„Esu neblogas FIFA žaidėjas, o su NBA kol kas sekasi prasčiau. Gal ateityje pavyks patobulinti ir NBA žaidimo įgūdžius“, – šypsodamasis sakė praėjusį savaitgalį su „Neptūno“ dublerių – „Neptūno-Akvaservis“ ekipa Nacionalinės krepšinio lygos čempionu tapęs ir finalo MVP titulą pelnęs A. Einikis.
Oficiali Klaipėdos klubo svetainė nusprendė pakalbinti ir išsamiau supažindinti su šiuo 21-erių metų žaidėju, kuris yra vieno tituluočiausių Lietuvos rinktinės krepšininko Gintaro Einikio sūnus.
– Kaip susidomėjai krepšiniu? Pameni pirmąją treniruotę? – paklausėme Aido Einikio.
– Nepamenu, kaip susidomėjau krepšiniu, nes buvau labai labai mažas, bet nuo pat pirmų dienų turėjau krepšinio kamuolį ir krepšį. Aišku didžiausią įtaką padarė šeima, nes visa šeima žaidė krepšinį. O pirmoji mano treniruotė vyko Kaune, Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje. Bet ten buvau labai trumpai, nes persikraustėme gyventi į Klaipėdą. Čia jau lankiau Vlado Knašiaus krepšinio mokyklą. Būtent šioje mokykloje įgijau labai daug patirties, kadangi vienu metu gyniau dviejų komandų garbę. Labai smagu, kad Klaipėda ir V.Knašiaus krepšinio mokykla garsėja snaiperiais.
– Nuo 2014 metų (su trumpa išvyka į Mažeikius) rungtyniauji Klaipėdoje. Ilgalaike sutartimi susiejai savo ateitį su „Neptūnu“. Akivaizdžiai matome, kad tobulėji. Esi patenkintas būdamas šios sistemos dalimi?
– Esu patenkintas, jog gyvenu Klaipėdoje, čia turiu visas sąlygas žaisti, treniruotis ir tobulėti.
– Praėjusį savaitgalį tapai NKL čempionu ir finalo MVP. Ką tau reiškia šie titulai?
– Šie titulai atspindi komandos, mano ir trenerių sunku darbą. Esu labai laimingas laimėjęs šiuos titulus su savo miesto komanda. Man, kaip žaidėjui, tai reiškia labai daug.
– Ar turi krepšininko idealą, kuris nuo vaikystės įkvepia siekti savo užsibrėžtų tikslų?
– Idealo neturiu. Yra daug patinkančių žaidėjų, kuriuos stebiu daug atidžiau nei kitus. Mano mėgstamiausias visų laikų krepšininkas yra Kobe Bryantas. Manau, tai vienas labiausiai atsidavusių ir mylinčių krepšinį žaidėjas. Mano kambaryje kabo didelis šio krepšininko plakatas.
– Esi vilkėjęs Lietuvos jaunučių ir jaunių rinktinių marškinėlius. Kokie įspūdžiai rungtyniaujant su geriausiais šalies bendraamžiais?
– Labai laukdavau vasarų, kai visi susirinksime. Rinktinėse visada būna labai gera atmosfera. Visi linksmi, o treniruotėse vyksta nuoširdus darbas, kieta kova krepšinio aikštelėje.
– Kokios įsimintiniausios pergalės su rinktine?
– Įsimintiniausia pergalė buvo U15 olimpinio festivalio turnyre, kai laimėjome aukso medalius, nors niekas iš mūsų nieko panašaus nesitikėjo. Džiaugsmas buvo dvigubas.
– Šiemet Lietuvos vyrų rinktinės marškinėlius vilkėjo du neptūniečiai – Edgaras Želionis ir Renaldas Seibutis. Turbūt ir tavo viena iš svajonių atstovauti savo šaliai Europos, pasaulio ar olimpinėse žaidynėse?
– Aš manau, kad kiekvieno žaidėjo svajonė yra žaisti už Lietuvos rinktinę. To siekia kiekvienas profesionaliai į savo darbą žvelgiantis žaidėjas.
– Krepšininkai dažnai turi įvairių prietarų, kurių laikosi prieš svarbias varžybas: nesikerpa nagų, plaukų ir panašiai. Tu turi kokių prietarų?
– Ir aš keletą dienų iki rungtynių nesikerpu nagų. Nors šiaip labai daug prietarų neturiu. Svarbiausia, kad rungtynių dieną būčiau gerai pailsėjęs ir pavalgęs.
– Drąsiai meti į krepšį pačiomis įtempčiausiomis rungtynių akimirkomis. Kokius žodžius ar frazes kali sau į galvą, kai itin svarbią akimirką reikia mesti lemiamą metimą ar baudas? Kaip bandai save nuteikti?
– Neturiu aš kažkokių frazių. Tiesiog stengiuosi į galvą neįsileisti blogų minčių. Manau, jos labiausiai ir kenkia tokiais momentais.
– Pasižymi taikliais tritaškiais. 2016 metais tapai Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės tritaškių konkurso nugalėtoju. Savaitgalį NKL finalo ketverto šventėje buvai per plauką nuo „Snaiperio“ konkurso finalo. Turbūt po treniruočių dažnai pasilieki papildomai pamėtyti nuo tritaškio linijos?
