Trenerio duoną Antanas Sireika kremta jau 42-ejus metus, kai dar 1978-aisiais baigęs Lietuvos kūno kultūros institutą sulaukė kvietimo į sporto komitetą.
Šiaulių „Statyba“ ieškojo trenerio. Nors A.Sireikai tokia idėja pradžioje nepatiko, tačiau pasirinkimo didelio nebuvo, tad būdamas vos 22-ejų amžiaus jis tapo žaidžiančiuoju Saulės miesto ekipos treneriu.
Karjeros kelias – ilgas ir vingiuotas. Nuo darbo gimtuosiuose Šiauliuose, Kauno „Žalgiryje“ ar Lietuvos rinktinėje iki patirties Rusijoje ar Japonijoje, kuri pakeitė lietuvio požiūrį į darbą ir gyvenimą.
Ratas apsisuko, o 63-ejų metų specialistas jau trečius paeiliui vėl mėgaujasi laiku namuose ir darbu su „Šiauliais“.
„Man iš tikrųjų labai malonu dirbti su žmonėmis. Aš nieko nekeisčiau savo gyvenime. Dabar jaučiu užsikūrusią antrą jaunystę, tad jokių minčių apie karjeros pabaigą nėra“, – 15min sakė karantino laikotarpį Šiaulių rajone prie Rėkyvos ežero leidžiantis A.Sireika.
Pavasaris įsibėgėjo, tad sode darbų netrūksta. Medžius karpyti ir tvarkyti. Viskas auga, dygsta, o šiaulietis ruošiasi vasarai.
Baigęs ūkio darbus A.Sireika šoka prie kompiuterio. Jis jaučia stipriai išaugusį bendravimą su bičiuliais telefonu ir internetu, kai koronaviruso atneštos sąlygos kitų pasirinkimų neduoda.
Internetu vyksta ir darbinis procesas. Nuo komunikacijos su „Šiaulių“ klubo žmonėms iki nuotolinių miesto tarybos posėdžių.
Jei seniau komiteto posėdis vykdavo kartą per mėnesį, tai dabar triskart, o pastaroji sesija tęsėsi apie penkias valandas. Diskutuoti nuotoliniu būdu nėra taip lengva. Reikia išklausyti visus, tad viskas užtrunka daug ilgiau.
Kai darbai nuveikti ateina laikas didžiajai gyvenimo aistrai – krepšiniui.
„Šiaulių“ strategas yra sukaupęs didelę krūvą dokumentų su treniruočių planais, pratimais, žaidimo schemomis ir įvairia kita krepšinio medžiaga.
Vyksta perrūšiavimas, išmetimas to, kas nebebus reikalinga. Buvęs Lietuvos rinktinės treneris nemėgsta užsisėdėti, nors jį galime įvardinti kaip trenerį-veteraną.
„Mėgstu sakyti, kad jei šiandien darysi tai, ką darei vakar, tai žingsnio į priekį nebus“, – filosofuoja specialistas.
Žinoma, laikas ateina ir senų rungtynių žiūrėjimui, kurių dabar televizijoje ir internete yra apstu.
A.Sireika mena apie didžiausią karjeros pasiekimą, įvykusį prieš 17 metų Stokholme. Jis pamena ir sudegusį olimpinių žaidynių pusfinalį Atėnuose.
Bet savo žaidimo filosofijos treneris neišsižada bei dėl nieko nesigaili.
„Mano toks stilius. Tokio laikysiuosi, kol gyvas būsiu“, – teigė vienintelis lietuvis treneris, savo kraityje turintis Europos čempionato auksą.
15min portale – išsamus A.Sireikos interviu apie „Šiaulių“ situaciją ir iškilusį Roką Gustį, Lietuvos krepšinio trajektoriją, žavinčius žaidėjus, Europos čempionato auksą Švedijoje, apmaudą Atėnuose, žaidimo filosofiją bei juntamą antrą jaunystę ir norą dirbti.
– Ar šiuo metu „Šiaulių“ klube yra kokių darbų?
