Tai buvo vienas nepatogesnių matytų momentų prie atsarginių suolo.
2019-ųjų sausį „Lietkabelis“ žaidė KMT ketvirtfinalio serijos rungtynes Pasvalyje. Panevėžiečiai žaibiškai išbarstė 23 taškų persvarą iki 8 taškelių ir N.Čanakas sušaukė minutės pertraukėlę.
Jos pradžioje prie suolo įsiplieskė „Lietkabelio“ legionieriai Jamaras Wilsonas bei Marko Čakarevičius. Nebeiškentęs dėl vaizdo tiek aikštėje, tiek šalia šoninės linijos, strategas šveitė derinių lentą į LED reklamą. Ši pavojingai atšoko palei krepšininkų galvas. Netrukus N.Čanakas tėškė žemėn ir savo rašiklį.
„Lietkabelis“ vis dėlto išsivežė pergalę 10 taškų skirtumu ir atsakomosioms rungtynėms Panevėžyje sukaupė gan saugų pranašumą. Bet kitas apsilankymas Pasvalyje N.Čanakui galėjo būti paskutinis, kaip „Lietkabelio“ vyr. treneriui.
Po dviejų mėnesių „Lietkabelis“ grįžo į Pasvalį ir liko nieko nepešęs. Po trijų kėlinių atsilikdami 20 taškų skirtumu, panevėžiečiai kapituliavo ir „Pieno žvaigždžių“ komandai užleido ketvirtą poziciją LKL.
„Labai nuviliančios rungtynės. <...> Sunku pasakyti kažką protingo. Jeigu komanda taip ginasi, tai yra trenerio darbo veidrodis“, – nurijęs triženklį gumulą, po pralaimėjimo 99:104 sakė N.Čanakas.
Po rungtynių treneris nuėjo pasikalbėti su „Lietkabelio“ direktoriumi Martynu Purliu. „Gerai – jeigu norite, galite bandyti rasti geresnį trenerį“, – leptelėjo N.Čanakas. Tačiau atsakymas jį nustebino. „Ne, ne, lik klube – esi jaunas treneris ir vienos rungtynės nieko nereiškia“, – atsakė M.Purlys.
Išsimiegojęs po skaudaus pralaimėjimo, N.Čanakas suprato, kad „Lietkabelio“ direktorius buvo teisus.
Tie M.Purlio žodžiai buvo labai svarbūs jaunam specialistui. Tokių galbūt pritrūko prieš pusmetį Belgrade, kai 2018-ųjų spalį jis nusprendė trauktis iš Belgrado „Partizan“ vyr. trenerio posto.
Tada iš „Pionir“ tribūnų išgirdęs lauk vejančius sirgalių raginimus ir nejutęs tvirto klubo vadovų užnugario, jis susikrovė lagaminą ir paliko savo mylimą ekipą.
Po 10 valandų sulaukęs agento skambučio su Panevėžio „Lietkabelio“ pasiūlymu, N.Čanakas ilgai nedvejojo ir pirmą kartą išvyko dirbti treneriu į užsienį.
Tai buvo kalnuoti 18 mėnesių Panevėžio organizacijoje. Su dešimt Jono Vainausko pakeistų žaidėjų per du mėnesius, klubo vadovu ant atsarginių suolo, treniruotėmis, kuriose pačiam treneriui reikėjo eiti į aikštę ar, juolab, koronaviruso nutrauktu sezonu.
Bet per tuos pusantrų metų N.Čanakas tapo LKL krepšininkų itin gerbiamu treneriu, apie kurį daugelis žaidėjų atsiliepia tik geru žodžiu.
N.Čanako sprendimas likti Panevėžyje – vienareikšmiškai „Lietkabelio“ laimėjimas. Tačiau prie tos pergalės smarkiai prisidėjo pats Aukštaitijos klubas, kritinę akimirką taręs treneriui žodžius, kurie motyvavo jį likti Lietuvoje įgyvendinti ambicingą tikslą.
Negaliu sakyti, kad būtume žaidę LKL finale, bet esu tikras, kad turėjome šansą ten būti.
15min – pokalbis su N.Čanaku apie jo treniravimo filosofiją, nustebinusius potyrius Lietuvoje ir pakilimus bei nuopolius Panevėžyje.
– Lietuvoje rudenį pradėsite trečiąjį sezoną. Nedaug užsieniečių trenerių tiek užsibūna LKL komandose. Ką naujo per tą laikotarpį sužinojote apie mūsų šalį?
