J.Vainauskas įsitikinęs, kad šiuo metu yra neblogesnis žaidėjas krepšinio rinkoje nei buvo Vilniaus „Ryte“.
Būdamas paaugliu savo tėvo Gedvydo Vainausko valdytame Vilniaus klube dirbti vadybininku pradėjęs, o paskui komandos sporto direktoriumi tapęs J.Vainauskas su „Rytu“ laimėjo dvi Europos taures 2005 ir 2009 metais, o taip pat penkis LKL čempiono titulus, kol atsisveikino su klubu 2011 metais.
Nuo tada jis trumpai dirbo mažuose krepšinio klubuose Leipcige ir Šilutėje, porą mėnesių Lietuvos futbolo federacijoje.
Dabar jis bando pakelti Panevėžio „Lietkabelį“. Tapęs klubo dalininku ir sporto direktoriumi J.Vainauskas iškart ėmėsi pokyčių: Gintarą Kadžiulį trenerio pareigose pakeitė serbas Nenadas Čenakas, jau įsigytas naujas įžaidėjas serbas Stefanas Sinovecas ir registruotas 16-metis panevėžietis Mantas Rubštavičius.
– Jonai, kaip susiėjo jūsų ir „Lietkabelio“ keliai?
– Kalbų buvo ir anksčiau, klubo prezidentą Alvydą Bieliauską pažįstu seniai, todėl santykis su „Lietkabeliu“ per jį buvo draugiškas ir pakankamai artimas. Ne kartą esu konsultavęs prezidentą vienais ar kitais klausimais.
Kadangi „Lietkabeliui“ anksčiau sekėsi neblogai, matyt, ir mano atėjimui nebuvo svarbių aplinkybių. Dabar padėtis pasikeitė.
– Užimate dvejas pareigas klube. Kas labiau jaučiatės – dalininkas ar sporto direktorius?
– Tai nieko neįprasta, pamenant mano patirtį „Lietuvos ryte“, kur buvau ir šeimininkas, ir klubo vadovas. Manau, kad šis vaidmuo man yra labai įprastas.
– Koks jūsų indėlis į klubo finansus?
– A.Bieliauskas ir aš esame sutarę dėl abiejų mūsų įsipareigojimų – kokiomis proporcijomis esame sutarę, tokiomis ir įgyvendinsime. O visa kita yra asmeninė ir konfidenciali informacija. Tai nėra viešo aptarimo klausimas.
Pagrindinis klubo žmogus A.Bieliauskas savo pažadus klubui tęsės, o aš prisidėsiu ta dalimi, kuria esu pažadėjęs.
– Ar ta dalis 150 tūkst. eurų, kaip mini mano kolegos?
– Nelabai. Aš nežinau, iš kur tokios sumos galėjo atsirasti. Klubo biudžetas jau buvo numatytas toms išlaidoms, kurios yra prisiimtos. Visa tai, kas dar įvyks gero klube gerinant komandos personalą, trenerių štabą, stiprinant žaidėjų sudėtį, jei to reikės, – visa tai nebūtinai yra tikslus skaičius – 150 ar 500 tūkst.
Tai klausimas apie tikslą, kiek mums reikės išleisti pinigų, kad pasiektume tą užduotį, kurią prieš sezoną kėlė klubo prezidentas. Aš taip pat jaučiu atsakomybę už tuos tikslus. Kiek reikės – tiek. Kol kas apie tai anksti kalbėti, bet apsibrėžtų sumų nėra, nes klubas yra gyvas organizmas. Nežinia, kokių sprendimų gali prireikti, nes yra daug kintamųjų, traumų, dublerių komandos sukūrimas, naujų talentų pritraukimas – dėl šių darbų dar irgi turime apsispręsti artimiausiu metu. Galbūt tam papildomai reikės surasti daugiau lėšų.
– Ar jūsų dalį sudarys jūsų asmeninės lėšos?
– Aš esu pakankamai turtingas, man užtenka to, ką turiu – dvi dukras ir dvi Europos taures. O visa kita… Yra daug žmonių, kurie nori matyti gerą krepšinį, kad ir kur jis būtų – Vilniuje ar Panevėžyje. Yra pasiruošusių žmonių investuoti į tokį krepšinį. Mano asmeninės lėšos – taip pat yra. Kiek jų? Tai nėra viešo aptarimo klausimas.
– Ar jūsų tėvas Gedvydas Vainauskas prisidės prie „Lietkabelio“?
– Mano tėvas gali prisidėti tik prie vienos komandos – tai yra „Lietuvos rytas“. Kadangi „Lietuvos ryto“ nebėra, jo interesas krepšinyje dingo.
Jei kada nors pavyktų atkurti „Lietuvos ryto“ komandą, jis didelę pinigų dalį tikrai skirs.
Tuo tarpu „Lietkabelis“ tapo turtingesnis ir stipresnis nei buvo prieš kelias savaites.
– Kas sustiprino „Lietkabelį“ – jūsų ar naujo trenerio atėjimas?
– Pirmasis žingsnis – mano atėjimas. Taip pat vaidmenų pasidalinimas administracijoje.
Tarp dalininkų pasidalinus atsakomybes irgi galima nuveikti daugiau. Manau, kad mes tikrai galime kartu pasiekti neblogų rezultatų.
Manau, kad mes sustiprėjome trenerio pozicijoje. Viskas tik geryn.
– Ar planuojate daugiau permainų sudėtyje?
– Jei reikės.
– Ar dabar manote, kad reikės?