– Pabendraujame kompiuteriu ar telefonu. Kažkokių problemų niekam nekyla. Niekas nesusirgęs, nepasitenkinimų irgi nėra. Tiesiog laukiame geresnių laikų iš viruso pusės. Galvojame, kad viskas bus tvarkoje. Sąstingis yra, bet jis kaip ir normalus, atsižvelgiant į aplinkybes. Ką daugiau padarysi?
– Kaip vertinate praėjusį sezoną, kuris baigėsi anksčiau laiko?
– Sunku pasakyti, geras jis ar ne, kai nebuvo pabaigtas. Koks buvo iki nutraukimo, galvoju, kad galėjo būti geresnis.
Aš trečius metus dirbu Šiauliuose po sugrįžimo. Visada būdavo taip, kad mūsų rezultatai nuo vasario mėnesio eidavo geryn. Dabar irgi to tikėjausi. Lyg išsigydėme traumas, lyg nusistovėjo sudėtis. Paskutinis naujokas mums visai tiko, kiek spėjome pamatyti per pora rungtynių ir treniruotes.
Tikėjausi geros pabaigos. Lygiai taip, kaip mums buvo 2018-aisiais, kai „Šiauliuose“ žaidė Laurynas Birutis ir Donatas Sabeckis. Pabaigoje buvo labai gražu, nors pradžioje buvo ir pikta, ir bloga, ir nieko gero nerodėme. O pabaiga buvo superinė.
Tas Lauryno augimas... Pradžioje sakiau, kad bus pagrindiniu centru, po to pats išsigandau savo tokių žodžių. Bet pabaigoje viskas gavosi super.
Mes buvome pasirinkę klubo strategiją, kad dirbame su jaunais ir naujais žaidėjais. Pradžia niekada nebuvo gera. Pernai ir pabaiga buvo bloga. Bet turėjome pavyzdžių, kad su laiku žaidimas gerėdavo.
Optimistiškesnio varianto tikėjausi ir dabar. Žiūrint į lentelę, tai papuolėme į atkrintamąsias (juokiasi).
– Paminėjote L.Birutį ir D.Sabeckį. Šiemet „Šiauliuose“ iškilo ir daugelį stebino Rokas Gustys. Koks tai žaidėjas, kokį potencialą jame matote?
– Man smagu, kad kiekvienais metais pas mus kažkas atsiranda. Skaičiau tekstą apie buvusius LKL legionierius. Kur jie yra dabar, ką yra pasiekę. Buvo minėti keli „Šiaulių“ ar „Juventus“ žaidėjai, kai dar dirbau Utenoje. Tai Spenceris Butterfieldas ir Chavaugnas Lewisas.
Aš džiaugiuosi, kad kasmet pavyksta kažką atrasti. Galvoju, kad tai yra pagrindinis trenerio darbas. Pagrindinis darbas yra padaryti žaidėją geresniu, negu jis yra ar buvo. Jei jie tampa geresniais, tuomet tai yra didžiausias džiaugsmas.
Taip yra ir su R.Gusčiu. Jis buvo kažkur prapuolęs sezono viduryje. Pradžia buvo atsargi ir su baime, kaip viskas bus. Bet jis įsižaidė, parodė save keliose rungtynėse, tęsė tai ir toliau. Mano akyse jis darėsi patikimu žmogumi. Aš tikiu juo ir jo ateitimi. Tikėjau, kad ir šį sezoną jis žais gerai. Turime kontraktą ir kitam sezonui, tikiu, kad jis tikrai gali pakilti.
Man patinka žmonės, kurie nori. Nereikia tokių, kurie iškart moka žaisti krepšinį. Tuomet jie iš trenerio atima duoną. Susikvieti žaidėjus, kurie viską moko ir žino, tada tu ne treniruoji, o tik strateguoji.
Kai žaidėjai mažiau moka, norisi, kad jie labai norėtų ir stengtųsi. Kad pagautų tas trenerio mintis ir idėjas. O jeigu išeis gerai, tuomet aš būsiu labai laimingas.
