Kai žurnalistas paklausė „Lietkabelio“ trenerio Artūro Štalbergo, ar tai, kad Kšištofas Lavrinovičius dabar išvažiuos į rinktinę, jam yra gerai ar blogai, nuo stalo nukrito mikrofonas.
„Matote, net mikrofonas neatlaikė, kai išgirdo, jog Kšištofas važiuoja į rinktinę“, – pokštavo latvis.
Jis iki pat rungtynių su „Žalgiriu“ nežinojo, ką nuspręs K.Lavrinovičius.
Dar yra paskutinis kvėpavimas. Sako, kai žmogus sensta, tai panašėja į vaiką. Gal papulsiu į Guinnesso rekordų knygą?
A.Štalbergo žodžiais, Brolis dabar nekokios formos. Prieš „Žalgirį“ jis težaidė vos 7 minutes, todėl „Lietkabelio“ specialistas norėjo, kad per pusantros savaitės pertrauką aukštaūgis atgautų žaidimo pojūtį ir geriau įsilietų į panevėžiečių žaidimą.
„Nežinau, jis važiuoja? – gavęs žurnalistų patvirtinimą, mintį pratęsė A.Štalbergas. – Tikiuosi, kad jis padės rinktinei savo patirtimi.
Aš kalbėjau su Kšištofu. Nenoriu pasakyti jam nevažiuok ar ką, bet jis profesionalas. Jis patriotas, visada myli savo šalį. Visada žaidė rinktinėje, kai tik galėjo. Pasakė, kad tai paskutinis jo šansas. Pasakiau, kad galbūt bus daugiau šansų. Bet jei jis padarė tokį sprendimą...
Jis turi pasirūpinti savo kūnu. Tikiuosi, kad rinktinės treneris žinos, kaip panaudoti 38 metų žaidėją.“
K.Lavrinovičius buvo nusiminęs po „Lietkabelio“ pralaimėjimo „Žalgiriui“ 66:70.
Ir dėl galutinio rezultato, ir dėl žaidimo laiko.
Bet K.Lavrinovičius su entuziazmu sės į automobilį ir pirmadienio popietę skubės į „Vanagupės“ viešbutį Palangoje, kurioje treneris Dainius Adomaitis laukia 15-os kandidatų pasaulio čempionato atrankos rungtynėms.
Jau penktadienį Lietuva startuos dvikova Kosove. Kšištofas ten vyks ne šiaip pajuokauti, gerai praleisti laiko ir po trejų metų pertraukos vėl užsivilkti rinktinės marškinėlių. Brolis vyksta nacionalinei komandai padėti laimėti abejas rungtynes.
– Tai vis dėlto nusprendėte atvykti į rinktinę? – 24sek Panevėžyje paklausė K.Lavrinovičiaus.
– Dar yra paskutinis kvėpavimas. Sako, kai žmogus sensta, tai panašėja į vaiką. Tai gal tas. Gal papulsiu į Guinnesso rekordų knygą? (juokiasi)
Noriu pajausti tą atmosferą. Aišku, jeigu prašo padėti, kuo galėsiu, tuo padėsiu. Pažiūrėsim, kaip ten bus. Atvažiuot atvažiuosiu, o pažiūrėsim, kas ten atvažiuos. Nors prašė, prašė manęs „Lietkabelis“, bet vis tiek apsisprendžiau.
– Klubas ir treneris norėjo, kad liktumėte Panevėžyje?
– Vis tiek ten nebus tokių didelių krūvių, kad išgyvenčiau dėl sveikatos. Aišku, traumą gali gauti ir treniruotėje, ir rinktinėje – niekas nuo to neapsaugotas. Bet gal pas mane toks charakteris? Apsisprendžiau važiuoti. Ir žmona sakė: kur tu, senis... Bet jeigu nenuvažiuočiau, gal paskui save graužčiau, kad gal reikėjo nuvažiuoti, padėti? Toks charakteris.
Galbūt daugiau nesitikėjau žaisti Lietuvos rinktinėje. Nebent veteranų.
– Daug kas keikia FIBA langus, bet, kita vertus, gal jums tai savotiškas paskutinis šansas sužaisti rinktinėje?
– Tai taip, aišku, skaniai pavalgyti, gerai pamiegoti. Ne, juokauju! Važiuosime dirbti. Tikrai nevažiuosiu tik pabūti. Su visais dirbsiu vienodai ir atiduosiu visas jėgas.
Tikiuosi, kad laimėsime tas dvejas rungtynes (su Kosovu ir Lenkija). Jeigu pralaimėsim, manau, kad bus nusivylimas.
– Ar tikėjote, kad po 2014-ųjų dar kada žaisite rinktinėje? Koks jausmas bus ten grįžti po trejų metų?
– Galbūt nesitikėjau apsivilkti (rinktinės marškinėlių – red.past.). Tik gal už veteranus (juokiasi). Bus malonu. Bet ne dėl to grįžtu. Važiuoju padėti.