– Kažko naujo – ne per daugiausiai, nes iki tol jau žinojau daug dalykų, tarp jų ir tai, kad Lietuva yra krepšinio šalis.
Kita vertus, mane pozityviai nustebino LKL lygis. Serbijoje žmonėms atrodo, kad visos LKL komandos, išskyrus „Žalgirį“ ir „Rytą“, žaidžia žemo penketo krepšinį, kur visi mėto tritaškius ir laksto be taktinių užduočių. Bet tai netiesa.
Lyga čia tikrai nebloga. Čia daug gerų komandų, kurios žaidžia naujose arenose. Kiek supratau, viskas dėl Lietuvoje vykusio 2011-ųjų Europos čempionato. Bet vis tiek – kai nuvažiuoji į tokius miestus kaip Šiauliai ar Klaipėda, ir žaidi tokiose erdvėse, žaidėjams ir treneriams tai tiesiog tobula.
Visos komandos čia žaidžia normalų krepšinį su aukštaūgiais, iš toli pataikančiais ketvirtais, gerais įžaidėjais. Ir čia labai dideli kūnai – visi turi atletiškus krepšininkus. Tai skiria lietuvišką ir serbišką krepšinį. Aišku, negaliu kalbėti už visus, bet man atrodo, kad lietuvių krepšininkų kūnai dabar didesni.
– Užsiminėte apie aukštaūgius Serbijoje. Jūs, tarp kitko, „Lietkabelyje“ irgi mėgote didelius kūnus aikštėje, akcentavote žaidimą per priekinę liniją. Kaip paaiškinti tą jūsų polinkį priekinės linijos žaidėjams?
– Gal tiesiog turėjau trenerius, kurie propagavo tokį krepšinį. Kai augau, Serbijos krepšinis visada pasiekdavo gerų rezultatų dėl gerų aukštaūgių. Radža, Divacas, Rebrača... Visada turėjome gerus aukštaūgius ir treneriai visada bandydavo juos patenkinti.
Juos reikia pamaitinti po krepšiais, o tada jau gali jų paprašyti kažko daugiau gynyboje, kovojant dėl kamuolių. Jeigu aukštaūgis negauna kamuolio per 2-3 minutes, 6-7 atakas, sunku iš jo išreikalauti kažko daugiau. Nesakau, kad tai yra teisingas požiūris, bet tokia jau žaidėjų psichologija.
– Kita vertus, jūs juk pats nebuvote tipinis aukštaūgis – irgi žaidėte kaip ketvirtas numeris, metantis iš trijų taškų zonos?
– Iš pradžių netgi žaisdavau trečioje pozicijoje, tik vėliau buvau pastumtas į ketvirtą. Rungtyniaudavau veidu į krepšį, be didesnių judesių po krepšiu.
Dabar dauguma komandų Europoje turi turėti ketvirtos pozicijos žaidėją, kuris pataiko iš trijų taškų zonos. Jeigu tokio neturi, turi adaptuotis, keisti derinį. Tai ypač aktualu kalbant apie žaidėjų išsidėstymą (spacingą), nes, pavyzdžiui, žaidžiant du prieš du, labai didelis skirtumas, ar turi ketvirtą numerį metantį, ar nemetantį. Jeigu jis nepataiko iš toli, turi padaryti visiškai skirtingas derinio variacijas. Bet toks jau tas trenerio darbas.
Bet vienu metu fanai pradėjo skanduoti „Čanakai, eik lauk!“ Pagalvojau ir supratau – gerai, jokių problemų – nebūsiu tas, kuris trukdys „Partizan“.
– Krepšiniui evoliucionavus, ko gero, dabar kaip iš toli pataikantis ketvirtas numeris būtumėte padaręs dar sėkmingesnę karjerą?
– Tuo metu buvau kitoks. Dauguma komandų žaisdavo su dviem klasikiniais aukštaūgiais. Atsimenate 1995-ųjų Europos čempionato finalą? Divacas ir Savičius prieš Sabonį ir Einikį – praktiškai keturi centrai aikštėje (šypsosi.).
Po to krepšinis pradėjo keistis – ketvirti pradėjo daug mesti. Serbijoje toks vienas pirmųjų buvo Milenko Topičius. Netrukus panašiai pradėjo žaisti ir kitos komandos.
– Ar atsimenate pirmąjį savo susidūrimą su Lietuvos krepšiniu?
– Reikia pagalvoti...
– Ar tai buvo 2005-ųjų ULEB taurės finalas Vilniaus „Lietuvos rytas“ – Kozanio „Makedonikos“?
