Negaliu apsisukti.
Nespėju grįžti!
Jaučiuosi bejėgis.
Atrodai lėtas kaip Adamas Lapeta.
Kauniečiai niekada nepataiko „Siemens“ arenoje (skirta krepšinio komentatoriui Karoliui Tiškevičiui).
Netraukia vežimas.
Tokios ir panašios replikos liejosi „Siemens“ arenoje, kur vežimėlių krepšinio rungtynėse susitiko šį reikalą išmanantys Vilniaus „Draugystės“ krepšininkai ir pirmą kartą į neįgaliųjų vežimėlius įsėdę šou verslo atstovai, žaidžiantys krepšinį komandoje „Kažkur matyti“.
„Tai, kad negavome sausai – didelė sėkmė“, – atsiduso lenktynininkas Benediktas Vanagas, iš galingo visureigio tą popietę persėdęs į sportinį vežimėlį.
„Jie buvo nepagaunami – viską darė 10 kartų greičiau, – varžovais stebėjosi TV laidų vedėjas Timūras Augucevičius, pataikęs vieną iš retų „Kažkur matytų“ metimų. – Kol aš apsisukdavau, jie jau būdavo prie kito krepšio“.
Krepšinio komentatoriui Ryčiui Vyšniauskui varžovų judesiai vežimėliuose paliko didesnį įspūdį nei Alleno Iversono triukai su kamuoliu. „Aš neįsivaizdavau, kad čia tokie greičiai. Labai sunkus ir labai techniškas sportas“.
Legionieriaus duonos paragavo paragintas žmonos
Įprastame krepšinyje žaidėjai rikiuojami aikštėje pagal pozicijas ir ūgį, vežimėlių – pagal fizinės negalios reitingą.
Viso penketo negalios balų suma negali viršyti penkiolikos balų. Minimalios negalios krepšininkas, pavyzdžiui, amputuota koja ir sveiku kūnu – vertinamas 4,5 balo. Skalė keičiasi po pusę balo, o mažiausiu – 1 balu – vertinamas sunkiausią negalią turintis žaidėjas, dažnai po stuburo traumos likęs dalinai paralyžiuotu kūnu.
Toks yra ir Nerijus Venskus – „Draugystės“ komandos lyderis, vienas iš kelių lietuvių, kurie pramynė legionieriaus takus, žaisdami vežimėlių krepšinį užsienyje.
Prieš aštuonerius metus Nerijus buvo keleivis ant galinės sėdynės automobilyje, kuris patyrė avariją. Per ją vaikinui lūžo stuburas.
Sekė ilga reabilitacija, kai vienas iš klinikos darbuotojų nuvežė iki nelaimės mėgėjiškai krepšinį žaidusį N.Venskų į „Draugystės“ klubą, kur jis pirmą kartą atsisėdo į krepšinio vežimėlį.
„Pabandžiau ir šis sportas man prikibo“, – sakė raumeningas 31 metų vyras, ir šyptelėjęs pridūrė, jog dabar yra baisios sportinės formos, nes treniruojasi tik du kartus per savaitę.
Dėl greičio aikštėje ir stiprių rankų N.Venskus greitai tapo puikiu žaidėju ir atkreipė į save kitų komandų dėmesį. Nereguliariai jis padėdavo per varžybas Sankt Peterburgo krepšinio vežimėlių klubui ir vėl planavo keliauti į Rusiją, kai gavo pasiūlymą iš Vokietijos.
Viena stipriausių pasaulyje vežimėlių krepšinio komanda prie Erfurto pasiūlė sutartį ir N.Venskus susimąstė. „Žmona paragino: „Važiuok, nes kito šanso gali ir nebūti“, – prisiminė vilnietis, iškeliavęs į Vokietiją, kur praleido du sezonus – po aštuonis mėnesius kasmet.
Gavęs erdvų kambarį, kurį dalinosi su dar vienu legionieriumi iš Baltarusijos, lietuvis treniruodavosi po šešis kartus per savaitę.
Vokietijos vežimėlių krepšinis vienija apie 2 tūkst. registruotų žaidėjų, lyga yra turbūt pajėgiausia Europoje. 2015 metais N.Venskus padėjo ekipai patekti į vežimėlių krepšinio Čempionų lygos finalo ketvertą, o pernai triumfuoti Vokietijos pirmenybėse ir taurės varžybose.
Prie to svariai prisidėjo N.Venskus, „Draugystės“ ekipos treneriui Gintarui Razučiui savo žaidimo stiliumi primenantis Darių Maskoliūną.
