„Kaip gali nepasiilgti!“ – aktyviau nei stipriausias energinis gėrimas spirgėjo kokiais 10 metų atjaunėjęs Renaldas Seibutis.
Arnui Butkevičiui nuo namų Klaipėdoje iki „Vanagupės“ Palangoje – koks pusvalandis kelio automobiliu. Bet Klaipėdos „Neptūne“ sužibėjęs puolėjas vienas pirmųjų pasirodė rinktinės stovykloje. Iš entuziazmo ir didelio noro padėti Lietuvai išskirtinėje savaitės trukmės kelionėje.
Dainius Adomaitis kai ką nutylėjo. Dopingas buvo ne tik fantastiškas Klaipėdos sirgalių palaikymas rungtynėse su Lenkija. Dopingo injekciją kiekvienas rinktinės narys gavo vos tik pasirodęs nacionalinės komandos stovykloje.
Kšištofas Lavrinovičius ir du „Lietkabelio“ vyrukai Adas Juškevičius bei Vaidas Čepukaitis galėjo drąsiai prašyti poilsio dienų, nes dar sekmadienį žaidė sunkias LKL lyderių rungtynes su Kauno „Žalgiriu“.
Net klubuose visiškai įprasta praktika turėti laisvą dieną po rungtynių. Bet trijulė kitądien jau plušo vakarinėje nacionalinės komandos treniruotėje Palangos sporto salėje.
Tiems vyrams nereikėjo papildomų laisvų dienų, pataikavimų ar garantuotų vietų aikštėje.
„Rezervinė rinktinė“.
„B rinktinė“.
„Studentų rinktinė“.
Komentatoriai bandė kuo originaliau pavadinti be Eurolygos ir NBA žaidėjų likusią komandą.
Tie pavadinimai pasiekė Lietuvos krepšininkų ausis. Bet plepalai suveikė tiesiog kaip dar vienas dopingas (kas nors ištirkite rinktinės žaidėjų kraują!).
„Visi kalba, kad tai antra ar trečia rinktinė, bet parodėme, jog mes pirmi. Abejomis rungtynėmis visiems parodėme, jog mes stiprūs ir turime ambicijų.
Ėjome, žaidėme ir norėjome įrodyti, kad dabar šita rinktinė turi žaisti. Ir mes turime žaisti“, – puikiai patiesęs lenkus 75:55 kalbėjo 18 taškų per 18 minučių į varžovų krepšį suvertęs Eimantas Bendžius.
27 metų 203 cm ūgio puolėjas pasitaisė marškinėlius prie baudų metimo linijos, kai jį tiesiai į krepšio stovą siuntė kieta lenkų gynyba. Susitvarkęs aprangą, rezultatyviausias rinktinės žaidėjas šaltakraujiškai įrideno dvi baudas ir didino skirtumą, kuris jau gniuždė viltį praradusius varžovus.
Lenkai į uostamiestį atvyko su ambicijomis įgnybti pasikeitusiai Lietuvos rinktinei.
„Turime labai gerą galimybę“, – lenkų nuotaikas perteikė atvykęs žurnalistas Jakubas.
Bet svečiai gavo į skudurus kaip ir pridera nuo krepšinio šalies, kuri kaimynams atvėrė savo krepšinio lobių skrynią.
Tie dvylika krepšininkų aikštėje nekontroliavo interneto komentarų, bet kontroliavo kiekvieną kamuolį ant parketo.
„Ar nors vieną kamuolį lenkai atkovojo ant žemės? Tai buvo Butkevičius ant žemės, Kairys ant žemės, ir visi kiti po vieną kartą“, – kovingumu didžiavosi Dainius Adomaitis.
Treneriui nereikėjo raginti žaidėjų kristi ant žemės.
Arnas Butkevičius jį išplėšė net iš 140 kg svorio lenkų meškino Przemeko Karnowskio letenų.
Evaldas Kairys traukė kamuolį lėkdamas už krepšio stovo, o Adas Juškevičius kažkokiu būdu spėjo prie jo kitoje situacijoje ir išmetė į orą pro pažastį.
