Susikabinusi „Lietuvos ryto“ komanda – su visais žaidėjais, trenerių štabu, gydytojais, fizinio rengimo specialistais, masažuotojais ir komandos vadovais, prieš ginčo kamuolį susibūrė per metrą nuo šoninės linijos.
Sušukę vieningai „Lietuvos... Rytas!“, krepšininkai daužėsi sau per krūtinę ir susitelkė į svarbiausią serijos kovą.
Tai buvo du žvėriški vilniečių kėliniai.
Mindaugas Girdžiūnas, atrodo, pataikė viską ir baudė „Žalgirio“ gynybą už kiekvieną laisvą metrą metimui į krepšį. Žaliai baltiems vėl šiek tiek trūko drausmės ginantis, nes kaip kitaip paaiškinti 25 per 10 pirmųjų minučių praleistus taškus. Tų taškų „Lietuvos rytas“ galėjo primesti ir dar daugiau, jei savo progas būtų išnaudoję Benas Madgenas bei Jimmy Baronas.
„Lietuvos ryto“ energija buvo iš kitos dimensijos. Antraisiais šansais iki pertraukos vilniečiai pelnė 10 taškų, o „Žalgiriui“ tokiu būdu neleido pataisyti nė vieno (!) savo metimo.
Pagal puolime atkovotus kamuolius „Lietuvos rytas“ dominavo 7-1. Per galvas žalgiriečiams šokinėjo ne Martynas Echodas, o Rokas Giedraitis, Mindaugas Lukauskis, net Mindaugas Girdžiūnas. Tai buvo neatleistinos „Žalgirio“ atsitvėrimo klaidos, bet ir tuo pačiu „Lietuvos ryto“ pergalės troškulys.
Š.Jasikevičius: „Lietuvos rytas“ buvo agresyvesnis. Nemanau, kad buvome neužsivedę, bet pirmoje pusėje vilniečiai buvo hiperagresyvūs. Stengdavomės, bet jie savo noru vis tiek perlauždavo mus.
Ryžtingas M.Girdžiūnas su 11 taškų, ne tik hiperaktyvus, bet ir efektyvus Martynas Echodas turėjo 8, Rokas Giedraitis įpliuškeno 7 – tai buvo nauji „Lietuvos ryto“ lyderiai, kompensavę kuklius Louko Mavrokefalidžio ir Chriso Kramerio startus.
Tas energijos dopingas leido „Lietuvos rytui“ ne tik pirmauti 43:39, bet ir laikyti iniciatyvą savo rankose.
Šarūnas Jasikevičius nebuvo patenkintas. Ieškodamas variantų jis kartais keisdavo net po 2–3 žaidėjus vienu metu. Tai bylojo apie jo nepasitenkinimą vaizdu aikštėje. „Žalgiris“ taip pat ieškojo lyderio, kurio nesimatė ant parketo.
Paprastai toks būdavo Brandonas Daviesas, bet ankstyvos pražangos išėmė jį iš žaidimo. Kita vertus, pats Šarūnas Jasikevičius nusprendė pasukti kitu keliu, trečiajame kėlinyje startuodamas ne su amerikiečiu, o Antanu Kavaliausku.
„Lietuvos ryto“ gynyba „Žalgiriui“ iš baudos aikštelės per visą vakarą leido įmesti tik 30 taškų – mažiausiai šioje serijoje, kai iki tol žaliai baltų vidurkis buvo net 44.
Tačiau tai turėjo savo kainą. Pernelyg susispaudę arčiau krepšio, vilniečiai bent keliskart pramiegojo patikimiausių „Žalgirio“ snaiperių Artūro Milaknio ir Kevino Pangoso metimus.
Būtent Artūras Milaknis dviem savo tritaškiais perėmė iniciatyvą į „Žalgirio“ rankas trečiojo kėlinio pradžioje, prasidedant lemtingam rungtynių spurtui (47:45).
„Lietuvos rytas“ akivaizdžiau nei bet kurį vakarą provokavo Vasilije Micičių, Edgarą Ulanovą ir kitus žalgiriečius, kurie gali sudvejoti gavę tokias progas prie trijų taškų linijos. Bet rizika nepasiteisino, kai įsišaudė Axelis Toupane'as bei Beno Udrihas.
Reikia pripažinti, kad „Žalgirį“ į priekį truktelėjo ir sėkmė. Kaip kitaip paaiškinti Axelio Toupane'o ir Pauliaus Jankūno tritaškius per rankas – tai buvo nemalonūs siurprizai „Lietuvos rytui“, su kuriais Vilnius pagrįstai rizikavo, bet sudegė.
Prancūzas šį sezoną Eurolygoje – didžiausios atsakomybės rungtynėse, bent du tritaškius buvo įmetęs tik 4 kartus. „Žalgirio“ kapitonas per 3 pastaruosius mėnesius pataikė tik ketvirtą tritaškį. Bet būtent jų metimai kaip budeliai pasmerkė „Lietuvos rytą“ pražūčiai.