Džiaugiuosi žmonėmis, kurie dirba. Vienas jų yra R.Gustys. Taip pat Benas Griciūnas. Tegul jie tik dar daugiau nori, o aš visada stengsiuosi padėti.
– Ar R.Gustys pasiruošęs šuoliui į aukštesnį lygį?
– Visų pirma reikia pasimokyti iš tų žmonių, kurie išvažiavo į didesnius klubus per anksti. Reikia galvoti apie save, paklausyti mano ar kokio kito protingo žmogaus mintis, kad turi kažką mokėti.
Turi atitikti tą lygį, į kurį išvažiuoji. Tu turi mokėti krepšinio aikštelėje tai demonstruoti pastoviai, o ne vienas ar kitas rungtynes. Tuomet verta išvažiuoti.
Ką R.Gustys gali pasiekti? Nežinau. Bet išvažiavimas per anksti nebūtų geras dalykas.
Aš gyvenime daugiau dirbu su jaunais vaikinais, tad esu matęs visokių pavyzdžių. Niekas pajėgioje komandoje nesiterlioja ir nieko avansu neduoda. Atvažiavai ir turi žaisti. Jei tau nepasisekė vienos ar kitos rungtynės, gauni vis mažiau laiko ir sėdi ant suoliuko.
Jei psichologiškai sunku tai atlaikyti, tuomet dažnai tokie žaidėjai ir prapuola.
Jei atvažiavai, turi rodyti lygį, nesvarbu kiek tau metų. Geriausias rungtynes žaidėjai žaidžia tarp 30 ir 35 metų. Nereikia bijoti, kad per vėlai ir kažkas daugiau nebekvies.
Norint žengti į aukštesnį lygį reikia ir pačiam pakelti savo lygį.
– Kokioje situacijoje dabar yra „Šiaulių“ klubas, ar pasiskaičiavote nuostolius?
– Galvoju, kad mūsų laukia tas pats, kaip ir visų. Gyvename vienoje šalyje, visiems nėra lengva. Žaidėjų ir klubų pajamos bus mažesnės. Nedirba įmonės, kurios klestėjo. Dauguma jų gal ir bankrutuos. Pinigus surinkti bus nelengva. Atitinkamai turės kristi ir žaidėjų kainos.
Jei apie tai kalba apie Eurolygos klubai, tai ką kalbėti apie „Šiaulius“? Tai nėra išskirtinis klubas. „Šiauliai“ gyvavo normaliai, turėjo normalų biudžetą. Viskas ėjo į gerą pusę, auginame jaunus žaidėjus. Šiek tiek buvome subrendę, šiek tiek darėme išvadas iš padarytų klaidų.
Nemanau, kad esame ar būsime išskirtinėje padėtyje.
– Kaip turėtų būti sprendžiamas atlyginimų klausimas, koks yra teisingas kelias?
– Žiūriu iš gyvenimiškos pozicijos – gerai, kai visiems kliūva po lygiai. Jei liko nesužaisti du mėnesiai čempionato, galvoju, kad reikėtų pasidalinti po lygiai – už mėnesį gauti ir už mėnesį ne. Tai būtų pats teisingiausias variantas.
Galbūt klubams sunku. Galiu atsižvelgti ir mąstyti giliau. Žaidi rungtynes ir gauni pinigus. Žiūrovai neša pinigus. Iš kur juos paimti klubams dabar? Galbūt įmonės, kurios rėmė klubus anksčiau, dabar tiesiog nedirba?
Mano atsakymas nėra vienareikšmis. Tai žmogiškas požiūris, kad viskas turėtų būti dalijama po lygiai. Tada visi būtų patenkinti. Bet nesakau kategoriškai, kad tai yra teisinga. Galbūt reikia palaukti, kol gyvenimas pasitaisys. Galbūt atidėti, kaip atidėjo olimpiadą, grąžinti atlyginimą procentais ar jį išmokėti dalimis.