– Dar atsimenu, kad su „Partizan“ žaidėme Suprolygos rungtynes Belgijoje, Ostendėje. Atsimenu, „Telindus“ žaidė Virginijus Praškevičius. Jis mus nužudė... (šypsosi.) Sumetė maždaug 20 taškų.
Toks mano pirmas lietuviškas prisiminimas. Bet prieš lietuvišką komandą pirmą kartą žaidžiau ULEB taurės finale.
– Ką labiausiai atsimenate iš to finalo, kurį „Lietuvos rytas“ laimėjo 78:74?
– Mums tai buvo didelė galimybė. Bet mes į finalą atėjome visiškai išsimušę iš ritmo. Nežinau kodėl, bet iki finalo 17 dienų nežaidėme jokių rungtynių.
Rungtynės buvo nulemtos jau pirmoje pusėje. Bandėme juos pagauti po pertraukos, bet „Rytas“ buvo nuostabus – turėjo Nesby, Štelmaherį, Mujezinovičių, Nielseną, Javtoką...
Tai buvo vienas skaudžiausių pralaimėjimų mano karjeroje. Ta „Makedonikos“ komanda turėjo didelių finansinių problemų, tačiau sugebėjome išlikti vieningi iki galo ir pasiekėme ULEB finalą.
Finale galėjome sužaisti žymiai geriau, bet nepavyko.
– Kada supratote, kad būsite treneris?
– Baiginėdamas krepšininko karjerą žinojau, kad bandysiu būti treneriu. Krepšinis man yra gyvenimas. Nežinau, ką kito dar galėčiau daryti. Aš ne mokslininkas ir esu objektyvus – galėjau likti tik trenerio kelyje.
Matote, trenerio darbas man panašiausias į krepšininko. Tik šis darbas man teikė panašų džiaugsmą. Tas pergalės jausmas po rungtynių trenerį aplanko panašiai kaip žaidėją. Tas pats ir su pralaimėjimais.
Kiti darbai krepšinyje, kaip sporto direktoriaus pozicija ar agentavimas – ne man.
– Prieš tapdamas vyr. treneriu 2017-aisiais, penkerius metus dirbote asistentu „Mega Basket“ ir „Partizan“, po to pusantrų metų trumpai treniravote Suboticos „Spartak“ ir Belgrado „Partizan“. Kaip susiklostė pirmieji jūsų vyr. trenerio metai?
– Kai 2016-2017 m. sezoną dirbau Aleksandro Džikičiaus asistentu, supratau, kad atėjo laikas tapti vyr. treneriu. „Spartak“ yra mano klubas – žaidžiau ten dar senais laikais, stiprioje Jugoslavijos lygoje. Tad sulaukęs skambučio išvykau į Suboticą.
Labai gerai pradėjome sezoną – 7-8 pergalėmis iš eilės. „Partizan“ kaip tik galvojo keisti trenerį. Paskambino ir pasikvietė mane atgal. Tai buvo gruodžio pradžia. Pasikalbėjau su „Spartak“ vadovais ir jie leido man išvykti. „Partizan“ yra mano klubas – aš jame užaugau, todėl man tai buvo didžiulis įvertinimas.
Tas pirmas sezonas su „Partizan“ buvo sėkmingas, nes laimėjome Serbijos taurę – finale nugalėjome „Crvena zvezda“. Po sezono pratęsėme darbus, bet 2018-ųjų vasarą pajutau, kad neturiu tokio didelio palaikymo, kokio norisi ir reikia jaunam treneriui. Buvo toks jausmas, kad 2-3 pralaimėjimai, ir treneris bus pakeistas.
Tada kaip tik įvyko keli kvaili dalykai – pasipylė traumos, netekome pagrindinių žaidėjų, patyrėme keletą netikėtų pralaimėjimų. Prisiėmiau už juos kaltę. Niekas tada nesakė, kad turiu išvykti, bet aš supratau, jog pasitikėjimo neturiu.
Atrodė, kad tada „Partizan“ reikėjo kito trenerio. Išvykau ir istorija su „Partizan“ baigėsi.
Po 10 valandų mano agentas Miško Ražnatovičius paskambino ir pasakė, kad turi man klubą Lietuvoje. Nusprendžiau, kad Panevėžyje turiu atsišviežinti.
Vainauskas tryško didžiule energija. Jis turėjo labai daug idėjų. Aš jam ir pasakiau: gerai, gerai, Jonai, jokių problemų – tik žingsnis po žingsnio.
