Gimtadienio stalą suruošusios Dainiaus Adomaičio žmona ir dukros bei artimiausi draugai atsargiai stebėjo, kokia emocija vyro veide bus tik žengus pro namų durų slenkstį.
Jie nežinojo, kaip priimti namo grįžusį tėtį, kuris prieš valandą 45 metų jubiliejaus dieną gavo turbūt prasčiausią dovaną savo gyvenime.
Sausio 19-ąją Panevėžio „Lietkabelio“ krepšininkai Vilniuje 96:75 pažemino „Rytą“, o D.Adomaitis išgirdo sirgalius šūkaujančius „Adomaitį lauk!“
Apie skanduotę paklaustas spaudos konferencijoje, strategas keletą sekundžių pratylėjo ir akmeniniu veidu atsakė: „Kaip mano dukra sakė – nemalonu. Bet toks mūsų darbas.“
Krepšinis yra tokia stebuklinga profesija, kurioje vienas mėnuo trenerį ar žaidėją skiria nuo prasčiausio iki geriausio.
Nepraėjus nė 30 dienų nuo žiūrovų raginimų atleisti sostinės komandos strategą, vasario 17-ąją „Ryto“ krepšininkai mėtė D.Adomaitį ant rankų.
Jis sustrategavo Vilniaus klubą pergalingam šturmui Karaliaus Mindaugo taurės finale, kai po Roko Stipčevičiaus tritaškių kirčių ir emocijų bangos „Rytas“ išvertė „Žalgirį“ iš Karaliaus Mindaugo taurės sosto.
Prieš tai „Rytas“ įgyvendino gyvenk arba mirk tikslą ir stebuklingai prasibrovė į Europos taurės ketvirtfinalį.
Šį nuostabų D.Adomaičio mėnesį vainikavo solidus finišas pasaulio čempionato atrankoje. Lietuvos rinktinė pergalingai užbaigė atrankos varžybas ir tik graikams pavyko pakartoti mūsiškių rezultatą – per 12 mačų patirti tik vieną pralaimėjimą.
Nuo problemos iki problemos gyvenęs D.Adomaitis galėjo trumpam atsipūsti. Pastarąjį savaitgalį jį atgaivino ir ilgai nepamirštamos akimirkos su nacionaline komanda. Už tų dviejų pergalių Amsterdame ir Klaipėdoje slypėjo džiaugsmai, kurie varginančioje sezono rutinoje treneriams ir žaidėjams primena, kodėl jie myli šį žaidimą.
24sek interviu su D.Adomaičiu – apie sunkiausią sezoną karjeroje ir Lietuvos rinktinės brėžinius pasaulio čempionatui Kinijoje.
Lengva būti kartu, kai laimi. Žymiai sunkiau, kai pralaimi ir tas momentas nėra geras. Tada viskas pasimato.
– Sakoma, kad vienerius žmogaus gyvenimo metus atitinka septyneri šuns gyvenimo metai. Kiek gyvenimo metų prabėgo jums tuos 10 mėnesių darbuojantis „Ryto“ komandoje?
– Daug, daug. Tai man sunkiausias sezonas, nes gyvename nuo vienos problemos iki kitos.
Net ne taip, kad būtų daug pakilimų ir nuopolių. Realiai, iki sausio mėnesio gyvenome nuo problemos iki problemos. Čia buvo didžiausias iššūkis, nes privalėjome spręsti problemas.
Kažkas gavo traumą, turėjome keisti žaidėjų pozicijas, ruoštis žaisti kitaip. Atrodo, žaidėjas grįžta po traumos, bet vėl gauna traumą. Kažkas atvažiuoja, bet nepritampa. Didžiausias iššūkis buvo suvaldyti tą procesą. Kartais treniruočių procesas buvo toks sudėtingas, kad net negalėdavome žaisti penkiese prieš penkis.
