Suprasti akimirksniu
- Lino Kleizos karjera:
- 2005-2009 m. „Denver Nuggets“
- 2009-2010 m. Pirėjo „Olympiakos“
- 2010-2013 m. „Toronto Raptors“
- 2013-2014 m. Stambulo „Fenerbahče“
- 2014-2015 m. Milano „Olimpia“
- 2007-2013 m. atstovavo Lietuvos rinktinei, kuriai padėjo laimėti pasaulio čempionato bronzą (2010 m.), Europos pirmenybių sidabrą (2013 m.) ir bronzą (2007 m.).
- 2010 m. L.Kleiza tapo rezultatyviausiu Eurolygos žaidėju, tais pačiais metais pasaulio čempionate išrinktas į geriausių turnyro žaidėjų penketą.
- 2015 metais dėl kelio traumos baigė žaisti krepšinį.
- Nuo 2017 liepos dirbo Vilniaus „Ryto“ sporto direktoriumi.
Ketvirtadienį L.Kleiza parašė oficialų raštą, kuriuo patvirtino tai, kas įvyko anksčiau.
Po žaibų per dalininkų susirinkimą prieš daugiau nei mėnesį jis tolsta nuo „Ryto“.
„Aš nebesu sporto direktorius ir turbūt neliksiu kaip dalininkas. Nematau tikslo šioje aplinkoje išlikti“, – 15min sakė Linas Kleiza.
Jam vis dar priklauso dvi klubo dalys, o dar po 8 turi verslininkas Darius Gudelis ir Vilniaus savivaldybė, po vieną – „Perlas“ ir „Norvelita“.
Tačiau 35 metų buvęs Lietuvos rinktinės krepšininkas mano, kad tik laiko klausimas, kai jo nebeliks ir tarp dalininkų.
„Aš išėjau iš sporto direktoriaus pareigų, išeisiu iš dalininkų, bet liksiu šio klubo sirgalius. Ką dariau „Ryto“ labui, dariau iš viso savęs, – sakė L.Kleiza. – Man nebuvo dviejų barikadų, nors teko atlaikyti mūšių ir spaudimo – juk mano dauguma draugų yra kauniečiai. Anksčiau aš turbūt neturėjau nė vieno draugo, kuris būtų „Ryto“ gerbėjas, visi žvelgė į mane kaip į pamišėlį. Tačiau aš klubui buvau atsidavęs ir tokiu liksiu. Tik negalėsiu toliau dalyvauti visuose procesuose.“
Ši istorija prasidėjo 2017 metų liepą, kai po turbulencijų keičiantis savininkams L.Kleiza pasirodė tarp naujųjų „Ryto“ klubo vadovų per spaudos konferenciją sostinės savivaldybėje.
– Tai buvo 2017 metų vasara, kai „Ryte“ keitėsi savininkai. Į Gedvydo Vainausko vietą stojo kiti žmonės, tarp jų Antanas Guoga, Darius Gudelis, o pačiam teko 10 proc. klubo akcijų. Priminkite, kaip viskas prasidėjo? – 15min paklausė L.Kleizos.
– Tai buvo Antano (Guogos) pasiūlymas. Bendraujame nuo rinktinės laikų, jis ilgai mane įkalbinėjo, nes padėtis neatrodė stabili, ypač matant asmenybes, kurios rengiasi valdyti klubą. Iškart buvo sunku tikėtis, kad viskas sulips į vieną.
Mano atsakomybė turėjo būti visa sportinė pusė.
Nebuvo taip, kad štai ateiname ir atnešame kiekvienas po pusę milijono. Klubo valdymo dalys daug nekainuoja. Aš niekada neėmiau iš „Ryto“ atlyginimo nė cento. Man buvo įdomu klubą atgaivinti, bristi iš skolų, paversti komandą geresne.
Buvo aiškiai sutartos atsakomybės ir pareigos, kad man reikės rūpintis jaunimu ir pagrindine komanda. Dariaus ir Antano užduotis – surinkti biudžetą, mano ir trenerio – sukomplektuoti komandą.
– Kaip atrodė įprasta Lino Kleizos diena ofise?
– Atvykdavau į biurą, kai to reikėdavo. Buvau atsakingas už sporto dalį ir manau, kad mums pavyko nuveikti gerų dalykų – pirmiausia, sudaryti sutartis su visais perspektyviausiais vilniečiais.