– Tą sezoną „Partizan“ kaip tik pradėjo spirtis nuo dugno ir siekti vietos Eurolygoje. Tą abejonės akimirką jautėtės dar nepasiruošęs kaip vyr. treneris vadovauti tokių ambicijų turinčiam klubui?
– Nepasakyčiau. „Partizan“ daug metų žaidė Eurolygoje. Ir „Partizan“ dabar vėl nusipelno Eurolygos: dėl pasiekimų, tradicijų, garsių žaidėjų, beprotiškų fanų. Tą sezoną mes dar tik ruošėmės sugrįžimo į Eurolygą planui. Bet kai pradedi sezoną netikėtais pralaimėjimais tokiame klube kaip „Partizan“, kuris visada nori laimėti... Nesvarbu, kokia bebūtų komandos sudėtis ar situacija.
Du mačus iš eilės pralaimėjome prieš silpnesnes komandas. Man tai buvo kertinis momentas. Aš esu labai emocingas vyras ir gal man tai ne į naudą. Bet vienu metu fanai pradėjo skanduoti „Čanakai, eik lauk!“ Pagalvojau ir supratau – gerai, jokių problemų – nebūsiu tas, kuris trukdys „Partizan“.
Kaip jau minėjau, jaučiau, kad neturiu palaikymo. Man tai buvo tiesiog paskutinis lašas stiklinėje.
– Kodėl nesulaukėte pasitikėjimo klube, kuriame užaugote ir buvote kapitonas?
– Žinoma, aš „Partizan“ vaikis. Žaidžiau ten nuo pat vaikų iki jaunimo komandų. Po to buvau nuomojamas – kaip tik į Suboticos klubą, bet kai grįžau į „Partizan“ iš „Spartak“, man tai buvo kaip svajonės išsipildymas.
Žaidžiau Belgrade ketverius metus ir buvau kapitonas. Kartais su draugais juokaujame, kad niekas labiau nepalaiko „Partizan“ nei aš. Kai buvau šio klubo žaidėjas, visada stengiausi kautis iš visų jėgų. Kai buvau šios komandos treneris, bandžiau atlikti geriausią darbą. Bet rezultatai visada kalba už save.
Sezono pradžioje pilnoje namų arenoje pralaimėjome „Zadar“. Zadaro klubas tada buvo su 0-4 paskutinėje Adrijos lygos turnyro lentelės vietoje. Normalu, kad tuo metu treneris turėjo prisiimti atsakomybę.
– Kaip atsimenate pirmąjį pokalbį su „Lietkabelio“ direktoriumi Jonu Vainausku?
– (šypsosi.) Pirmiausia kalbėjau su Miško. Tada jis man pranešė, jog paskambins Jonas.
Jonas tryško didžiule energija. Jis turėjo labai daug idėjų: subursime galingą komandą, turime laimėti tą, aną, nusipirkti tą, aną žaidėją. Aš jam ir pasakiau: gerai, gerai, Jonai, jokių problemų – tik žingsnis po žingsnio.
Bet Jonas Vainauskas tikrai išmano krepšinį – dėl to nėra jokių klausimų. Jis turi savo viziją. Tik jo temperamentas darbe kartais nėra privalumas.
– Kaip Jonas Vainauskas jus įkalbino rungtynių metu pasisodinti jį šalia ant atsarginių suolo?
– Jei atvirai, iš pradžių nekreipiau į tai dėmesio. Serbijoje irgi turėjau direktorių – Todorovičių, Kečmaną ar kitus, kurie irgi sėdėdavo ant suolo. Man tai nebuvo nieko keisto, nes Serbijoje direktoriai visada bando pasaugoti komandą, ypač nuo teisėjų.
Jonas man pasisakė, kad norėtų atsisėsti šalia, ir atsiklausė, ar galėtų tą padaryti. O man nesvarbu, kas sėdi ant suolo.
– Per du mėnesius Jonas Vainauskas pakeitė 10 žaidėjų ir vyriausiąjį trenerį. Kaip dirbote tokių nuolatinių permainų fone?
– Kai kuriuos pakeitimus Jonas padarė dar prieš man ateinant į komandą. Negaliu sakyti, tai buvo geri ar blogi sprendimai, bet tuo metu jis turėjo savo viziją.
Gerai, gal tuo metu buvau naujokas Lietuvos krepšinyje ir galėjau padaryti geresnį darbą. Pavyzdžiui, Prepeličius ir Morrisonas buvo labai geri žaidėjai – jie turėjo puikius sezonus, tačiau tuo metu su Jonu galvojome, kad galime rasti geriau savo komandai tinkančius krepšininkus.