Buvo ir pralaimėjimų, neigiamo fono, o reikalavimai dideli: visi tikisi daug, visi nori laimėti, visi nori tik pergalių. Bet labiausiai džiaugiuosi žmonėmis, kurie tikėjo ir nuosekliai dirbo: tai trenerių kolektyvas, žaidėjai – jie tikėjo tuo, ką daro ir kad mes galime pasiekti norimus tikslus.
Negali labai ilgai sėdėti pralaimėjime, griaužtis ir išgyventi. O laimėjęs negali per ilgai džiaugtis, nes greitai gali ateiti pralaimėjimas.
– Sakote, gyvenote nuo problemos iki problemos. Ar klube dar yra problemų, kurias norėtumėte išspręsti?
– Faktas, kad stebime rinką, nes yra sudėtinga situacija su ketvirta pozicija. Jeigu atsiras kandidatas, tada jį parodysime vadovybei ir žiūrėsime savo galimybes.
– Europos taurės žaidėjų registracija jau baigta, tad naujokas būtų orientuotas tik į LKL kovas. Naujas krepšininkas padėtų ginti pozicijas ir prasiskinti kelią į LKL finalo seriją, ar mesti didesnį iššūkį „Žalgiriui“ finalo serijoje iki trijų pergalių?
– Žiūrėti reikia ne į serijas ar priešininkus, o save ir savo žaidimą.
Šiuo metu, manau, visiems plika akimi matosi, jog toje pozicijoje mums reikalingas žmogus rotacijoje. Pirmiausia, tai liečia treniruočių procesą, o toliau galime kalbėti apie rotaciją rungtynių metu, žaidėjų minučių skaičių.
Žaidėjai nėra robotai. Ypač dabar, kai sporte yra tiek daug traumų.
Man, kaip treneriui, buvo labai svarbus tas momentas, kai klubo prezidentas labai aiškiai viešai išreiškė pasitikėjimą manimi. Tai buvo labai aiški žinia.
– Iškovojote KMT taurę ir patekote į Europos taurės ketvirtfinalį. Kiek toli šitie dalykai atrodė gruodžio-sausio mėnesiais?
– Manau, svarbiausia yra tikėjimas tuo, ką darai ir kad gali pasiekti savo tikslus.
Tuo metu buvo labai daug sunkių situacijų ir laikotarpių. Kažkaip niekada negalvoji apie tai, kad būsi ten, kur kažkada bus galimybė kovoti dėl titulo. Gyveni šia diena: ši treniruotė yra svarbiausia, artimiausios rungtynės yra svarbiausios. Tokiu mentalitetu ir gyveni visą sezoną.
Žaidėjams reikia perteikti tokį mentalitetą. Kartais būdavo labai sudėtinga, nes dieną prieš rungtynes laukdavau daktarų verdikto, ar žaidėjas galės žaisti rungtynėse, ar negalės.
Bet nei lapkritį, nei gruodį neturėjome teisės galvoti apie tai, kas bus sausį ar vasarį. Nes situacija buvo visiškai kitokia.
– Kas padėjo atlaikyti tą sunkų laikotarpį?
– Manau, kolektyvas. Pirmiausia, trenerių štabas. Antra – komandoje susiformavo branduolys, ypač sunkiais momentais.
Po traumų grįžo žaidėjai, tas pats Chrisas Krameris, prisijungė Margiris Normantas. Gal rungtynėse mes jo tiek nematome, bet jis yra treniruočių procese, visai kitas rotacijos intensyvumas.
Aišku, Arciomo ir Roko atvykimas smarkiai prisidėjo ir kiekvienas įnešė labai svarbų indėlį.
Svarbiausia, kad tai tie žmonės, kurie čia nori būti ir pasiruošę atiduoti visas jėgas dėl klubo, sirgalių ir miesto. Geriau vienu mažiau, bet visi kaip kumštis.
