Praėjusiame dešimtmetyje viena pastebimiausių krepšinio figūrų Lietuvoje buvęs Renaldas Seibutis pastaraisiais metais matomas itin retai.
39-erių iš Šventosios kilęs gynėjas buvo vienas pagrindinių pastarųjų trijų Lietuvos rinktinės medalių (2010 m. pasaulio čempionato bronzos, 2013 ir 2015 m. Europos pirmenybių sidabro) kalvių.
Tačiau su krepšinio kamuoliu jam teko atsisveikinti anksčiau nei norėjo ir planavo.
Po 2019 m. pasaulio čempionato sugrįžęs į Saragosos „Casademont“ klubą, R.Seibutis sužaidė draugišką susitikimą su Madrido „Real“, bet kaip vėliau paaiškėjo, tai tapo paskutiniu jo karjeros maču.
Nugaros išvaržos surakintas R.Seibutis dar ilgą laiką tikėjo, kad galės sugrįžti ant parketo, bet galiausiai pasidavė po dvejų metų, 2021-aisiais, paskelbęs apie tašką karjeroje.
„Pradėjau galvoti jau ne apie krepšinį, o kad greičiau praeitų skausmas ir galėčiau normaliai gyventi, galėčiau nueiti pažaisti su vaikais paplūdimio futbolą ar kokį kitą žaidimą“, – 2021 m. spalį 15min laidoje PIKENROLAS kalbėjo buvęs krepšininkas.
Susigyvenęs su vienu svarbiausių gyvenimo sprendimų, R.Seibutis nėrė į kitas veiklas.
Per pastaruosius metus jis spėjo padirbti ir Palangos „Kuršių“ komandos vadovu, ir į „Olimpą“ persivadinusios ekipos trenerio asistentu, ir Palangos miesto tarybos nariu.
Bet galiausiai likimas R.Seibutį sugrąžino ten, kur jis jau buvo – į „Žalgirį“.
Sulaukęs gero bičiulio Pauliaus Jankūno, dabartinio „Žalgirio“ prezidento, skambučio, 2015-2017 m. Kauno klubui atstovavęs R.Seibutis nedvejojo ir sutiko vėl prisijungti prie žaliai-baltų organizacijos.
Išlipęs, kaip pats sako, „iš juodos duobės“, R.Seibutis dabar jau mėgaujasi nauju karjeros etapu, užimdamas individualių įgūdžių trenerio pareigas ir dirbdamas tiek su pagrindinės „Žalgirio“ komandos, tiek su jaunimo ekipos žaidėjais.
Tarp 20-ties daugiausiai rungtynių Lietuvos rinktinėje sužaidusių krepšininkų patenkantis šventojiškis dabar jau džiaugiasi palikęs už savęs tamsų periodą ir vertina tai, ką daro Kaune.
Apie tai ir daugiau – išsamus 15min interviu su žmogumi, kurį drąsiai galime vadinti Lietuvos krepšinio legenda.
– Nuo krepšininko karjeros pabaigos iki trenerio kelio pradžios praėjo treji metai. Kaip priėjote prie sprendimo tapti treneriu? – 15min paklausė R.Seibučio.
– Dar žaisdamas tikrai neįsivaizdavau, ką veiksiu po krepšinio, bet vis pagalvodavau, kad būtų gerai būti šalia aikštelės. Tiek laiko atidavus krepšiniui, būtų nelabai protinga ieškoti kažko kito. Gaila, kad karjera užsibaigė taip, kaip užsibaigė, su sveikatos problemomis. Ganėtinai ilgai tą jutau, reikėjo nemažai laiko atsistatyti fiziškai ir psichologiškai. Bet dabar džiaugiuosi, kur esu.
Pernai pradėjau kaip asistentas „Palangos“ komandoje. Iki tol komanda buvo mano ir dar dviejų draugų, kurie įkūrėme tą Palangos komandą. Tam, kad Palangos klubas kiltų aukščiau, reikėjo žmonių, kurie tą galėtų įgyvendinti ir turėtų sąlygas geriems rezultatams. Taip atsitiko, kad viena iš klubo pardavimo ir perėmimo (Palangos ekipą 2023-iųjų vasarą įsigijo Gedvydas ir Jonas Vainauskai – aut. past.) sąlygų buvo tokia, kad aš lieku kaip treneris.