Sekmadienio vakarą „Švyturio“ arenoje nebuvo nė vieno „beviltiško“ kamuolio, kurio negalėtų ištraukti Lietuvos rinktinės vyrai.
„Bravo!“ – iš susižavėjimo nuo savo vietos net pašoko Benas Matkevičius, kai Adas Juškevičius lygioje vietoje vos neiškrapštė, atrodo, neišplėšiamo kamuolio iš lenkų rankų.
Besidžiaugdamas lyg vaikas, jis atsisuko į kitą asistentą Mindaugą Brazį. Akys net krutėjo iš džiaugsmo, kokį pavyzdinį krepšinį rodo Lietuvos vyrai.
Net 38-erių Kšištofas Lavrinovičius vieną ataką baigė dvitaškiu greitajame puolime.
„Įsivaizduokite, koks noras... Tai yra TAI. Tai nėra įvertinama nei taškais, nei atkovotais kamuoliais, nei kuo kitu. Noras pas jį didžiulis. Manau, niekam nereikia pasakoti, koks Brolis atsidavęs rinktinei“, – pabrėžė D.Adomaitis.
Net Panevėžio „Lietkabelio“ treneris Artūras Štalbergas nurašė Brolį, kai išlydėjo jį į nacionalinę komandą komentarais apie prastą formą.
Per tuos du susitikimus Kšištofas per 20 minučių įmetė 11 taškų, bet jo kapitoniškam naudingumui išmatuoti reikėtų atskiros statistinės kategorijos.
Net kai buvo sunku, K.Lavrinovičius neprarasdavo ūpo ir įtraukdavo visus – nuo fizinio rengimo trenerio Marto Skrabulio iki komandos vadovo Žydrūno Vilenčiko ar taip ir nedebiutavusio Arnoldo Kulbokos su džemperiu ant suolo.
Ta aura pakylėjo kiekvieną rinktinės narį, kuris treniruotėse ateidavo į aikštės centrą ir pasiremdavo į priešais esančio žaidėjo petį sušukdamas, kad jis už Lietuvą.
Begalinį norą iliustravo 31 puolime atkovotas kamuolys ir net 41 rezultatyvus perdavimas per dvejas rungtynes su Kosovu ir Lenkija.
Nors keitėsi lyg ledo ritulyje – dar per pirmąjį kėlinį su lenkais D.Adomaitis išbandė keturis centrus ir 11 žaidėjų – kiekvienas ant parketo žengęs krepšininkas žinojo savo misiją, net jei ji tetruktų porą atakų.
Taip pat kiekvienas žinojo, kad aktyviai puolime judėjęs kamuolys finalinėje atakos fazėje bet kada galės atsidurti jo rankose ir kad visi turės progų pasižymėti.
Šiai rinktinei nereikėjo vieno išreikšto lyderio. 18 taškų ir 18 naudingumo balų pasirodymai buvo didžiausi skaičiai individualiai svarbiausiose statistinėse kategorijose.
Tas spalvingas kolektyvas susiklijavo taip, kaip lietuviški šlageriai „Vienas namuose“ ar „Švieski man vėl“ vienijo aistruolius „Švyturio“ arenoje, kuriuos traukė ir maži, ir dideli.
Sekmadienio rytą, paskutinėje rinktinės treniruotėje per pirmąjį FIBA langą, krepšininkai pasišvilpaudami ir šūkaudami kvietė iš interviu asistentą Beną Matkevičių.
„Boston Celtics“ skautas laimingas ristele nubėgo pas savo bendražygius šūkiui „Mes už Lietuvą“.
Atrodė, kad Lietuvos rinktinės vyrai visai nenorėjo, jog ta keista savaitė baigtųsi. Bet atsisveikiname tik trumpam – iki vasario. Tokie kovotojai visada laukiami Lietuvos rinktinėje.
Tai buvo ypatinga savaitė, mums, lietuviams, vėl suteikusi pasididžiavimo ir vienybės jausmą šį pilką vėlyvą rudenį.