuvo Ąžuolo Tubelio, aiškaus lyderio pernai pasaulio jaunimo (iki 19 metų) čempionate, kur lietuviai finišavo šešti, nebuvo Liutauro Lelevičiaus ir Eurolygoje praėjusį sezoną debiutavusių Motiejaus Krivo bei Tito Sargiūno.
Čempionatas Lietuvai prasidėjo pralaimėjimais Ispanijai ir Ukrainai, bet įvaryta į kampą komanda parodė charakterį.
Parodžiusi nuožmaus intensyvumo gynybą, atradusi tikrą lyderį Mantą Rubštavičių, mūsų šalies komanda pasiekė keturias pergales iš eilės, tarp jų ir prieš vienus iš turnyro favoritų prancūzus ketvirtfinalyje.
Suprasti akimirksniu
- Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) rinktinės rezultatai Europos čempionate:
- Grupės varžybos: 65:75 pralaimėjo Ispanijai, 69:71 pralaimėjo Ukrainai, 108:66 įveikė Čekiją
- Aštuntfinalyje 75:70 įveikė Vokietiją
- Ketvirtfinalyje 89:79 nugalėjo Prancūziją
- Pusfinalyje 67:63 įveikė Juodkalniją
- Finale 61:69 nusileido Ispanijai
Lietuviai pasiekė finalą ir jame davė tikrą kovą ispanams. Nors per paskutines finalo minutes Ispanija palaužė lietuvius, Mindaugo Noreikos treniruojama rinktinė tapo viena sėkmingiausių U20 komandų per mūsų šalies istoriją.
Lietuvos dvidešimtmečiai Europos čempionais iki šiol yra tapę du sykius.
1996 metais Jono Kazlausko vadovaujama komanda su Šarūnu Jasikevičiumi, Mindaugu Timinsku, Dainiumi Adomaičiu, Andriumi Jurkūnu priešakyje iškovojo auksą Turkijoje.
2012 metais tai pavyko pakartoti Kazio Maksvyčio treniruojamai komandai, kurios lyderiai buvo Edgaras Ulanovas, Arnas Butkevičius, Vytenis Čižauskas, Dovydas Redikas, Žygimantas Skučas, Egidijus Mockevičius (šios kartos lyderis Jonas Valančiūnas tą vasarą atstovavo vyrų rinktinei).
Dar dukart U20 pirmenybėse Lietuvai buvo pavykę laimėti sidabrą: 2005 m. tai padarė Rimo Kurtinaičio vadovaujama komanda (lyderiai – Renaldas Seibutis, Jonas Mačiulis, Artūras Jomantas), o 2008 m. pakartojo Rimvydo Samulėno vadovaujama rinktinė (Donatas Motiejūnas, Martynas Gecevičius, Šarūnas Vasiliauskas, Žygimantas Janavičius, Vytenis Lipkevičius).
Dabar sidabru suspindo ir M.Noreikos vaikinai.
Iš Jonavos kilęs krepšinio specialistas pastaruosius dvylika metų dirbo Sostinės krepšinio mokykloje (SKM), pernai tapo Vilniaus „Ryto“ jaunimo programos vadovu, o dabar Podgoricoje drauge su savo pagalbininkais Sauliumi Kuzminsku ir Simu Juraičiu sukūrė sidabrinį įrašą savo CV.
– Treneri, kaip jaučiatės sukūręs tokį istorinį pasiekimą?
– Labai pavargę. Iki finalo žaidėme dar tris finalus – kiekvienos rungtynės nuo aštuntfinalio mums buvo tarsi dar vienos paskutinės rungtynės.
Nebuvome užtikrinti, kad turime persvarą, kiekvieną mačą žaidėme iš paskutiniųjų jėgų, kol finalą pasiekėme išsekę. Ir ten sukovojome, kiek galėjome.
– Kur šios komandos stiprybė?
– Aš labai džiaugiuosi už šiuos vaikinus ir kad mums pavyko juos padaryti geresnius, stipresnius, suradome harmoniją ir gerą susitelkimą – ačiū jiems.
– Į čempionatą atvykote be kelių potencialių lyderių, turnyrą pradėjote dviem pralaimėjimais. Kaip atradote jėgų persilaužti?
– Iš tiesų norėtume padėkoti sirgaliams, labai dėkui „galimai krepšinio ekspertams“.
– Jus užvedė, kad jumis mažai kas tikėjo?
– Lai jie patys pagalvoja, ką padarė ir ko nepadarė. Visiems galimai ačiū.
– Kokių nuogirdų teko išgirsti apie save?
– Patys girdite daugiau nei aš. Mes stengiamės kiek įmanoma atriboti žaidėjus, bet tai nėra įmanoma – jie skaito, jie žiūri. Gal nesigilinkime.
Mes išspaudėme iš savęs viską, ką galėjome.
– Kada čempionate pajautėte, kad su šia komanda galite eiti iki finalo, pakovoti dėl aukso?
– Kažkas sakė: „Ką čia tas treneris pasakoja.“ Bet aš nuo pat pradžių sakiau, kad galime. Aš lietuvis, bet galbūt esu netipinis lietuvis, nes negaliu sakyti žaidėjams, kad atvažiavome į čempionatą „pabūti“. Aš atvažiavau žaisti ir laimėti.