Tikrai nesu už tai, kad reikia bet kokiu atveju mokėti pinigus, nes yra pasirašytas dokumentas. Jokiu būdu nesu už tai. Noriu, kad abi pusės būtų patenkintos, o atsakymas slypi derybose.
– Kaip manote, į kurią pusę praėjusį sezoną pasistūmėjo lietuviškas krepšinis?
– Aš galvoju, kad metai iš metų krepšinis eina į gerą pusę. Būtų labai gaila, jei tas virusas užtruktų ilgai. Neaišku, kaip vyktų rungtynės, kaip viskas būtų. Tai didelis minusas, nes viskas ėjo geryn.
Pamenu, kaip anksčiau žaisdavo komandos, kokie būdavo rezultatai ir kontrastai. Kažkas pralaimėdavo ir 50 taškų ir dar didesniais skirtumais.
Su „Žalgiriu“ buvome pelnę 146 taškus, su „Šiauliais“ – 143 taškus (aut. past. – šie rezultatai yra visų laikų LKL rekordai).
Galima paminėti, kad toks yra žaidimo stilius. Jis nėra blogas, nereikia kišti, kad gynyba yra svarbiausia. Nesakau, kad buvo toks didžiulis pranašumas. Žaidėme tokį krepšinį ir buvo galimi tokie skirtumai, nes nebuvo komandų vienodumo.
Krepšinio šalies ar lygos lygį parodo rungtynių rezultatų skirtumai. Kuo mažesnis skirtumas ir kuo mažesnis taškų skirtumas lentelėje. Tai parodo lygį. Pamenu, kai per LKL sezono uždarymo šventę kalbėjome su prezidentu Remigijumi Milašiumi. Sakiau, kad mano svajonė, jog bet kuri komanda galėtų nugalėti bet kurią lygoje. Kaip Ispanijoje. Pasijuokėme, kad gal kada nors to sulauksime.
Šiemet su „Šiauliais“ buvome prie lentelės pabaigos, bet pavyko nugalėti ir „Žalgirį“. „Nevėžis“ ir „Sintek-Dzūkija“ kovėsi ir nugalėjo ne vieną iš garsesnių lygos klubų. Tai parodo lygį.
LKL nebėra tokių komandų, kurias daužytų 40 ar 60 taškų.
– Bet juk „Žalgiris“ titulą iškovojo jau dešimtąjį kartą iš eilės.
– Pripažinkime, kad „Žalgiris“ yra įpareigotas iškovoti titulą. Tai vienintelė Lietuvos komanda, žaidžianti Eurolygoje. Jei „Žalgiris“ negalės dominuoti Lietuvoje, tai įdomu, ką jie parodytų Eurolygoje.
Ar būtų toks susidomėjimas? Ar būtų toks įdomumas ir džiaugsmas žiūrovams? Nebūtų.
Jie yra įpareigoti. Tai vienintelė Eurolygos komanda, kuri turi rodyti atitinkamą lygį šalies pirmenybėse.
– O kas turėtų įvykti, kad Lietuvoje kažkas nuverstų „Žalgirį“ nuo sosto?
– Nežinau. Galime primityviai kalbėti, kad reikia, jog susikurtų daugiau komandų. Galbūt kažkas gali prisidėti dideliais pinigais. Galbūt finalo sistemos pakeitimas.
Šie dalykai gali prisidėti, kažkiek įtakoti, bet kad nugalėti... Nenoriu skubėti su išvadomis, apsimesti, kad žinau receptą. „Žalgiris“ yra normalioje situacijoje. Eurolygos komanda, kuri turi dominuoti.
– Ar yra Lietuvoje krepšininkų, kurie Jums imponuoja ir gali kilti labai aukštai?
– Visada stengiuosi nesikišti į kitų reikalus. Nesakyti, kad kažkam reikėtų žaisti daugiau. Kiekvienas klubas elgiasi ir ugdo žaidėjus, kaip jis išmano. Aš galvoju apie savo žaidėjus, kad jie tobulėtų ir augtų.