– Jonas Vainauskas netrukus turėjo palikti postą, o „Lietkabelį“ sezono pabaigoje taip nukamavo traumos, kad atkrintamųjų metu turėjote pats žengti ant parketo per komandos treniruotes. Strategui, kuris norėjo atsišviežinti ir pirmą kartą išvažiavo treniruoti į užsienį, tai turbūt nebuvo svajonių patirtis?
– Žinoma! (šypsosi.)
Jonas paliko komandą ir sezono pabaigoje turėjome daugybę problemų su traumomis. Iki dabar neturiu tam logiško paaiškinimo.
Žaidėjams nuobodu rungtyniauti trise prieš tris ar keturiese prieš keturis, tad teko gelbėti kelias treniruotes ir sužaisti penkiese prieš penkis. Kartais užsimaudavau sportbačius ir bandydavau treniruotis.
Aš labai didžiuojuosi ta komanda, kaip ji sugebėjo pereiti visas tas problemas. Tai buvo puikūs vyrukai. Jeigu būtume buvę sveiki, neabejoju, galėjome pasiekti geresnių rezultatų („Lietkabelis“ 2019-2019 m. sezoną LKL baigė ketvirtas. – aut.).
Pasakiau Martynui: „Gerai, jeigu norite, galite bandyti rasti geresnį trenerį“.
– Ar po tokių beprotiškų patirčių vasarą nesinorėjo palikti „Lietkabelio“?
– Įvertinau tą vieną kritinį momentą, kai ypač Martynas Purlys, taip pat klubo prezidentas, pastovėjo už mane. Kai sykį netinkamai ir pernelyg emocingai sureagavau į vieną situaciją, jie man pasakė: „Mes tavimi tikime – viskas bus gerai“. Jaunam treneriui reikia tokių žodžių. Kitą rytą supratau, kad klydau.
Pralaimėjome mažąjį LKL finalą „Neptūnui“ 0-3, baigėme sezoną ketvirti, bet „Lietkabelis“ man iškart pasiūlė kontraktą dar vienam sezonui. Man tai buvo kažkas daugiau nei krepšinis.
Dėl to buvau labai dėkingas klubui, nes jie manimi pasitikėjo. O šį sezoną atlikome puikų darbą. Tik korona viską sugriovė.
Negaliu sakyti, kad būtume žaidę LKL finale, bet esu tikras, kad turėjome šansą ten būti. Bet dabar jau niekada nesužinosi...
– Kada įvyko tas emocijų pliūpsnis, po kurio sulaukėte vadovų užtarimo?
– Tai buvo pralaimėjimas Pasvalyje pirmajame sezone, kai pralaimėjome varžovams vienu metu atsilikdami apie 20 taškų. Buvau labai nusivylęs tuo, kaip atrodėme aikštėje ir kaip žaidėme.
Pasakiau Martynui: „Gerai, jeigu norite, galite bandyti rasti geresnį trenerį“. Bet jis atsakė: „Ne, ne, lik klube – esi jaunas treneris ir vienos rungtynės nieko nereiškia“. Kitą rytą supratau, kad buvau neteisus.
Po to turėjome keletą labai gerų rungtynių, bet traumos mus nužudė.
Jokios treniruotės nepažemins žaidėjo labiau nei gera video peržiūra.
– Tai kaip jautėtės, kai LKL sezonas buvo nutrauktas, o jūsų pralaimėjimas paskutiniajame ture pasvaliečiams lėmė, jog turnyro lentelėje likote treti?
– Dar blogiau, kad pralaimėjome namuose. Tuo metu turėjome per mažai informacijos apie koronavirusą. Tad žiūrint į tą situaciją dabar, LKL priėmė labai gerą sprendimą nutraukdami čempionatą.
Aišku, kita vertus, žaidėjai ir treneriai liko be pinigų, tad iškilo klausimas, kaip čia su tuo tvarkysimės. Bet po kelių savaičių tokia pat situacija pasidarė visoje Europoje.
Atsimenu tas rungtynes su pasvaliečiais. Saragosoje trečiadienį dar žaidėme FIBA Čempionų lygos aštuntfinalio rungtynes, o po to keliavome namo šeštadienio rungtynėms su „Pieno žvaigždėmis“. Penktadienį į Panevėžį sugrįžome ketvirtą valandą ryto. Bandėme treniruotis, bet buvome visai be energijos. Pasvalys nusipelnė tos pergalės.
Tuo metu tas pralaimėjimas neatrodė tragedija. Bet kai čempionatas buvo nutrauktas, paaiškėjo, kad jei būtume laimėję, iškart būtume gavę teisę žaisti Europos taurės turnyre.