Prieš trejus metus su (Rimantu) Kaukėnu įkūrėme vaikų krepšinio laboratoriją, tad buvau šalia krepšinio, bet nedingo ir noras grįžti į aukštesnio lygio krepšinį. Netikėjau, kad taip greitai, bet labai džiaugiuosi dėl suteikto šanso ir bandau kabintis.
– Esate „Žalgirio“ individualių įgūdžių treneris ir dirbate su ant pagrindinės „Žalgirio“ komandos slenksčio esančiais žaidėjais. Kaip atrodo jūsų kasdienybė?
– Kaip ir visų trenerių. Ganėtinai anksti viskas prasideda. Aišku, man tenka dirbti ne tik pagrindinės komandos, bet ir jaunimo treniruotėse porą kartų per savaitę. Kasdienybė tokia: ateini anksčiau, ruošiesi treniruotėms, žiūri, analizuoji. Jeigu taip paprasčiau paaiškinus, tai mano specifika yra tokia: turiu padėti žaidėjui, kuriam tą dieną kažko reikia, jis turi noro pasijausti geriau, kažką pataisyti, padirbėti ties kažkokiais įgūdžiais. Aš turiu būti visada prieinamas. Dažniausiai tai būna prieš treniruotę, valandą ar pusantros valandos, kartais dvi valandos prieš.
Gaila, kad karjera užsibaigė taip, kaip užsibaigė, su sveikatos problemomis. Ganėtinai ilgai tą jutau, reikėjo nemažai laiko atsistatyti fiziškai ir psichologiškai. Bet dabar džiaugiuosi, kur esu.
Tas papildomas darbas, žaidėjo savęs profesionalus prižiūrėjimas užima nemažai laiko. Aš esu tas „langų“ instruktorius, treneris, tai pas mane ir ateina žaidėjai, su kuriais dirbame po 20, po 30 minučių. Stengiamės, kad pajaustų ritmą, pajaustų save.
– Ar mėgaujatės tuo, ką dabar darote?
– Labai mėgaujuosi. Tikrai nelengva. Kai sulaukiau pirmojo skambučio ir pakvietimo į darbo pokalbį, tai net nelabai įsivaizdavau, kad tai bus darbas pagrindinėje komandoje. Telefonu buvo pranešta, kad labiau ieško ir svarstytų į dublerių komandą. Bet atvykus čia dar praėjusio sezono pabaigoje ir susitikus su vadovais ir su treneriu, supratau, kad yra galimybė, šansas. Vienas kitas susitikimas ir gavau pasiūlymą į pagrindinę komandą. Labai tuo džiaugiuosi.
Netikėtai, maloniai, bet tai šansas, kuriuo turiu pasinaudoti. Darbo ir specifikos nemažai. Tokiu treneriu tokiame lygyje nebuvau dirbęs ir tik galiu įsivaizduoti, nes pačiam kaip žaidėjui teko su tokiais treneriais dirbti. Man dėl to lengviau. Yra tekę ir Amerikoje būti, ir Europos klubuose, tad įsivaizduoju, kas tai yra. O dabar reikia tiesiog susisteminti, išmokti tai, kas yra svarbu. Tai yra organiškas darbas – vieną dieną vienam geriau sekasi, kitą – kitam. Svarbiausia – kontaktas su žaidėjais.
– Ar tas pirmas skambutis, kurį minėjote, buvo iš Pauliaus Jankūno?
– Taip, Jankūnas pirmasis paskambino, po to skambino ir Gediminas Navickas. Galiausiai, atvykau čia, įvyko vienas, antras susitikimai su Andrea Trinchieri. Turbūt jų reiktų klausti, kas patiko, o kas ne. Labai džiaugiuosi, esu dėkingas klubui ir treneriui už pasitikėjimą, o dabar tik laikas parodys – viskas priklauso nuo manęs.
– O kas labiausiai patiko jums iš pokalbių su A.Trinchieri? Prieš tai turbūt nebuvote pažįstami.