Tuo lūžio metu „Lietuvos ryto“ stovykloje kaip tik trūko tokių taiklių šūvių.
Vilniečiai įkrito į duobę tada, kai aikštėje buvo Chrisas Krameris. Būtent jis daug prisidėjo prie to 5 minučių taškų bado, kuris leido pabėgti „Žalgiriui“ į priekį dviženkliu skirtumu.
„Žalgirio“ gynyba veikė tiksliai kaip laikrodis, nesuteikusi vilniečiams jokių lengvų progų metimams. Pats „Lietuvos rytas“ priėmė daug nepamatuotų sprendimų.
Užuot žaidęs nugara į krepšį, Ch.Krameris rinkosi metimus atsilošus. Tada jis ryžosi avantiūrai paleisti sunkią plūdę per Paulių Jankūną. Rinkosi sudėtingą tolimą metimą, kai nepataiko iš toli ir laisvas – tikslą superfinale pasiekė tik 1 iš 11 jo mestų tritaškių.
Mindaugas Girdžiūnas buvo sugrąžintas ant parketo pavėluotai – „Žalgiriui“ jau pirmaujant 10 taškų skirtumu. O kai „Žalgiris“ taip pabėga į priekį antroje rungtynių pusėje, panaikinti tą skirtumą labai sudėtinga.
Iki ilgosios pertraukos Chriso Kramerio bandymai sužaisti nugara į krepšį vienas prieš vieną dažniausiai baigdavosi garantuota sėkme.
Per pirmus du kėlinius buvo bent keturi epizodai, iš kurių 2 baigėsi lengvais „Lietuvos ryto“ taškais, sykį – „Žalgirio“ pražanga, o tik kartą Ch.Krameris pažeisdamas taisykles nusistūmė Beno Udrihą.
Trečiajame kėlinyje Šarūnas Jasikevičius patikėjo Ch.Kramerio gynybą Axeliui Toupane'ui, kurio bicepsų taip lengvai nebepastumsi. Beno Udrihui bei Kevinui Pangosui permetė dengti Roką Giedraitį arba Mindaugą Lukauskį.
Sykį susikeitęs parankų varžovą gynyboje Ch.Krameris nesiryžo atakuoti K.Pangoso, o vėliau atakuoti A.Milaknį nusprendė metimu atsilošus. Šie metimai paleido „Žalgirį“ į priekį ne tik šeštadienį Vilniuje, bet ir finalo serijoje.
9 taškai per trečiąjį kėlinį – tai buvo tobuliausia „Žalgirio“ gynyba per visus 16 finalo serijos ketvirčių.
O kai „Lietuvos rytas“ dar užuodė kraujo kvapą ir kilo į lemiamą šturmą lemiamoje 10 minučių atkarpoje, „Žalgirį“ meistriškai suvaldė Beno Udrihas.
Jis paleido gniuždantį tritaškį, ketvirtojo kėlinio viduryje didinusį skirtumą 70:59. 35-erių įžaidėjas laidė savo firminius metimus iš vidutinio nuotolio po užtvaros, kai reikėdavo, kantriai išlaikydavo kamuolį iki geriausios atakos fazės ir arba jį perduodavo komandos draugams (6 perd.), arba pats tiksliai užbaigdavo išpuolius, gudriai skaitydamas situacijas (16 tšk.).
Puolimo lyderio ieškojęs Šarūnas Jasikevičius atrado žmogų, kuris per trejas pirmąsias LKL finalo serijos rungtynes nebuvo pelnęs nė taško. Ketvirtajame mūšyje su „Lietuvos rytu“ jis vienintelis „Žalgirio“ stovykloje surinko dviženklį taškų skaičių.
Kevinas Pangosas vėl neperšoko jam jau įprastu tapusio 4–6 taškų vidurkio. Neagresyvus „Žalgirio“ atakų generolas sulaukė net ir Šarūno Jasikevičiaus pastabų, nors treneris šį sezoną 9 atvejais iš 10 užstodavo savo mėgstamą auklėtinį.
Į akis krito epizodas prieš ketvirtąjį kėlinį, kai po paskutinės padrikos žaliai baltų atakos, kai Kevinas Pangosas įmetė kamuolį į ugnį Beno Udrihui ir „Žalgiris“ už tai turėjo sumokėti klaida, Šarūnas Jasikevičius nuaidėjus trečiojo ketvirčio sirenai apstaugė kanadietį. Strategas to padaryti nuėjo beveik iki pat „Žalgirio“ krepšio.