– Ar „Lietkabelis“ šį sezoną buvo geresnė komanda nei „Rytas“?
– Negaliu taip teigti, nes „Rytas“ yra didelis vardas su puikiais žaidėjais ir labai geru treneriu. Tai būtų neteisinga. Bet mes tikrai galėjome su jais kautis. Tuo metu toje poroje tikrai nebuvome autsaideriai.
– 2019-2020 m. sezonas buvo kur kas stabilesnis nei pirmieji jūsų metai Panevėžyje. Tačiau tuo pačiu išgyvenote tiek vieną sėkmingiausių, tiek vieną nemaloniausių vakarų jūsų karjeroje. Pirmiausia pradėkime nuo pralaimėjimo „Nevėžiui“, kurį pavadinote vienu gėdingiausių jūsų karjeroje. Kaip po tokios nesėkmės kitą rytą atrodo Nenado Čanako treniruotė?
– Net jei paklaustumėte dabar, neturiu paaiškinimo toms rungtynėms. Prieš jas kaip tik patekome į kitą Čempionų lygos varžybų etapą. Prieš tą mačą nugalėjome „Juventus“ Utenoje, sužaidėme solidžiai su „Žalgiriu“, bet pralaimėjome 25 taškais Kėdainiuose.
Tačiau nieko nebuvo. Pasikalbėjome rūbinėje ir turėjome gerą vaizdo peržiūrą „Cido“ arenoje. Pasikalbėjome ir pasiėmėme iš tų rungtynių kažką naudingo kitiems mačams.
Po tų rungtynių visiems pasidarė aišku, kad jei nežaisime 100 proc. su geru požiūriu, nebūsime geresni už kitas komandas.
– Na, paprastai Serbijos treneriai kitą dieną po tokio pralaimėjimo tiesiog nukankintų žaidėjus treniruotėje...
– (juokiasi.) Atsimenu, kaip anksčiau Serbijoje treniruodavomės tris kartus per dieną. Būdavo vien bėgimas ir darbas su treniruokliais. Atsimenu, asistentai tiesiog sėdėdavo ir žiūrėdavo į mus, kaip mes lakstom (šypsosi.).
– Jums šita griežta metodika svetima?
– Aš visada stengiuosi pažiūrėti, ką dariau blogai ir netinkamo. Jeigu žaidėjas gerbia save, komandos draugus, savo darbą ir trenerius, to visiškai užtenka. Jokios treniruotės nepažemins žaidėjo labiau nei gera video peržiūra.
Lietuviai yra nugalėtojai. Jie nori laimėti kiekvieną treniruotę, kiekvieną pratimą. Tai dar viena priežastis, kodėl nusprendžiau likti „Lietkabelyje“.
– Ta tvirta serbiška treniravimo ranka – tikslus serbų trenerių mokyklos apibrėžimas ar vis dėlto pasklidusi prasta reklama?
– Nekalbu už visus trenerius, bet serbų trenerius suformavo senoji mokykla, kai strategai turėdavo didžiulį autoritetą. Tokia griežta metodika atnešdavo daug gerų rezultatų. Supratome, kad visi taip turėtume elgtis.
Bet dabar ateina jaunesni treneriai. Aukščiausio lygio Serbijos treneriai irgi šiek tiek keičiasi. Bet aš negalvoju, kad tai bloga reklama. Tokie jau mes, serbų treneriai: labai emocingi ir darantys viską dėl komandos. Serbų treneriai nekenčia savanaudiškumo. Kai kurie treneriai kartais daro kažką specialiai, bet ne kad nukankintų, o duotų pamoką.
Aš pats buvau žaidėjas ir man būdavo svarbu, kad treneris gerbtų žaidėjus, pirmiausia, kaip žmones. Aš gerbiu savo žaidėjus kaip žmones. Jiems gali pasitaikyti blogos rungtynės, bet aš jų prašau, kad jie gerbtų savo komandos draugus. Geriausia, kad su jais leistų laiką lyg su šeimos nariais. Ir jie turi gerbti trenerį. Jeigu treneris gerbia juos, jie turi atsakyti tuo pačiu.
Nereikia įsimylėti trenerio, bet kalbu apie pagarbą. Žaidėjai turi suprasti, kad tai, ką treneris pasakė, duoda komandai naudą. Gal žaidėjai galvoja, kad aš kažką praleidau rungtynių metu. Gal galvoja, jog galėtų žaisti geriau, jeigu treneris kažką pakeistų. Bet žaidėjas turi suprasti, kad tai, ką jie galvoja apie save, nebūtinai neša naudą visai likusiai komandai.