Deividas Sirvydis, kuris eis į NBA, buvo pirmasis. Tada Marekas Blaževičius, Ąžuolas Tubelis. Dėl jų reikėjo konkuruoti, reikėjo muštis.
– Su Kauno „Žalgiriu“?
– Su daug komandų. Daug klubų jų norėjo, bet jie liko pas mus, liko atsidavę Vilniui. Būtų gerai tai išsaugoti, nes jie daug lems ateityje ne tik „Ryte“, bet ir Lietuvos rinktinėje.
– Kaip dalindavotės darbais, kai reikėdavo surasti žaidėją pagrindinei komandai?
– Paprasta: visos derybos yra mano pareiga, visi kandidatų sąrašai sudaromi po bendrų pasitarimų ir sprendimų su treneriu. Tai nėra NBA, kai gali nupirkti žaidėją už 20 mln. ir jis žais. Privalai pritaikyti krepšininką prie bendros žaidimo sistemos ir tai yra teisinga, taip veikia ir Kauno „Žalgiris“.
Mano ir trenerio vizija sutapdavo.
Tačiau prasidėjo karai kitur. Iš pradžių viskas ėjosi gerai, nors skolų iš buvusių savininkų paveldėjome labai daug – apie 4 mln.
Po pirmųjų metų klubui pavyko likviduoti ženklią dalį skolų, antram sezonui buvo suformuotas solidus biudžetas, aš ir D.Adomaitis aiškiai žinojome, kiek galime išleisti žaidėjams.
Tačiau prašauta buvo trečdaliu. Realus biudžetas liko daug mažesnis nei planuota.
Todėl praėjęs sezonas buvo itin sunkus. Iš pradžių pasitraukė direktorius, paskui – prezidentas (Antanas Guoga), prasidėjo karai su trenerio asistentu Alberto Blanco. Mes vėlavome mokėti žaidėjams algas. Kad komanda liko, yra labai didelis Dainiaus Adomaičio nuopelnas. Žaidėjai patikėjo, jog anksčiau ar vėliau pinigai bus. Tai, kad sugebėjome laimėti Karaliaus Mindaugo taurę ir pasiekti Europos taurės ketvirtfinalį, perėję per tiek traumų, ilgai žaidę be Chriso Kramerio... Įvertinus tai, įvertinus kritiką, kurią mums žėrė visi, tarp jų 15min ypač… Atrodė, kad viskas dega ir nieko nebeliks. Tačiau galiausiai metai buvo įspūdingi, padarytas fantastinis darbas, nes žaidėjai buvo atsidavę komandai.
– Ar sudėtinga dirbti su Dariumi Gudeliu, kai vis girdisi kalbos, kad jis parduos savo akcijų dalį?
– Tai tik viena priežasčių, kodėl aš pasitraukiu. Komandai reikia stabilumo, reikia vizijos, krepšininkai negali būti priklausomi nuo vadovų nuotaikų ir sprendimų, nuo besikeičiančios krypties.
Normalu, kad biudžetas traukiasi, kad sudėtis gali būti jaunesnė. Tačiau reikia stabilumo, kurio mūsų struktūroje trūksta. Kaip konkuruoti su varžovais, jei neturi nei biudžeto, nei vienybės? Man tai netinka.
Galbūt jiems netinka toks mano požiūris. Mūsų vizijos labai išsiskiria. Kaip diena ir naktis.
– Kas įvyko, kad nuomonės išsiskyrė?
– Aš iškėliau kai kuriuos labai rimtus nusižengimus klubo valdyme.
Pagrindinis konfliktas buvo susijęs su klubo direktoriaus Rolando Jaručio mokėjimais iš komandos biudžeto už neva skautingo paslaugas savo agentūrai, kurioje jis taip pat yra direktorius.
Tuo metu reikėjo mokėti atlyginimus žaidėjams ir treneriui, finansinė situacija buvo labai įtempta ir toks pinigų švaistymas sukėlė pasipiktinimą man ir kitiems klubo dalininkams, bet po kurio laiko dalininkai stojo į R.Jaručio pusę ir bandė pagrįsti jo atliktą mokėjimą savo įmonei.
– Ar esate iš dalininkų išgirdęs priekaištus dėl savo darbo?
– Niekada nesu girdėjęs tiesiogiai jokių nusiskundimų dėl mano darbo ir funkcijų klube ir niekada nebuvo iškeltas klausimas dėl mano atliekamų pareigų kokybės.