Paklaustas, ar sutartis su „Barcelona“ paveikė K.Pangosą, Š.Jasikevičius sudvejojo: „Nežinau... Žmogiškai gali paveikti, bet man sunku atsakyti į tą klausimą. Gali, o gal ir negali. Gal tiesiog yra kita komanda, kuri daug koncentruojasi į jo gynybą. Gal jis pavargęs. Viskas įmanoma. Bet jei esi čempionas, turi viską praeiti. Čia negali būti pasiaiškinimų.“
Bet tai tik parodo, koks gilus yra „Žalgiris“, kad pirmauja 3-1, net ir žaisdamas su žemiau nei savo standarto rungtyniaujančiu Kevinu Pangosu ar pavargusiu Pauliumi Jankūnu – dviem kritinėmis žaidimo kolonomis Eurolygoje.
„Lietuvos rytas“ neturi tokių ekstra žaidėjų. Vienu jų bandė būti Jimmy Baronas, bet šiame finale beveik nežaidęs buvęs komandos lyderis nesumetė laisvų metimų ir per 9 minutes prisidėjo prie bendros 7 taškų žalos komandai.
„Žalgiris“ ketvirtajame ketvirtyje leido „Lietuvos rytui“ sumesti net 26 taškus, bet tai buvo gynybinė pergalė. 78 praleisti taškai – mažiausias skaičius šioje serijoje. Su intensyvia gynyba iki paskutinių minučių jis galėjo būti dar mažesnis, bet „Lietuvos rytas“ mūšio pabaigoje jau naudojosi žalgiriečių atsipalaidavimu.
„Žalgiris“ uždarė „Lietuvos ryto“ toliašaudę artileriją, kuri anksčiau įmesdavo vidutiniškai po 24 tritaškius, o šįkart – tik 14, iš kurių tepataikė 5 (36 proc.).
„Žalgiris“ veržiasi į priekį, o „Lietuvos rytui“ belieka padaryti tai, ko nėra padariusi jokia kita komanda – laimėti seriją atsiliekant 1-3.
- Koks sudėtingas šis finalas Pauliui Jankūnui. 10 mėnesių krepšinio maratonas padarė savo ir „Žalgirio“ kapitonas nebėra toks tikslus ir efektyvus, koks buvo šiame Eurolygos sezone. Jau nebe taip taikliai krinta tie jo metimai atšokus po užtvaros. Puolėjo beveik nebematome taranuojančio varžovų krepšio situacijose vienas prieš vieną. Bet P.Jankūnas Vilniuje įnešė labai svarų indėlį. Ne tik tuo labai sunkiu tritaškiu, bet ir tiksliu ir pasiaukojančiu žaidimu. Jam būnant aikštėje, „Žalgiris“ įmetė net 25 taškais daugiau nei „Lietuvos rytas“. Joks kitas žaidėjas neturėjo tokio gero +/– rodiklio. Priešingoje aikštės pusėje finalo serijoje gerai su juo besitvarkiusį Travisą Petersoną žalgirietis paliko su -19.
- Tai buvo geriausios Martyno Echodo rungtynės šiame finale. 16 taškų, 5 atkovotų kamuolių ir 26 naudingumo balų pasirodymu jis užsitarnavo net 31 minutę ant parketo. Didžiuliais grybšniais tobulėjantis „Lietuvos ryto“ centras šįkart nebenusileido ir Brandonui Daviesui bei padėjo prilygti žalgiriečiams pagal iš baudos aikštelės įmestus taškus – taip pat surinko 30. M.Echodas darė mažiau taktinių klaidų ir sužaidė kaip solidus centras. Pirmą kartą su juo aikštėje „Lietuvos rytas“ įmetė daugiau nei „Žalgiris“ (+4). Iki tol 20-mečio trijų mačų suma buvo -49.
- Kuo jau kuo, bet noru ir energija „Lietuvos rytas“ žalgiriečiams nenusileido. Antraisiais šansais vilniečiai pelnė 16 taškų, kai „Žalgiris“ – nė vieno. Kovą dėl atšokusių kamuolių puolime „Lietuvos rytas“ laimėjo net 13:5. Tai didžiausias puolime sugriebtų kamuolių skaičius ir laimėtas skirtumas finalo serijoje.
- Vidutiniškai po 18 taškų rinkęs Loukas Mavrokefalidis sužaidė nerezultatyviausią ir puolime neagresyviausią mačą – išmetė 7 metimus ir surinko 7 taškus.
- Net 56 proc. taškų „Žalgiriui“ pelnė atsarginiai žaidėjai. Tokių krepšininkų kaip Beno Udrihas (16 tšk.), Aaronas White'as (9 tšk.) ar Antanas Kavaliauskas (8 tšk.) impulsas buvo labai svarbus pergalės ingredientas.
- Pirmą kartą po šio finalo serijos rungtynių abiejų komandų treneriai nebeturėjo nė vienos pastabos teisėjams. Akcentas grįžo ten, kur ir visada turėtų būti – į 10 žmonių, lakstančių ant parketo.