Kaip ir buvęs Lietuvos rinktinės ir Kauno „Žalgirio“ gynėjas, kažkada rungtynėse su „Panathinaikos“ supančiojęs NBA legendą Dominique'ą Wilkinsą, N.Venskus taip pat rungtyniauja įžaidėjo pozicijoje ir yra neprilygstamas gynyboje.
Dėl pažeisto stuburo jam nėra paprasta atakuoti iš toli, bet greitose atakose jis renka taškus, perduoda kamuolius, o ginantis gali aklinai uždaryti varžovų atakų lyderį.
„Esu laikomas juodadarbiu žaidėju – ne metikas, bet aikštėje reikia ir kitas užduotis atliekančių žaidėjų, – sakė N.Venskus. – O aš neturiu nieko prieš“.
Jis du sezonus žaidė Vokietijoje, kol galiausiai nebenorėjo žmoną ir dukrą matyti tik kompiuterio ekrane.
Dar keli lietuviai važiuoja legionierių keliu, rungtyniaudami Vokietijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. „Žinoma, vežimėlių krepšinyje pinigai nėra kosminiai. Bet esu girdėjęs, kad vienas lenkas Stambulo „Galatasaray“ klube uždirbdavo 10 tūkst. eurų per mėnesį – tai dideli pinigai“, – pasakojo N.Venskus.
Vairuoja taksi, kuria baldus ir juvelyrikos dirbinius
Dabar N.Venskus – vienas lyderių „Draugystės“ komandoje, kurioje dešimt vyrų treniruojasi ir žaidžia Lietuvos pirmenybėse.
Dauguma jų yra sugėrę gyvenimo smūgius – vieną perplaukė motorinė valtis, antras – susižalojo stuburą nerdamas į vandenį, dar keli, tarp jų ir per televizijų socialinėje reklamoje apie greitį kelyje kalbantis ir klausimą „Gal prisijunk prie mūsų?“ keliantis Algimantas Kojis, – patyrė automobilių avarijas.
Vežimėlių krepšinis nėra jų pagrindinė veikla. Dauguma turi rimtus darbus – vairuoja taksi, kuria baldus, A.Kojis ir dar keli vyrai yra juvelyrai.
Vakarais jie susiburia į komandą, kurią treniruoja G.Razutis – profesionalus 25 metus krepšinio treneriu dirbantis vilnietis, prieš penkerius metus atsiliepęs ir į „Draugystės“ pasiūlymą ir pasinėręs į vežimėlių krepšinį.
„Iš pradžių jutau tam tikrą barjerą, bet greitai suvokiau, kad jie yra tokie patys, tik labiau gyvenimo nuskriausti, – sakė G.Razutis. – Galbūt jie karščiau reaguoja į įvykius aikštėje, bet iš esmės jau yra perlipę per save, stengiasi mėgautis tuo, ką turi“.
Virsta, bet lūžius pastebi ne visi
G.Razutis pamažu perprato ir vežimėlio krepšinio niuansus.
„Svarbus fizinis pasirengimas, taktika, laiku pakeisti žaidėjus, – pasakojo krepšinio treneris. – Žaidėjams labai vargsta rankos. Sukant vežimėlio ratus reikia darbuotis labai aktyviai, atsiranda nuospaudų, o juk dar reikia kamuolį įmesti į krepšį“.
Iš esmės jie yra perlipę per save, stengiasi mėgautis tuo, ką turi.
Aikštė ir krepšiai yra tokie patys, taisyklės labai panašios į įprasto krepšinio.
Ūgis tikrai netrukdo, bet dar labiau praverčia ilgos rankos, ypač žaidžiant arčiau krepšio.
Skubant į ataką vis reikia sumušti kamuoliu į grindis ir greitai manevruoti vežimėliu, išvengiant varžovų gynybos spąstų. Vežimėliuose nėra vairo posūkiams į kairę ar dešinę, jie juda pirmyn ir atgal, bet užsiimti poziciją yra labai svarbu, ypač ginantis. Kai „Draugystės“ vyrukai sugalvojo paspausti po visą aikštę, net ir buvęs profesionalus krepšininkas Dainius Navickas liko suglumęs – kur bepajudėtų, prieš jį lyg siena išdygdavo varžovas, savo vežimėlį sukiojantis itin greitai ir tiksliai.
„Buvo neramu, kad galiu apvirsti – tai daryti ypač gerai moku, – saviironiškai kalbėjo lenktynininkas B.Vanagas. – Tačiau vežimėliai iš tiesų labai manevringi, smagūs – veiksmas aikštėje vyksta labai greitai, gynyboje yra principai, kaip blokuoti varžovą“.