Lietuvoje neturėjau jokių problemų. Mane maloniai nustebino žaidėjų darbas treniruotėse ir tai, kokie jie nesavanaudžiai. Lietuviai yra nugalėtojai. Jie nori laimėti kiekvieną treniruotę, kiekvieną pratimą. Tai dar viena priežastis, kodėl nusprendžiau likti „Lietkabelyje“.
Čia nesijauti blogai eidamas į kiekvieną treniruotę. Man gera juos matyti, nes žinau, kad tie krepšininkai kiekvienoje treniruotėje bandys padaryti geriausią darbą.
– O į kuriuos trenerius jūs bandėte lygiuotis?
– Sunku išskirti vieną, bet man pasisekė, kad dirbau su labai gerais specialistais. Iš kiekvieno bandžiau pasiimti man labiausiai patinkančius dalykus.
Pavyzdžiui, Duško Vujoševičius nori kontroliuoti viską. Aš bandau kontroliuoti, ką aikštėje daro žaidėjai. Bet Duško kontroliuoja viską (šypsosi.).
Dirbau su Aleksandru Džikičiumi. Dar kai buvau žaidėjas, jis buvo komandos asistentas. Po to pats buvau jo asistentu. Jis į Europą atsivežė daug dalykų iš NBA, kai ten dirbo trenerių štabe. Tad perėmiau iš jo nemažai dalykų.
Graikijoje turėjau trenerį Argyrį Pedoulakį. Tipinis graikų treneris, kuris mėgsta pozicinį krepšinį. Jokio greito žaidimo, bet varžovų silpnų vietų išieškojimas ir jų atakavimas.
Negaliu sakyti, kas suformavo mane kaip trenerį, bet iš kiekvieno bandau pasiimti man tinkamiausius dalykus.
Žaidžiant prieš „Žalgirį“ savo žaidėjų prašau nebūti herojais. Nes gali tik apsijuokti.
– Minėjote, kad pergalė prieš „Žalgirį“ jums buvo antra pagal svarbą karjeroje, po triumfo Serbijos taurės finale prieš „Crvena zvezda“. Kaip atrodo pasiruošimas rungtynėms prieš Šarūno Jasikevičiaus komandą?
– Gal kiti treneriai žino geriau, bet man asmeniškai pasiruošti rungtynėms prieš Šaro komandą yra beveik neįmanoma. Juos labai sunku išanalizuoti.
Bet viena, kas būdinga jo komandai, tai yra visada agresyvus ir labai motyvuotas krepšinis. Mano akimis, jie taip pat žaidžia ir prieš „Nevėžį“, ir prieš „Real“. Viskas dėl trenerio.
Žaidžiant prieš „Žalgirį“ savo žaidėjų prašau nebūti herojais. Nes gali tik apsijuokti. Prašau nebandyti pasirodyti agentams, merginoms, draugams. Prašau žaisti dėl komandos. Padaryti paprasčiausius dalykus – bandyti bėgti greičiau nei jie, šokti aukščiau, geriau kovoti dėl kamuolių.
Kai nugalėjome „Žalgirį“, prieš tas rungtynes Panevėžyje jie turėjo sunkių mačų Eurolygoje ir buvo pavargę. O mes tuo metu žaidėme gerą krepšinį ir pataikėme keletą beprotiškų metimų. Bet dėl tos pergalės buvau labai laimingas.
Žinau, kas yra „Žalgiris“. Užaugau Zagrebe ir prisimenu, kaip būdamas dešimties mačiau tuos finalus „Cibona“ – „Žalgiris“, kai Sabonis buvo išmestas iš rungtynių. Draženas Petrovičius tada pataikė keletą svarbių metimų ir „Cibona“ laimėjo.
Tad žinau, kas yra „Žalgiris“ ir man ta pergalė suteikė labai daug džiaugsmo – tai buvo labai garbingas karjeros momentas.
– Krepšininkai pasakoja, kad jūsų žaidimo filosofija išsiskiria neapsunkinta žaidimo sistema, kuri paprasta, bet reikalauja jos nušlifavimo. Nesistengiate apkrauti žaidėjams galvos sunkiais deriniais. Vienas žymus šachmatų didmeistris Jose Raulis Capablanca yra minėjęs, kad visas grožis slypi paprastume. Ar jūs irgi esate šios idėjos šalininkas?
– Taip. Kas iš to, jei žaidėjams parodysiu, kad žinau viską apie varžovus. Rungtynių metu visko vis tiek neatpažinsi, kai žaidėjo pulsas siekia 180.