Aišku, man, kaip treneriui, buvo labai svarbus tas momentas, kai klubo prezidentas labai aiškiai viešai išreiškė pasitikėjimą manimi. Tai buvo labai aiški žinia. Bet kuriam darbuotojui tai yra svarbus dalykas.
Ypač trenerio profesijoje pasitikėjimas yra svarbiausias dalykas.
– O iki to pareiškimo jautėte visišką vadovybės pasitikėjimą? Nebuvo atsiradusi dvejonė, ką dėl jūsų ateities galvoja klubas?
– Taip, buvome apie tai kalbėję. Visi supranta, kad treneris yra pirmas žmogus, į kurį sminga kritikos strėlės, kai komanda pralaimi ir kai kas nors nesiseka. Tai mūsų darbo dalis. Privalai būti atsakingas už visą tą procesą. Bet gali išaiškinti priežastis, kodėl yra taip.
Tikrai apie tai kalbėjome ir klube. Visi į tai žiūrėjo tikrai supratingai.
Vienu metu buvo labai sudėtinga situacija su traumomis. Žiūrėjome visą treniruočių procesą, kad niekas kitas nebegautų traumos, nes tai būtų buvusi visiška tragedija. Į treniruotes atsivedėme nemažai „Perlo“ žaidėjų.
Visas tas darbas yra bendras: klubas, administracija, savininkai, komanda, trenerių štabas, sirgaliai. Visi turime būti kartu.
Lengva būti kartu, kai laimi. Žymiai sunkiau, kai pralaimi, ir tas momentas nėra geras. Tada viskas pasimato.
– Ar dabar sostinės gatvėmis vaikštote ramiau, kai patekote į Europos taurės ketvirtfinalį ir laimėjote KMT?
– Mūsų darbe viskas greitai pasimiršta. Taip, buvo didžiulis džiaugsmas visiems: mums treneriams, žaidėjams, sirgaliams. Visiems Vilniuje tai buvo šventė. Bet kitą dieną atsikeli ir yra kitas iššūkis.
Spaudimas ir įtampa yra trenerio darbo palydovas. Kitoje treniruotėje viskas prasideda iš naujo.
– Ar 45-asis gimtadienis buvo vienas prasčiausių jūsų gyvenime?
– Turbūt taip, turbūt taip (šypsosi.).
Po rungtynių viskas atrodė liūdnai. Kaip gali atrodyti kitaip, kai prie savų sirgalių pralaimi rungtynes. Bandai kabintis, bandai vieną, kitą, bet niekas nepavyksta. Mes žinome savo treniruočių procesą, tuo metu žinojome savo problemas. Bet po tokių rungtynių neturi teisės ieškoti pasiteisinimų – turi atsiprašyti sirgalių.
Taip jau yra, kad būsi geras, jei laimėsi, o būsi blogas, jei pralaimėsi.
Ne man teisti ir pamokslauti. Jei kažkas surėkė, rėkė – kiekvienas nusipirkęs bilietą turi teisę tą daryti.
– Ką tas žmogus vėliau sakė atsiprašydamas po KMT triumfo?
– Nemačiau ir nežinau, koks tada tai buvo žmogus. Bet po KMT triumfo ėjome padėkoti sirgaliams, kai vienas, antras, trečias priėjo ir sakė: treneri, atsiprašau, kad siunčiau jums kažkokią žinutę, kad buvau neteisus.
Bet svarbiausia, kad kai matai, jog žmogus labai nuoširdžiai tą sako. Net keista, kad drįsta prieiti, bet svarbu, kad sako nuoširdžiai.
Vėlgi, tai mūsų darbo dalis. O ši yra geroji darbo dalis.
– Minėjote, kad namuose bandote atsiriboti nuo emocijų darbe. Ar pavyko tą padaryti po pralaimėjimo „Lietkabeliui“ grįžus namo švęsti gimtadienio?