Gal reikia keisti poziciją, gal reikia imti universalesnį žmogų. Ir panašiai.
Neturiu atsakymo. Aš visą gyvenimą ieškau, kad žmogus galėtų atsiskleisti iš įvairių pusių. Džiaugiuosi mūsų Beno Gricūno tobulėjimu. Jis ne pagal metus jaunas, bet nebuvo niekur žaidęs. Dabar atvažiavo Rokas Gustys... Tai atgaiva man, kaip jie dirba. Turime du Stankevičius. Matau jų potencialą. Galiu kalbėti apie savus.
Apie kitus... Norėčiau, kad klestėtų L.Birutis. Mano supratimu, jis yra talentingas vaikis. Galbūt ne taip agresyviai sportiškai nusiteikęs. Pas jį nėra taip, kad „duokite kamuolį, paimsiu ir padarysiu“. Vaikis švelnaus charakterio. Bet talento turi labai daug.
Džiaugiuosi jaunojo Roko Jokubaičio pažanga. Pamenu, kai prieš trejus metus prašiau Pauliaus Motiejūno, kad duotų Roką mums, leisiu „Šiauliuose“ jį į startinį penketuką. Paskui jį pradėjo leisti ir pats „Žalgiris“.
– Esate vienintelis lietuvis treneris Europos čempionas. Kokie prisiminimai iš 2003-ųjų čempionato Švedijoje?
– Tai ir skaudi, ir maloni tema. Kažkas drįsta kritikuoti, kad A.Sireikos komandos nesigina. Pavyzdžiui, naudingiausios Tanoko Beardo rungtynės Eurolygoje. Tai rekordas, kuris laikosi ligi šiol. Niekas prie jo net nepriartėja. Tuomet „Žalgiris“ įmetė 107, bet pralaimėjo, nes praleido 117.
Mes žaidėme tokio stiliaus krepšinį. Lygiai taip, kaip Lietuva, kai laimėjo Europos čempionato auksą. Kritikuokite, kaip norite.
Dabar niekas nežino, kodėl „Šiauliai“ žaidžia ne taip, kaip pagal kažką reikėtų. Sako, nes treneris yra A.Sireika. Dabar yra tokia situacija, kad žaidėme su jaunimu iš NKL, kai grįžau iš Utenos.
Pažiūrėkite, gal pamatysite ir kitų, gerų dalykų.
2003-ųjų Europos čempionatas – ir skaudus, ir malonus dalykas. Mes esame čempionai, o aš vienintelis toks treneris.
Kuo ypatinga komanda? Daug talento, vienybė, tarpusavio supratimas ir labai geri santykiai. Žaidėjai sugebėjo suprasti. Aš nekišu savęs, savo privalumų. Mano privalumas, kad pavyko surinkti draugišką ir vienas kitą palaikančią komandą.
Neseniai žiūrėjau rungtynes. Sūnui sakiau, kad šiaip taip latvius įveikėme, o dabar žaisime su vokiečiais. Ateina kitos rungtynės, o sūnus klausia: „na, tėti, ką dabar įveikei?“. Atsakau: „sūnau, ką tik įveikiau prancūzus. Sunkiai, sunkiai, bet įveikiau“.
Žiūriu rungtynes ir žaviuosi. Praėjo daug laiko, galbūt anksčiau to nepastebėdavau, bet praėjo daug metų ir krepšinis keičiasi. Žaviuosi, kokie universalūs buvo tokie žaidėjai, kaip Štombergas, Songaila, Mindaugas Žukauskas, Šiškauskas. Visi.
Žaidėme finalą su ispanais. Jasikevičius dvi pražangas gavo gal per pirmas dvi minutes. Ką reikėjo daryti žaidžiant finalą? Pagarba Šiškauskui ir Macijauskui. Į aikštelę ėjo ir Slanina, pabuvo kažkurį laiką, o mes nuraminome Šarūną, kad neišsibauduotų.