Suprasti akimirksniu
- Lietuvos jaunimo rinktinės lyderiai:
- Rezultatyviausi: Mantas Rubštavičius (Žaidė „Žalgiris-2“, paskolintas į „Lietkabelį“) – po 19,7 taško, Augustas Marčiulionis („Sain Mary's Gaels“, NCAA) – 9,1 taško, Dominykas Stenionis (Kėdainių „Nevėžis“) – 8,1, Dovydas Butka (Kauno „Žalgiris“-2) – 8, Jokūbas Rubinas (Vilniaus „Perlas-Energija“) – 6,6 taško;
- Daugiausiai kamuolių atkovojo: M.Rubštavičius – 4,4, Ugnius Jaruševičius („Bakersfield“, NCAA) – 4, Tadas Budrys (Palangos „Kuršiai“) – 3,7;
- Daugiausiai rezultatyvių perdavimų: A.Marčiulionis – po 4,9, D.Stenionis – po 3,1, J.Rubinas – 1,9;
- Naudingiausi: A.Rubštavičius – 17,3 balo, A.Marčiulionis – 11,3, U.Jaruševičius – 8,1.
Man nepatinka, kad mes, lietuviai, šioje vietoje buksuojame. Kodėl? Komanda atvyko ir nori laimėti.
Pradžia buvo sudėtinga, ne tokia, kokios norėjome. Galbūt kažkiek dėliojome taktiškai, darėme daugiau keitimų, kažkur taupėme jėgų, bet pradžioje nepavyko. Žaidėjai tik paskui patikėjo, ko nori treneriai. Per trumpą laiką nelengva sulipdyti daug žaidėjų į vieną krūvą.
Aš džiaugiuosi, kad jie patikėjo tuo, ką mes norime žaisti. Neturime stiprių žaidėjų tam tikrose pozicijose apačioje (prie krepšio), privalėjome žaisti tokį krepšinį, kokį galime žaisti su tais krepšininkais, kuriuos turime. Iš pradžių žaidėjai ir nebuvo žaidę tokio krepšinio, kokį norėjome matyti. Jiems patiems reikėjo laiko, kad patikėtų, jog tai veikia. Tas nuopuolis gal ir pastūmėjo į kampą – jie neturėjo kito varianto, tik patikėti tuo, ką mes žaidžiame. Ir mes pradėjome žaisti taip, kaip žaidėme iki finalo.
– Kaip apibūdintumėte šį krepšinį?
– Trumpai negaliu – tai ilgas kelias. Net ir žaidėjai to greitai nesuprato.
Taip, intensyvi gynyba, varžovo su kamuoliu spaudimas, buvo svarbu neleisti lengvai kvėpuoti, svarbu patiems bėgti į puolimą, nes mes mažesni. Mūsų stiprioji dalis – žemesni žaidėjai.
– Vienas jų buvo Mantas Rubštavičius. Ką galite pasakyti apie jį kaip komandos lyderį?
– Aš galiu pasakyti tik apie visus. Jei kalbėtume apie trenerių kolektyvą, mes sugebėjome padėti jiems sužibėti. Mantas? Jis pats pasiėmė daug, kaip ir kiti žaidėjai pasiėmė daug, nors prieš tai niekas apie juos nekalbėjo. Dabar kalbame apie vieną, antrą ar trečią. Pagarba Mantui, bet negalėčiau jo išskirti. Esu dėkingas visai komandai, ne tik Mantui.
– Ką galvojate apie savo karjerą – ar tai gali būti impulsas siekti ne tik administracinio darbo, bet ir kopti trenerio karjeros laiptais?
– Didelis impulsas. Neturiu, ką daugiau pridėti.
Suprasti akimirksniu
- Mindaugo Noreikos karjera
- 2009–2010 m. vyr. treneris „Justitia“ klube
- 2010 m. pradėjo dirbti Sostinės krepšinio mokykloje (SKM)
- 2019 m. Lietuvos U16 rinktinės trenerių štabo narys Europos čempionate
- 2019–2020 m. Vilniaus „Perlo Energijos“ trenerių štabo narys
- 2020–2021 m. Vilniaus „Rivile“ klubo vyriausiasis treneris RKL A divizione
- Nuo 2021 m. – Vilniaus „Ryto“ jaunimo programos vadovas2021 m. Lietuvos U18 rinktinės trenerių štabo narys FIBA „Europe Challenger“ turnyre
- 2022 m. Lietuvos U20 rinktinės vyriausiasis treneris Europos čempionate
– Lietuvos krepšiniui tai pirmieji medaliai po penkerių metų pertraukos. Kaip suvokiate tokį pasiekimą?
– Yra toks pasakymas: kai laimi pirmą vietą, šventi čia ir dabar. Kai laimi antrą vietą, šventi po trijų valandų. Mums užtruko ilgiau, bet dabar mes švenčiame.
– Yra planas šiam vakarui?
– Mes jau atšventėme. Bet galimai, galimai... Kažką kažkur.