Žaidėjams bandau perteikti paprastus dalykus, bet patikėkite, jie reikalauja susitelkimo. Pavyzdžiui, jau daug kartų esu atpažinęs iš žaidėjų susitelkimo tai, kokios kitą dieną bus rungtynės.
Su treneriais apsitariame idėjas, kaip stabdysime varžovus, kaip neutralizuosime priešininkų derinius. Žaidėjams tiesiog paaiškinu, kaip jie gali atpažinti tam tikras situacijas, ir joms pritaikyti aiškias taisykles.
– Žaidėjai minėjo, kad jiems patinka jūsų komunikacija. Nešaukiate, kai to nereikia, dažnai kartu aptariate situacijas, klausiate savo krepšininkų nuomonės ne tik apie varžovų žaidimą, bet ir saviškių galimą pasirodymą tą vakarą. Kaip išlaikyti sveiką balansą tarp trenerio-žaidėjų draugo ir trenerio-autoriteto?
– Tai milijono dolerių vertės klausimas (šypsosi.).
Aišku, man atrodo nenormalu, jeigu būtume draugai, kurie kartu gertų kavą ir leistų laisvalaikį. Kita vertus, mes siekiame būti draugais, nes bandome vieni kitiems padėti. Aš bandau jiems padėti sužaisti geras rungtynes ir laimėti, o jie tuo pačiu padeda man. Draugai padeda vieni kitiems (šypsosi.).
Nesame draugai bendriems vakarėliams. Bet jeigu tik kažkuriam žaidėjui kyla kokių problemų, visada bandau padėti – jie gali manimi pasitikėti.
Tačiau atsakymo į jūsų klausimą neturiu.
– Buvote „Partizan“ komandos kapitonas – žmogus, kuris turėjo tarpininkauti tarp rūbinės ir trenerių štabo arba vadovybės. Dabar išlaikote protingą ryšį su žaidėjais būdamas treneriu. Sakykite, ko žaidėjai nori iš trenerio?
– Treneris turi būti nuoširdus. Stodamas prieš žaidėjus tu turi sakyti apie visus tai, ką iš tiesų galvoji.
Aišku, gali individualiai paaiškinti kiekvienam tam tikrus niuansus. Bet negali prieš vienus užmerkti akis ir nesakyti nieko apie geriausius komandos žaidėjus. Tai nėra tinkamas būdas, jeigu nori užsitarnauti žaidėjų pagarbą.
Žaidėjai nėra vaikai ir jie supranta, kas yra pagrindiniai žaidėjai, o kurie yra padėjėjai. Bet jie protingi. Ir, manau, svarbiausia treneriui būti atviram.
– Gan anksti sutikote likti „Lietkabelyje“ dar vienam sezonui. Kokių neužbaigtų darbų dar liko Lietuvoje?
– Mano tikslas būti visiems konkurencingu. Kaip jau sakiau, galėjome kautis dėl vietos LKL finale – aš tuo net neabejoju. Ir aš nepratęsiau sutarties mažiems tikslams. Todėl kitą sezoną kausimės dėl LKL finalo.
Aišku, dar neaišku, kokią turėsime komandą, kaip atrodys kiti klubai. Bet tikiu, kad galime kautis dėl vietos LKL finale.
Kalbant apie Europą, „EuroCup“ jau būtų visai kitoks turnyras. Bet kol dar oficialiai nepatvirtinta, anksti kalbėti apie Europos taurę.
– Reziumuojant, ar manote, kad tos įdomios ir neįprastos patirtys bei siekiamos pergalės Lietuvoje ateityje jus galėtų paruošti geresniam sugrįžimui į mylimą klubą „Partizan“?
– Faktas, kad aš jau kitas žmogus.
Lietuvoje turėjau daug patirčių. Padariau daug klaidų, bet pats jas ir taisiau. Perėjau tam tikras situacijas, traumas, įvairiausias problemas. Akivaizdu, kad dabar aš tam geriau pasiruošęs.
Bet esu 100 proc. susitelkęs „Lietkabelio“ reikalams. Nenoriu kalbėti, kad norėčiau grįžti į „Partizan“. Taip, tai mano komanda. Ir jeigu ateityje turėsiu galimybę dirbti Belgrade, žinoma, aš ja pasinaudosiu.
Bet kol kas tai dar toli ir apie tai nesvajoju. Dabar mano mintys Lietuvoje, su „Lietkabeliu“, ir aš esu susitelkęs šiam iššūkiui.