Vežimėlių krepšinyje tikrai pasitaiko kietos dvikovos, kai žaidėjai susiduria spausdami vienas kitą. Anot G.Razučio, kone per kiekvieną treniruotę kažkuris vis išvirsta iš vežimėlio.
„Blogiausia tiems, kurie nejaučia kojų. Susitrenkus jie net nežino, ar koja nelūžo. Tik vėliau pagal mėlynes pastebi“, – apie traumas kalbėjo G.Razutis.
Vyrų rinktinei padėdavo buvusi krepšininkė
Lietuvos krepšinio vežimėlių pirmenybėse dalyvauja tik trys krepšinio komandos iš Vilniaus, Kauno ir Šiaulių, bet bendras lygis ūgtelėjo – tai rodo nacionalinės komandos rezultatai.
Nuo C diviziono tarptautines varžybas pradėję lietuviai pakilo aukščiau, pernai užėmė antrąją vietą B divizione ir pirmą kartą šalies istorijoje iškovojo kelialapį į elitinį – A turnyrą.
Moterų pirmenybės rengiamos atskirai, bet vyrų rinktinėms leidžiama pasitelkti dailiosios lyties atstoves – lietuviai anksčiau tuo buvo pasinaudoję.
Karolina Lingytė buvo jauniausia Lietuvos moterų krepšinio lygos žaidėja, žaidė Klaipėdos „Lemminkainen“ ir Vilniaus „Lintel 118“ komandose bei Lietuvos jaunimo rinktinėje, kol jos gyvenimą 2006 metais Lenkijos kelyje apvertė į priešpriešinę eismo juostą įlėkęs ir į lietuvių mikroautobusą įsirėžęs pienvežis.
Iš septynių važiavusių žmonių vienintelė gyva liko K.Lingytė, per avariją netekusi ne tik motinos, bet ir savo kairiosios kojos.
Į vežimėlių krepšinį perėjusi ir su Alabamos universiteto komanda JAV čempione tapusi šiuo metu 28-erių metų lietuvė pastaruoju metu nutolo nuo rinktinės, nes gyvena kitoje Atlanto pusėje.
Bet Lietuvos vyrų vežimėlių krepšinio rinktinė turi savo lyderį – kaunietį Vytautą Skučą – vieną sveikiausių komandos vyrų, kuris savo greitu ir galingu žaidimu G.Razučiui primena Mantą Kalnietį.
Vežimėliai – tarsi batai
Iškopus į vežimėlių krepšinio A divizioną lietuvių ambicijos išaugo, bet įsitvirtinti tarp favoritų nebus paprasta. „Esame krepšinio šalis, bet neįgaliųjų sporte viskas yra kiek kitaip. Čia reikia ir finansinių galimybių“, – pabrėžė Lietuvos rinktinės gynėjas N.Venskus.
Jonui Valančiūnui būtų sunku judėti po NBA aikštes su klumpėmis, taip ir vežimėlių krepšininkams reikia geros įrangos.
„Mums vežimas yra taip pat svarbus kaip krepšininkui batai, – sakė N.Venskus, pats per karjerą turėjęs šešis krepšinio vežimėlius – jie nėra ilgaamžiai, nors kainuoja po 3-6 tūkst. eurų.
Kai kreipiamės paramos, verslininkai įprastai atsako, jog mumis turi rūpintis valstybė.
„Draugystės“ komandos specialusis autobusas – be įprastų sėdynių, su palikta erdve sportiniams vežimėliams (jie nesilanksto, skirtingai nuo įprastų) ir įvažiavimo liftu gale, yra ne pirmos jaunystės ir dėl to nuolat genda.
Lėšų nukeliauti į draugiškas varžybas irgi trūksta, nes atkreipti į save rėmėjų dėmesį nėra lengva.
„Kai kreipiamės paramos, verslininkai įprastai atsako, jog mumis turi rūpintis valstybė“, – sakė ilgametė „Draugystės“ klubo vadovė Janina Povilaitytė.
Bet valstybiniais pinigais nelyja. J.Povilaitytės skaičiavimais, neįgaliųjų klubui Vilniaus savivaldybė pernai skyrė 1000 eurų, „Lietuvos geležinkeliai“ – 200.
Bet likimo nuskriaustų žmonių gyvenime yra dalykų, kurie keičiasi į šviesiąją pusę.
„Anksčiau būdavo baisiau – neįgaliems labai sunkiai sekdavosi susirasti antrąją širdies pusę, – prisiminė J.Povilaitytė. – Dabar beveik visi dirba, yra sukūrę sveikas šeimas ir augina vaikus. Štai vieną komandos narį kaip tik pasveikinome susilaukus dvynukų“.