– Dabar norime duoti galimybę visiems žaidėjams atsiskleisti naujoje sistemoje. Manau, kad didžioji dalis žaidėjų turėtų labiau išnaudoti savo stipriąsias savybes. Manau, kad jie gali žaisti kiečiau. Netrukus mes tai išvysime aikštėje.
– Kodėl, jūsų nuomone, po trenerio keitimo klubą nusprendė palikti treneris Gintaras Kadžiulis ir jo asistentas Marius Prekevičius, nors jiems buvo siūloma likti naujo trenerio asistentais?
– Nežinau. Gintarui tikrai pasiūlėme likti asistento pareigose – manau, kad jis daug metų jose dirbęs, yra veržlus ir kompetentingas specialistas, kurį norėjau matyti asistentu. Bet jo sprendimas buvo kitoks.
M.Prekevičius negavo nė vieno signalo iš klubo, kad nenorėtume jo. Mes laukėme jo ryte treniruotėje, bet sulaukėme jo atsisveikinimo laiško. Tik tiek ir žinau. Jo poziciją nedelsiant užpildysime.
– Kokį tikslą keliate „Lietkabeliui“ LKL ir FIBA Čempionų lygoje?
– Pirmiausia savo žaidimu ir naujovėmis reikia įtvirtinti savo poziciją. Mums reikia drąsiau jaustis žaidžiant su 5-9 vietose esančiomis komandomis. O tada, po mėnesio ar dar vieno, galėsime galvoti apie komandas, kurios yra aukščiau mūsų. Viskam savas laikas. Dabar – 5-6 savaitės darbo, o tada kai kurie klausimai patys padiktuos atsakymus. Rezultatas niekada nemeluoja.
– Pats grįžtate į LKL klubo valdymą po septynerių metų pertraukos, nes nuo 2011 metų ilgalaikių darbo etapų nebuvo. Ar jaučiatės geros sportinės formos?
– Sakyčiau, kad geriausios formos gyvenime. Aš ilgai galvojau apie sugrįžimą.
Kažkada, 2011 metų paskutinę kovo mėnesio dieną aš išėjau iš „Lietuvos ryto“, kai galvojau, kad esu pasiekęs savo galimybių ribas.
Deja, netrukus supratau, kad tai buvo tik nedidelė dalis, ką gyvenime galėjau nuveikti. Tačiau sugrįžti atgal galimybių nebebuvo. Sprendimas buvo priimtas.
Aš turėjau daug įdomių patirčių per tą laikotarpį, nebuvau pernelyg nutolęs nuo krepšinio, tačiau neradau tokios vietos, kur galėčiau atiduoti viską, ką buvau sukaupęs. Galbūt prie to prisidėjo ir bandymai išgelbėti „Lietuvos ryto“ klubą.
Susidaro toks įspūdis, kad jei aš ką pamiršau, tai manęs nepamiršo.
Ne kartą bandžiau iš naujo susitarti ir vėl nukreipti klubą ta kryptimi, kuria dirbome daug metų. Tačiau dėl asmeninių santykių mano šeimoje susitarimo pasiekti buvo nelemta.
– Ar negalvojate, kad jūsų gyvenimo būdas ir charakteris buvo kliūtimi sugrįžti į krepšinį greičiau?
– Asmeninės savybės daug kur yra privalumas. Žinias apie ne itin sėkmingus poelgius visada galima naudoti kaip argumentą prieš mane. Tačiau manau, kad manęs tai nesustabdė ir nesustabdys. Kiekvienam lemta išmokti gyvenimo pamokas. Jas reikia išmokti. O tada viskas bus gerai.
– Kas pasikeitė krepšinio versle per tuos septynerius metus?
– Aš džiaugiuosi, kad tie žmonės, su kuriais dirbau prieš tai aukščiausiame krepšinio taške, mane gražiai priėmė vėl. Manau, kad tai šioks toks priminimas, kad savo gyvenime esu padaręs kažką gerai.
Susidaro toks įspūdis, kad jei aš ką pamiršau, tai manęs nepamiršo.
– Ar gyvensite Panevėžyje?
– Didžiąją laiko dalį.
– Esate sakęs, kad nejaučiate sentimentų dabartiniam Vilniaus „Rytui“. Ar tai reiškia, kad rungtynės su juo bus dar svarbesnės nei su Kauno „Žalgiriu“?
– Kaip viskas įdomiai pasikeitė, ar ne? „Žalgiris“ dabar yra tas klubas, į kurį norėtųsi lygiuotis.
Mums apie kovą su „Žalgiriu“ artimiausiu metu nereikia svajoti. Labai įdomu bus kautis su „Neptūnu“, kuris pastaruoju metu žaidžia labai gerai. O „Rytas“ tebeieško savo tapatybės.
Sentimentų nebėra, nes tai naujas klubas, nauji žmonės. Jie neturi nieko bendro su „Lietuvos ryto“ aukso amžiumi.
Aišku, kad mano santykis su Vilniaus krepšiniu visada bus išskirtinis. Tačiau sentimentų nebėra, nes tai naujas klubas, nauji žmonės. Jie neturi nieko bendro su „Lietuvos ryto“ aukso amžiumi. Jie nestatė arenų, nekūrė krepšinio, neinvestavo savo pinigų, jie nesirūpino ta komanda du dešimtmečius.
Tai – naujas klubas, nauji savininkai, savivaldybės pinigai ir naujas darinys. Jie perėmė dalį mūsų nuopelno, bet nėra prisidėję prie nė vieno jų. Jie kuria savo naują istoriją, o mes pažiūrėsime kokia ji bus.