– Gimtadienio vakaras buvo labai geras. Nes tai buvo vakarienė su artimiausiais žmonėmis ir draugais, kurie mano gyvenime svarbiausi.
Iš pradžių atėjus visi kažkaip žiūrėjo, kokia bus mano reakcija (šypsosi). Nes visi žino mane labai gerai. Bet tai yra darbas, ir yra šeima, kuri mane lydi visą gyvenimą. Nepriklausomai nuo to, ar blogai ar gerai darbe, jie visada tokie patys.
Tai, manau, yra svarbiausia. Tad gimtadienis buvo labai fainas.
Aišku, grįžus namo po to vėl žiūri rungtynes ir sugrįžti... (šypsosi).
– Kiek pergalė KMT finale užaugino „Rytui“ sparnus mesti iššūkį „Žalgiriui“ kovoje dėl LKL čempionų titulo?
– Faktas, kad tai duoda pasitikėjimo ir tikėjimo tuo, ką darome. Tai yra svarbiausia.
O ten galvoti, kad kažkaip kažkas ten... Turime būti kantrūs, laukti kitos treniruotės ir savaitgalio rungtynių Pasvalyje. Čia turi būti pagrindinė mūsų koncentracija.
Neturime teisės skraidyti padebesiais galvodami, kad kažką laimėjome. Tai jau istorija. Gražus puslapis, kurį užvertėme.
– Po triumfo KMT finale kitą dieną klausėte „Queen“ plokštelės. Ko klausysite šiandien (pokalbis vyko pirmadienio rytą. – aut. past.), sėkmingai užbaigęs pasaulio čempionato atranką?
– Kaip tik nepavyko dalyvauti knygų mugėje. Bet buvo dukra ir nupirko keletą vinilų. Vienas iš jų bus Ieva Narkutė ir G&G Sindikatas (šypsosi.).
– Net važiuodamas į LKL rungtynes su „Žalgiriu“, Vilniaus traukinių stotyje Kalėdų laikotarpiu spėjote apžiūrėti ten pardavinėtas plokštelės. Namuose turite didžiulę kolekciją?
– Neskaičiuoju, neturiu tikslų. Paprasčiausiai malonu tiesiog pačiupinėti patį vinilą. Rasti tokį, kokio ieškai, paklausyti patinkančios geros kokybės muzikos. Man tai yra didžiausias malonumas.
Man dar labai patinka žmonės, kurie prekiauja plokštelėmis. Jie tikri melomanai ir turi labai daug gerų istorijų, kurias girdi pirmą kartą.
– Ar tai yra priemonė atsipalaiduoti ir pabėgti nuo streso, kurio pilna jūsų darbe? Darbą klube seka rinktinės reikalai, po to – vėl klubas, kovos dėl trofėjų, atkrintamosios varžybos.
– Taip. Tai vienas iš būdų, kai gali skirti laiko sau. Kai noriu būti vienas, tada dažniausiai ir pasileidžiu patinkančią muziką.
Kita vertus, tai vienintelis mano hobis. Kitų paprasčiausiai neturiu.
– Jums pastarieji mėnesiai buvo labai sunkūs. Kaip bandydavo atsipalaiduoti ir pabėgti nuo minčių apie darbą, kuriame netrūko rūpesčių?
– Šeima. Namai. Kai grįžti namo, visas problemas ir situacijas reikia palikti už durų. Kai grįžti namo, yra dukros, žmona. Leidi laiką su draugais, gera vakarienė...
– Kokia buvo paskutinė kalba rūbinėje po paskutinių pasaulio čempionato atrankos rungtynių?
– Žinia buvo labai aiški, kaip ir po kiekvieno lango – norėjau padėkoti žaidėjams, kurie buvo.
Padėkoti už jų fantastinį atsidavimą, požiūrį į darbą. Juk languose jie galėjo skirti laiką savo poilsiui, problemoms išsispręsti, išsigydyti, bet atvažiuodavo į rinktinę susikaupę, produktyviai praleisdavo tas dienas ir vėl grįždavo į klubus.