– Stengiuos po kiekvienos treniruotės pasilikti pamėtyti, bet viskas prasidėjo, kai žaidžiau LCC universiteto komandoje ir įsigijome specialų metimų aparatą. Rytais atlikdavau apie tūkstantį metimų ir, manau, tai didžiausia mano taiklių tritaškių priežastis. Pamenu, kad buvo net taip, kad kartą mokykloje po išties ilgos krepšinio treniruotės negalėjau rašyti, nes ranka buvo labai pavargusi.
– Krepšinio sirgaliams itin įsiminė 2017 metų pabaiga, kai Pasvalyje rungtynėse su Pasvalio „Pieno žvaigždėmis“ Klaipėdos „Neptūno“ komanda trečiojo kėlinio pabaigoje atsilikinėjo 22 taškais – 47:69 ir treneris Kazys Maksvytis tave išleido į aikštelę. Tada šaltakraujiškai pataikei tris iš eilės tritaškius, inicijavai „Neptūno“ spurtą 29:6 ir dar dvikovos pabaigoje pridėjai tritaškį bei „Neptūnas“ galiausiai šias rungtynes laimėjo 92:86. Tada net treneris po rungtynių juokaudamas žurnalistams sakė: „Aidas Einikis pavogė Kalėdas iš Pasvalio“. Galima teigti, kad tai buvo geriausios tavo karjeros rungtynės? Kaip pačiam jos įsiminė?
– Man tos rungtynės labai įsiminė ir, manau, įsimins dar ilgam. Gal nebuvo jos geriausios mano karjeroje, bet LKL čempionate – tai tikrai.
– Esi legendinio Lietuvos krepšininko, net triskart olimpinio prizininko, Europos vicečempiono Gintaro Einikio sūnus. Ar tėtis dažnai stebi krepšinio rungtynes? Pateikia patarimų?
– Gyvai stebi labai retai, nes nervinasi, o per televiziją transliuojamas rungtynes pažiūri, pakalbame šiek tiek apie krepšinį, bet per daug giliai negvildename.
– Tėčio firminis metimas į krepšį buvo kabliu. Ar vaikystėje tavęs nemokė šio metimo?
– Komandos draugai juokauja, kad kablys yra įstrigęs kraujyje. Išties esu išmokytas šio metimo technikos. Retkarčiais kabliu metu ir per rungtynes.
– Dažnai su tėčiu tenka pasivaržyti krepšinio aikštelėje?
– Anksčiau tekdavo tarpusavyje pažaisti krepšinį, dabar jau – nebe.
– Įdomu, kas ką įveikdavo?
– Prieš maždaug penkerius metus aš tėtį įveikdavau. Pranokdavau jį greičiu (juokiasi).
– Kokį finišą LKL čempionate šį sezoną prognozuotum „Neptūnui“?
– Jei neužklups traumos ir ligos, „Neptūnas“ turėtų žaisti finale.
– Sezonas NKL čempionate klaipėdiečiams baigėsi triumfu, tačiau atsipalaiduoti negali, kadangi jau balandžio 23 dieną su Klaipėdos universiteto (KU) komanda teks žaisti Lietuvos studentų krepšinio lygos (LSKL) pusfinalyje prieš Lietuvos sporto universiteto komandą (LSU). Kokios viltys LSKL čempionate?
– KU komanda daug kartų iškovojo LSKL bronzos medalius. Praėjusiais metais taip pat likome treti, kai mažajame finale Kaune po dramatiškos kovos rezultatu 88:87 įveikėme LSU komandą. Jei kauniečius nugalėjome pernai jų arenoje, kodėl gi to nepakartojus ir šiemet? Juolab, kad šįkart pusfinalį žaisime namuose. Dėsime visas pastangas, kad KU pirmą kartą istorijoje prasibrautų į LSKL didįjį finalą. Tai būtų nuostabu. Jei pavyks įveikti pusfinalio barjerą, bandysime įrodyti, kad šiemet galime laimėti dar vieną finalą. Mūsų tikslai – aukščiausi, ambicijos – itin didelės.
– Kaip leidi laisvalaikį? Kokių turi pomėgių?
– Sezono metu laisvalaikį daugiausiai skiriu poilsiui, mokslui ar draugams. Mėgstu skaityti knygas, žaisti kompiuterinius žaidimus, tenka dalyvauti ir kompiuterinių žaidimų turnyruose.
– Įdomu, koks gi Aidas Einikis buvo vaikystėje, paauglystėje?
– Kadangi gyvenu miške šalia jūros, tai vaikystėje labai daug laiko praleisdavau gamtoje su draugais žaisdamas krepšinį. Taip pat dažnai važinėdavau riedlente. Teko lankyti ir dailės pamokas, baseiną, visada mėgau įvairų sportą.
– Dauguma „Neptūno“ krepšininkų turi pravardes. Kaip komandos nariai vadina tave?
– Aš kažkokios tokios rimtos pravardės neturiu. Dažniausiai draugai ir komandos nariai vadina Aideliu.
– Ar Aido Einikio širdis jau užkariauta? Ar krepšinio gerbėjos dar turi vilčių?
– Mano širdis dar neužkariauta, esu laisvas.