Sužaidėme puikiausias rungtynes.
Buvo universalūs žmonės ir patikėjo idėja. Sakydavau „Ramūnai, tau reikės žaisti įžaidėju“, o jis atšauna „kur reikės, ten ir žaisiu“.
Niekada neatsakė priešiškai, niekada nesipuikavo.
Pasižiūriu dabar į Štombergo gynybą. Norisi, kaip Japonijoje, atsisukti į jį ir nusilenkti žemai iki žemės. Kaip jis bėgiojo, kaip padėjo, kaip suprato!
Tas pats su Mindaugu Žukausku. Visada gynyboje stovi tarp dviejų žmonių. Jei kažkas suklydo, pribėgs ir dvejins. Dabar susiduriu su savo auklėtiniais, jie klausia kaip ginamės, dvejiname varžovą ar ne.
Tiems žmonėms nereikėdavo sakyti. Sutardavome, kad tas varžovas yra pavojingiausias. Iš kurios pozicijos jis gali ateiti – ar iš galo, ar iš viršaus, ar nuo konkrečiai nuo kokio žmogaus eiti į pagalbą.
Niekada niekas nėra gyręs Štombergo dėl jo gynybos. Tegul pažiūri visas šešerias Europos čempionato rungtynes. Stengėmės išnaudoti kiekvieno žaidėjo geruosius sugebėjimus – Mindaugo, Eurelijaus, kurį reikėdavo kartais nuraminti.
Gynyba Švedijoje mane žavi. Kaip mes gynėmės prieš Gasolį ar Nowitzkį. Visada būdavo pusantro ar trys žmonės prie jo, o likę užsiėmę geras pozicijas.
Dabar rungtynes komentavo ne senasis komentatorius Linas Kunigėlis, o naujasis, šių laikų. Jis pastebėjo, kad ir tais laikais gynyboje būdavo naudojama taktika, kad visi keičiasi ginamaisiais.
Taip! Išeidavo Kšištofas, Songaila – dideli žmonės. Mindaugas, Štombergas, Šiškauskas. Būdavo tokie penketukai ir visi keisdavosi ginamaisiais, niekas neklausdavo, kokioje pozicijoje jie žais.
Lenkiu galvą prieš juos ir džiaugiuosi, kad yra galimybė pasižiūrėti senąsias rungtynes.
– O kaip galima būtų apibrėžti Jūsų žaidimo filosofiją? Viskas remiasi į puolimą?
– Neturiu vieno žodžio nusakyti savo žaidimui. Stengiuosi išeiti iš situacijos. Kokia yra padėtis, kokie yra turimi žaidėjai.
Sakykime, treneris mėgsta gynybą, bet jei surinkti žaidėjai nelabai galvoja apie ją, tai tu nepadarysi gynybinės komandos. Reikia turėti žmones, kurie sugeba, mėgsta ir išmano gynybą.
Suprantu, kad žmonės žavisi, kai kažkas deda iš viršaus ar meta tolimus tritaškius, kaip „Golden State Warriors“. Visi žavisi, kad išėję penki žmonės gali svaidyti tritaškius iš labai toli.
NBA pasikeitė, niekas nebeieško Shaquille‘o O‘Nealo, ieško metančių aukštaūgių.
Pavyzdžiui, Nikola Jokičius. Gerai žaidžia baudos aikštelėje, bet varžovai negali jo palikti laisvo prie tritaškio. Primes metimų ir nežinosi, kaip trauktis.
Toks stilius. Taikaisi prie jo ir žaidi. Tokį ir reikia žaisti krepšinį. Tą, kuris patiktų žmonėms ir būtų efektingas. O ne tai, kad atsivarysi kamuolį ir skirstysi jį ir vis skirstysi aplink tritaškio liniją, bijodamas mesti, nors esi laisvas.
Man nepatinka toks stilius. Esi laisvas, turi įmesti. Toks krepšinis. Tai ne gražių perdavimų konkursas.