Norėjosi jiems padėkoti ir pasakyti, kad man, kaip treneriui, tai yra labai svarbu, jog jie yra čia ir atsiliepia į kvietimą.
Tai, ką jie gauna – emocijos, sirgalių parama, pavyzdžiui, ta atmosfera Nyderlanduose, atperka viską. Ir treniruotes, ir gal bemieges naktis.
Ir kaip profesionalai, rinktinėje jie gauna labai svarbų dalyką – aukščiausio lygio medicininę priežiūrą ne tik langų, bet ir viso sezono metu. Mes turime fantastinius savo srities specialistus. Tai, ką jie daro, yra įspūdinga. Žaidėjai labai tą vertina.
– Visi tik ir kalba, kaip buvo nuostabu žaisti Nyderlanduose. Kuo ta atmosfera buvo tokia ypatinga?
– Visa ta atmosfera buvo kaip vienas ilgas nesibaigiantis momentas. Žinote, kai žmonės būna euforijoje. O tai tęsėsi labai ilgai.
Įsivaizduokite, likus pusvalandžiui iki rungtynių pradžios olandai išbėga į aikštę ir juos nušvilpia. Jie nesuprato, kas vyksta – juk žaidžia namie.
O kai visi užtraukė Tautinę giesmę, olandai vienas į kitą žiūrėjo ir nesuprato, kas vyksta.
Dėl tokių momentų mes ir žaidžiame krepšinį. Ir sirgalių pozityvumas, noras bendrauti, gera energija po rungtynių...
– Ar tai buvo gražiausia šio lango istorija, palikusi jums ryškiausią įspūdį?
– Manau, pirmas toks ryškus įspūdis buvo Kosove: karšta atmosfera, karšti sirgaliai, karšta salė. Bet atvažiavusi mūsų sirgalių grupė įnešė ten tokią emocinę bombą, kad Kosovas po pertraukos nebeatlaikė (juokiasi).
Mūsų aistruoliai palaiko komandą visas rungtynes, todėl pabaigoje girdėjosi tik mūsiškiai. Labai gera jausti tokį tvirtą užnugarį. Jis suteikia energetinį impulsą.
Dėl to užrašo ant marškinėlių, dėl tų skanduočių visi ir žaidžia.
– Ar rinktinė nesijautė mylimesnė išvykos rungtynėse? Išvykose iš Lietuvos atvykusius ar emigravusius aistruolius vienydavo vienas labai aiškus tikslas, o namuose žiūrovai gan persisotinę krepšinio kovų, juolab, mato ne ryškiausias Lietuvos krepšinio žvaigždes.
– Kažkiek tame gal ir yra teisybės. Faktas, kad daug Lietuvos komandų žaidžia Europos turnyruose, yra daug gerų rungtynių LKL, todėl to krepšinio yra daug. Gal palaikymas nebuvo visada toks, koks paskutinėse atrankos rungtynėse Klaipėdoje. Bet džiaugiamės kiekvienu sirgaliumi, kuris ateina į tribūnas – ar žaistu namie, o ypač – išvykoje.
– Kurios atrankos rungtynės buvo kertinės? Gal pergalė Kroatijoje?
– Manau, labai svarbios buvo dvejos rungtynės išvykoje birželio lange su Lenkija ir Vengrija. Tie du taškai išvykose buvo labai svarbūs. Jie garantavo gerą rezultatą einant į antrą etapą.
Bet kertinės buvo su kroatais. Jos davė aiškų kelią į pasaulio čempionatą.
Kita vertus, pergalė Lenkija buvo labai svarbi. Kaip laikas parodė, tai gera komanda, subrendusi pergalėms.
– Lietuvos rinktinės kelias į pasaulio čempionatą gali pasirodyti labai lengvas, kai laimėjote 11 iš 12 atrankos rungtynių. Ko žmonės už to nemato?
