Nors lietuviai laimėjo pirmąsias dvi grupės rungtynes prieš Meksiką (96:84) ir Dramblio Kaulo Krantą (97:93) bei į pusfinalį žengė iš pirmosios grupė vietos, kelias toli gražu nebuvo rožėmis klotas. Tą galime suprasti ir iš rezultatų skliausteliuose.
Mačą 0:9 pradėję lietuviai turėjo nemažai darbo prieš Meksiką, tačiau galingai spurtavę galop susitvarkė su varžovais. Visgi daugiausiai antakių kilo ir pečių gūžėsi rungtynėse su Dramblio Kaulo Krantu.
Viena stipriausių pasaulio krepšinio rinktinių laikoma Lietuva iš paskutiniųjų kovojo prieš pirmą kartą olimpinėje atrankoje dalyvaujančius afrikiečius.
Prieš gynyboje strigusius lietuvius buvęs žalgirietis, o dabar 35-erių Pietų Korėjoje rungtyniaujantis veteranas Deonas Thompsonas atrodė lyg žvaigždė, o Gvinėjoje praėjusį sezoną praleidęs Nisre Zouzoua – lyg solidaus lygio krepšininkas.
Visgi iš 9 taškų deficito ketvirtajame kėlinyje išlipusiems lietuviams pavyko išplėšti beprotiškai sunkią pergalę, tačiau po mačo pasipylė nerimastingi lietuvių klausimai. Ar reikia panikuoti? Ką tokios formos darysime atkrintamosiose? Plaukia dar viena olimpiada?
Portalas 15min.lt atsigręžė į visko mačiusį specialistą, buvusį Lietuvos rinktinės trenerį Antaną Sireiką, kuris 2003 m. atvedė šalies komandą į Europos čempionų titulą.
Kodėl būtent legendinis A.Sireika? Todėl, kad būtent jis 2004 m. Atėnų olimpiadą pradėjo nuo testo prieš kitą Afrikos komandą – Angolą. Didžiulių problemų su varžovais iš kito kontinento turėję mūsiškiai po kietos kovos galiausiai iškovojo sunkią pergalę (78:73).
Pasak stratego, tuo metu irgi pasipylė abejonės rinktine, tačiau įsibėgėję Lietuviai iškovojo dar 5 pergales iš eilės, nukovė JAV „Svajonių komandą“ ir atrodė nesustabdomi, kol neatėjo pusfinalis ir ta nelemta tragedija prieš Italiją, sudaužiusi lietuvių širdis taip smulkiai, kad šukes renkame iki šiol.
Lygiai po 20 metų A.Sireika dabartinės rinktinės situacijos nedramatizuoja, tačiau išskyrė pagrindinę problemą.
„Aš nesijaudinu ir nekreipiu dėmesio dėl to, kad žaidimas nėra gražus. Visi išgyvena klausia: „Koks čia žaidimas?“ ir panašiai. Aš žiūriu iš kitos pusės – profesinės. Toną žaidimui duoda varžovų komandos pavadinimas. Žaistum su Prancūzija, būtų vienas nusiteikimas. Treneriai gali daryti tą patį darbą, mokyti tų pačių derinių, tos pačios gynybos, bet nusiteikimai ir koncentracija yra skirtingi žaidžiant su kokiais prancūzais.
Žaidžiant su Meksika ar Dramblio Kaulo Krantu nusiteikimas yra visai kitas. Neina užvesti žaidėjų. Ko trūksta? Trūksta koncentracijos, užsivedimo, žaidimo vienas už kitą, supratimo, kad čia lemiamos rungtynės.