Klausiau savo vieno auklėtinio, ar jis pataiko tritaškį. Sako „nežinau, nes treneris anksčiau neleisdavo žaisti“. Tuoj pamatysime. Matau, kad meta. Va kur rezervas, va kur galima plėsti žaidimą. Žmogus nustebęs, nes anksčiau nemesdavo.
Turiu karštą pavyzdį, kuris Lietuvai yra nemalonus. Pasaulio čempionatas Kinijoje ir australas Aronas Baynesas.
Rimas (aut. past. – Rimas Kurtinaitis) kadaise buvo sakęs, kad A.Baynesas krepšinį nelabai išmano, bet rusai išmoko meškas važiuoti dviračiu, tai išmokys ir šį žaidėją žaisti.
Jis mums sumetė penkis tritaškius, nors iki tol nemetė. Lietuvoje būdamas jis neįsivaizdavo, kad išvis gali mesti tritaškius.
Žmogus tobulėja, tuomet atsiveria naujos galimybės. Pasirodo, kad jis turi šitą gebėjimą. Tai pavyzdys, kad niekada nesakyk niekada. Džiaukis suteiktu šansu ir daryk. Pamatysi, kad buvai kitoks, nei tu ar kiti anksčiau apie tave galvojo.
Manęs žaidėjai klausia, ar galima mesti. Ne galima, o reikia! Žinoma, ne per rankas, kaip metikui, kuris turi mesti ir laisvas, ir per varžovo rankas. Jei žaidžiame ant tavęs, tai sugebėk iššokti ir mesti aukštesne trajektorija.
Mano toks stilius. Tokio laikysiuosi, kol gyvas būsiu.
– Kaip prisimenate Atėnų olimpines žaidynes?
– Be abejo, tai yra apmaudas. Bet nereikia kaltinti trenerio ar žaidėjų. Aš nesikratau atsakomybės, bet kodėl mes nepripažįstame, kad italai sužaidė galbūt geriausias rungtynes per jų šalies istoriją? Kodėl nepripažįstame? Juk jie iš tikrųjų sužaidė super.
Sekėme ir analizavome juos, sakėme, kad nereikės dengti Gianmarco Pozzecco, nes per penkerias rungtynes yra įmetęs du tritaškius. Jis prieš mus pataikė tris iš trijų. Čia kai kuriems žaidėjams reikia susimąstyti. Nekaltinu nieko, nesibadau pirštais, bet reikia priimti realybę tokią, kokia ji yra.
Jiems buvo labai sėkmingos rungtynės. Giacomo Galanda pataikė griūdamas iš kažkur, iš šono. Ne pačias geriausias rungtynes sužaidė mūsų žmonės, kurie iki tol traukė ir buvo pagrindiniai. Buvo tokia diena. Italai buvo ne favoritai, o mus visi kėlė į viršų, nes žaidėme gerai, buvome Europos čempionai.
Žaidėme gerai, nugalėjome amerikiečius. Buvo super žaidimas. Kaip atrodė Graikija prieš Lietuvą? Viskas buvo labai gerai. Galbūt visas šis dalykas paveikė žaidėjus, galvojome apie aukštesnes vietas. Italams nebuvo tokios psichologinės naštos. Jie žaidė prieš favoritus – kaip bus, taip.
Dievas pabaigoje tokiems padeda. Žaidžiant be įtampos ir be baimės.
– Ar kažką keistumėte karjeroje, jei galėtumėte atsukti laiką atgal?
– Aš esu pastovus žmogus. Stengiuosi viską priimti taip, kaip atsitinka. Vieni sako, kad aš nesinervinu, esu ramus. Bet niekas to nežino. Galbūt pas mane viduje verda emocijos? Aš esu ir piktas, ir išgyvenu, bet to neparodau.
Kas įvyko, tas įvyko. Nieko nepadarysi. Nematau prasmės. Sako, kad esu ramus ir neveikiu teisėjų. Jei teisėjas nesušvilpė ar kvailai sušvilpė kažką, jis to pakeisti negali. Kam aš turiu lieti nervus ir energiją, kovoti, kur nereikia? Nieko nesugrąžins tai.