– Faktas, kad viskas gali atrodyti labai lengva. Faktas, kad ne visada mūsų priešininkai buvo stipriausi ar stipriausių sudėčių. Bet ir mes buvome ne stipriausios sudėties. Vis dėlto pagrindinis iššūkis buvo laiko planavime: kelionės, treniruotės, susibūrimas.
Kaip aiškinome žaidėjams ir klubams, mes nekvietėme žaidėjų tik žaisti ir išnaudoti jų rungtynėms. Akcentavome, kad tai bus visas treniruočių procesas: treniruokliai, traumų prevencija.
Pagrindinis iššūkis buvo viską susiplanuoti. Ačiū federacijai, kuri atsižvelgė į sudėtingas kelionės ir padėjo mums skristi užsakomuoju skrydžiu į tas svarbiausias kovas.
Dėkui už tą požiūrį nuo pačių pirmų rungtynių, kad kiekvienos jos yra labai svarbios ir privaloma jas laimėti. Kaip parodė laikas, gerai, kad neatsidūrėme tokioje situacijoje, kaip kitos rinktinės, kur viską sprendė paskutiniame lange.
Manau, Jonui tai gal ir išeis į naudą. Sprendžiu pagal tai, kokį žaidimą jis ten dabar demonstruoja. Be to, tai yra komanda, kuri jo nori. Kiek žinau, „Grizzlies“ su Jonu gal ir planuos savo ateitį.
– Kaip atrodė pirmas ir paskutinis atrankos langas?
– Manau, labiausiai skyrėsi emocinė būklė. Pirmajame lange jautėsi labai didelis susikaupimas ir nervingumas. Žaidėjus slėgė didelė atsakomybė.
Tu nežinai, kaip bus. Pirmas varžovas – Kosovas: visiška egzotika, niekada nesutiktas priešininkus. Žaidėjus žinai, kur jie žaidę, matai, kad įveikė gerą komandą – Makedoniją. Namuose Kosovas buvo pavojinga emocinė komanda. O mes kartu dirbome tik tris treniruotes, žaidėjai susirinko iš skirtingų klubų. Čia buvo įdomu.
Bet paskutinis langas buvo emociškai lengviausias. Ne tai, kad ramesnis, bet labai lengvai jį perėjome. Labai gerai žinojome, ką daro kiekvienas žmogus – ne tik žaidėjai ir treneriai, bet ir visas personalas.
– Pasaulio čempionato atrankų sistema buvo naujas eksperimentinis dalykas. Ką naujo iš jų sužinojote apie Lietuvos krepšinį ir save kaip trenerį?
– Pasikartosiu, kad mes turime vertinti Lietuvos krepšinio sistemą ir trenerių darbą su jaunais žaidėjais.
Mes prieš kitas rinktines turėjome labai gilaus rezervo pranašumą. Mūsų vaikų krepšinio mokyklos, lygos – pradedant nuo žemiausios, iki LKL, daro teisingą darbą paruošdamos daug žaidėjų. Man tik norėtųsi, kad mes, lietuviai, labiau vertintume savo žaidėjus.
– Ką reiškia „labiau vertinti“?
– Duoti šansus. Jauniems.
Nereikia įsivesti kažkokių taisyklių, kaip, pavyzdžiui, Lenkijoje, kur jaunas žaidėjas iki 21 metų turėdavo žaisti kažkiek minučių ar kažkurį ketvirtį. Nedaryti to dirbtinai, bet pasitikėti jaunais žaidėjais. Nes tikrai yra gerų tų žaidėjų.
Paskutiniame lange buvo septyni LKL krepšininkai. Tai parodo, kad reikia vertinti tuos krepšininkus. Jie tikrai gali žaisti.
– Kaip atrodys jūsų rinktinės darbų planavimas iki pasaulio čempionato?
– Jei atvirai, dabar nieko negalvojame. Asistentai rinks visą informaciją apie žaidėjus, kam kaip kur sekasi.
Štai, pavyzdžiui, atsikeli paskutinę naktį ir matai, kad Domantas Sabonis gavo traumą. Neramu dėl tokių dalykų.
Turime informaciją savo vidiniuose pokalbiuose. Po truputį dėsime ją ir galvosime apie savo žaidimą. Bet pirmiausia lauksime pasaulio čempionato burtų.
– Ar pasaulio čempionato atrankos metu netrūko aiškumo dėl sistemos? Kurį laiką net nebuvo aišku, ką grupės varžybose duotų pirma vieta, pergalių skaičius ir kaip bus skirstomi burtų krepšeliai.
– Faktas, kad norėtųsi to aiškumo ir konkretumo. Bet svarbiausia, kad padarėme darbą, kurį ir turėjome – užėmėme pirmą vietą. Lauksime – kaip bus, taip bus.
– Užsiminėte apie traumas. Kaip Artūro Gudaičio trauma keičia Lietuvos rinktinės brėžinius pasaulio čempionatui?
– Kol kas brėžinių nėra. Norėjome užbaigti šį langą ir dabar reikės pailsėti ir imtis kitų darbų.
– Ar tai kažkuo neprimena Luko Lekavičiaus situacijos prieš 2017-ųjų Europos čempionatą? Kai visiems buvo ramu dėl Manto Kalniečio dublerio, taip ir dabar buvo aišku, jog Lietuvos rinktinė turės labai pajėgią ir gilią aukštaūgių grandį su Jonu Valančiūnu, Domantu Saboniu ir Artūru Gudaičiu. Aišku, tik šįkart galite pasiruošti A.Gudaičio rezervą, kai Lukas tada traumą patyrė jau pasiruošimo pabaigoje.
– Labiausiai gaila, kad tai nutiko tuo metu, kai Artūras žaidė geriausią savo krepšinį. Bet tokių dalykų negalime kontroliuoti. Jam reikės sugrįžti dar stipresniam psichologiškai, dar tvirčiau pasiruošusiam fiziškai ir gerai išnaudoti tą laiką.
Traumos yra darbo dalis. Tik man dėl jo to labai gaila, nes Gudaitis žaidė geriausią krepšinį, buvo geroje situacijoje.
Žinau, kad buvo įvairiausių planų, bet juos reikės atidėti. Tačiau Artūrui dabar reikia kantrybės, teisingai atsistatyti, sugrįžti po traumos ir viskas bus gerai.
– Kai Artūras Gudaitis patyrė traumą, vėl atgimė diskusijos, ar yra galimybių Donatą Motiejūną išvysti nacionalinėje komandoje. Ar šis klausimas yra keliamas nacionalinėje komandoje?
– Rinktinės kandidatų sąrašas bus sudarinėjamas pasibaigus sezonui ir tada priimsime visus sprendimus.
– Svarbūs pokyčiai karjeroje įvyko ir Jonui Valančiūnui. Jūsų akimis, kaip tai keičia jo situaciją NBA ir kaip tai gali būti susiję su prisistatymu į Lietuvos rinktinę?
– Kiekvienoje situacijų yra pliusų ir minusų. Viena vertus, NBA yra verslas. Yra daug pavyzdžių, kaip NBA klubai priima sprendimus nustūmę emocijas į šoną.
Bet manau, kad Jonui tai gal ir išeis į naudą. Sprendžiu pagal tai, kokį žaidimą jis ten dabar demonstruoja. Be to, tai yra komanda, kuri jo nori. Kiek žinau, „Grizzlies“ su Jonu gal ir planuos savo ateitį.
Mane labiausiai džiugina, kad Jonas yra sveikas ir demonstruoja gerą krepšinį. Faktas, kad jis ir pats, ir visi nori tų pergalių, bet, manau, jos dar ateis.