Galvoju, kad kiekvienas žmogus turi sąžinę. Jei blogai sušvilpė, turi sąžinę, tai pats pamatys. Dėl to nelieju energijos. Jei įvyko, tai įvyko.
Aš linkęs taip galvoti. Aš suklydau, aš ne tokį penketuką parinkau. Aš išgyvenu viduje užsidaręs ir tyliai. Stengiuosi, kad daugiau taip nebūtų. Imu pavyzdžius.
Buvo ir geri dalykai, kai nebijojau kažką keisti, paleisti kažkokį penketuką, o tai sukėlė varžovams nepatogumų. Dėl to aš nesigailiu, kas buvo.
Gyvenimas viską išlygina. Kodėl Nowitzkį dengė Mindaugas Žukauskas? Gal dėl to tapai čempionu, nes nepabijojai to padaryti?
Europos čempionato ketvirtfinalio dvikova su serbais. Per pertraukėlę sakau Macui, kad labai reikia pataikyti, nes mums nesiseka. Jis sako: „ramybės, treneri, reikia ir pataikysiu“. Ir pataikė. Jis sumetė tris tritaškius ir laimėjome. Žaidimas apsivertė visai į kitą pusę.
– Treneriu dirbate jau 42-ejus metus. Kiek šis darbas jums dar teikia malonumo?
– Negalvoju apie karjeros pabaigą. Galiu pagrįsti faktais. Girdžiu iš kolegų, kad sugalvojau bajerį, kurio nebuvo matę ar kažkas darę aikštelėje. Aš nesigailiu.
Gerą impulsą davė darbas Japonijoje. Koks gyvenimo stilius, kokie visi susikaupę. Visi sako, kad jie daug pasiekę moksle, kokie išradimai. Galiu atsakyti, kodėl.
Todėl, kad jie dirba. Todėl, kad jie ieško. Jie neplaukia pasroviui, o tai yra mūsų klaida. Galvoja, kad pasiekė, kad gali eiti su senu bagažu tolyn. Galbūt man anksčiau taip irgi būdavo.
Reikia ieškoti. Būdavo, kad sudėtys nepalyginamos. Žaidžiame prieš „Žalgirį“ ar „Rytą“. Kai dirbau „Juventus“, Utenos meras buvo sakęs, kad niekada per aštuonerius metus nebuvo laimėję prieš „Rytą“.
Mums pasisekė laimėti.
Išskyrus laikotarpį „Žalgiryje“, niekada mano komandos nesilygino su geriausiomis. Bet laimėti pavykdavo. Nes ieškodavome išeičių, kažką darydavome kitaip. Toks mano devizas: „jei darysi kaip visi, būsi kaip visi“. Daryk taip, kaip niekas dar nedarė.
Gal Dievas ar likimas padės. Turėsi šansą. O jei sakysi, kad jie stipresni, tai šansų nėra.
Jau treji metai, kai dirbu „Šiauliuose“. Jaunieji vyrukai, kuriuos treniruoju, jie negali padaryti standartinių dalykų, nes nėra „Žalgirio“ ar „Ryto“ lygio. Negalime žaisti tokių derinių, negalime būti tokioje situacijoje. Nemokėsime išeiti iš padėties, kaip jie.
Tai ieškome, galvojame, darome. Jei pavyksta, tai esu labai laimingas.
Dabar jaučiu užsikūrusią antrą jaunystę. Jokių minčių apie karjeros pabaigą nėra. Man tuoj bus 64-eri, o kiti tuo netiki. Esu vėlyvo brendimo, tik institute pradėjau skusti barzdą (juokiasi). Energijos tikrai yra.
Nežinau, kiek leis sveikata, kiek proto užteks, bet kantrybės ir noro tikrai dar turiu. Man iš tikrųjų labai malonu dirbti su žmonėmis. Nieko nekeisčiau savo gyvenime.