– Per pasaulio čempionato atranką išbandėte net 30 žaidėjų. Kiek tai palengvins jūsų darbą rengiant pasiruošimo pasaulio čempionatui stovyklą ir atrūšiuojant galimus kandidatus?
-Kaip ir kalbėjome su asistentais, turime tuos langus išnaudoti tam, kad nesikviestume į stovyklą 24 žaidėjų ir neakcentuotume dėmesio, kas bus tie paskutiniai žaidėjai, kurie pateks į rinktinę.
Bus aišku, kas mums tinka, ką reikia pasikviesti ir tuos langus gerai išnaudojome. Pasičiupinėjome kandidatus, pasižiūrėjome. Viena, kai matai klube žaidžiantį krepšininką – kyla klausimų, kurioje vietoje ta komanda, dėl ko ji žaidžia ir t.t. O visai kas kita, kai pats gali gyvai pažiūrėti, ką tas žaidėjas gali padaryti treniruotėse ir rungtynėse.
Manau, tą pavyko išnaudoti tikrai gerai. Bet kandidatų sąrašą sudarysime vasaros pradžioje.
– Ar daug atsakymų sau davėte patikrinęs tiek krepšininkų?
– Taip. Tikrai taip.
– Pirmąją atrankos pusę treniravote rinktinę nedirbdamas klube, o antrajame etape jau vadovavote „Rytui“. Koks buvo tas darbas su rinktine dirbant ir nedirbant klube?
– Iš pradžių tas klubo neturėjimas man palengvindavo pasiruošimą langams. Galėjau pasižiūrėti žymiai daugiau varžovų rungtynių, žymiai daugiau laiko skirti pasiruošimui.
Dirbant klube viską palengvino tai, kad iki tol jau buvome išsiaiškinę, kaip viską daryti teisingai iki mažiausių smulkmenų. Aišku, jau dirbant klube, žymiai daugiau darbo daro asistentai. Gal ir pačiam teko vienomis rungtynėmis mažiau pamatyti varžovų. Bet tik tiek.
Turėjome labai aiškius planus, kaip ką darome ir kaip ruošiamės toliau.
– Į Lietuvos rinktinės stovyklą atvykote jau kitą dieną po triumfo Karaliaus Mindaugo taurėje. Kaip spėjote atšvęsti pergalę?
– Labai trumpai, nes, atvirai pasakius, tas didžiausias šventimas buvo aikštėje ir trenerių rūbinėje. Su žaidėjais pakėlėme šampano taurę. Trumpam susirinkome, bet mintys jau pradėjo suktis apie rinktinę.
Mūsų darbe viskas labai paprasta. Ypač po kažkokių pergalių, negali ilgai džiaugtis, nes ateina kita diena ir vėl turi treniruotis, priimti naujus iššūkius.
– Ar nuo visų tų darbų be pauzių neperkaista kompiuteris?
– Ne. Manau, čia viskas priklauso nuo to, kaip suplanuoji savo laiką. Faktas, kad žymiai daugiau laiko turi skirti darbui nei šeimai ar savo pomėgiams. Bet šiuo metu priimu tai kaip tokį natūralų savo gyvenimo etapą ir labai daug laiko skiriu laiko planavimui. Kada ką darau, ko sau negaliu leisti daryti ir ką galiu.
– Ar labai laukiate atostogų?
– Atvirai pasakius, tas rinktinės langas buvo geras atmosferos pakeitimas. Nyderlanduose, po to Klaipėdoje, prie jūros, fantastinis oras. Tad grįžus namo jaučiuosi trumpai pailsėjęs, su daug pozityvo.
Dar tikrai negalvojame apie atostogas. Laukiame įtempta ir įdomi antroji sezono pusė.
Laukia daug iššūkių ir, manau, bus daug įdomių rungtynių. Bus ir daug adrenalino. Bus įdomu.