– Jautėte, kad kažkas kalbasi apie jus už nugaros?
– Vyrų komanda buvo mano atsakomybė ir stengiausi prie jos neprileisti nieko daugiau, kad apsaugočiau nuo intrigų žaidėjus, o tuo pačiu ir trenerį. Visada vengiu intrigų ir mėgstu atvirai kalbėti.
– Ar klubo valdyba norėjo, kad investuotumėt daugiau pinigų?
– Iš tiesų dalis susitarimų buvo pamiršti arba jie buvo pakeisti. Kai trūksta pinigų, turėtų investuoti didžiausi savininkai. Ir tos investicijos turėjo būti pagal tas dalis, kokios ir priklauso. Aštuonios dalys nėra tas pats kas dvi dalys. Yra proporcijos, be to, kiekvienas turi savų kitų atsakomybių – kažkas ieško komandai pinigų, kažkas žaidėjų.
– Kokie jūsų santykiai su pagrindiniu komandos dalininku D.Gudeliu?
- Su Dariumi Gudeliu palaikau gerus santykius, bet ne visada palaikiau jo sprendimus.
– Jūs liekate dalininkas?
– Nematau prasmės likti šioje aplinkoje. Vyksta derybos dėl mano dalių pirkimo, bet kol kas negaliu daugiau nieko atskleisti.
– Kokie jūsų santykiai su klubo direktoriumi Rolandu Jaručiu?
– Aš niekada neturėjau noro turėti rankose visą galią. Kai praėjusią vasarą jis buvo pasamdytas, susitarimai buvo nubrėžti aiškiai: aš ir treneris atsakingas už vyrų komandą, jis – už jaunimo ekipą, bet po mūsų konflikto santykių negalėjo likti jokių.
– Jautėte, kad Rolandas Jarutis norėtų pakeisti trenerį?
– Tai buvo mano atsakomybė. Mes turėjome aiškų planą, kaip ir ką daryti, kiek turi žaisti jaunimas ir mūsų lietuviai. Mūsų biudžetas buvo sumažintas (iki 3 mln. eurų), tikslai negalėjo keistis sužaidus vieną mačą geriau ar kitą prasčiau.
Man atrodo, kad komanda kovojo. Turime atsidavusius lietuvius, už kuriuos atsakingas treneris.
– Ar ir kiti akcininkai nepasitikėjo Dainiumi Adomaičiu?
– Jei žvelgi iš sirgaliaus prizmės, nesunku pradėti svyruoti po vieno ar antro pralaimėjimo. Tada audros, emocijos užvaldo. Tačiau negali to leisti.
Jei nori, kad žaistų jaunimas, kad veiktų sistema, reikia pasitikėjimo.
Iškelti treneriui tikslą, kad jaunimas turi būti Nr.1 ir paskui kalti jį prie kryžiaus, jei nėra pergalės, yra neteisinga. Taip artėja konfliktas.
– Jūs norėjote daugiau remtis jaunimu, nekreipiant dėmesio į vienadienes pergales?
– Tokia vizija turėtų būti. Tą jaunimą užsiauginome. Kai atėjau, jo dar nebuvo – nei Deivido Sirvydžio, nei Mareko Blaževičiaus, nei Karolio Giedraičio, nei Ąžuolo Tubelio. Martyną Echodą paėmėme po sezono Šiauliuose. Pavyko susigrąžinti Eimantą Bendžių, kuris buvo išaugęs „Ryto“ sistemoje, ir įsigyti Arną Butkevičių. Klubui reikia stiprių lietuvių. O gauti juos sunku, nes turime konkuruoti su Eurolyga, o taip pat ir „Žalgiriu“.
Tai nereiškia, kad žadėdavome žaidėjams konkretų minučių skaičių. Čia tarsi augintum sūnų – negali visko duoti, ko jis užsinori.
Žaidėjas turi užsitarnauti žaidimo laiko. Taip, vieta jam paruošta. Bet visa kita – priklauso nuo tavęs. Mums nereikia žaidėjo, kad parduotume jį po metų. Reikia žaidėjo, kuriam suformuotume gerus darbo įgūdžius. Dainius Adomaitis labai tam tinka, nors jis tikrai nėra lengvas treneris. Niekas pas jį negali bėgdamas nukirsti kampų.
– Jūs vis kalbate apie „Rytą“ ir vis sakote „mes“, bet taip nebėra.
– Aš išėjau iš sporto direktoriaus pareigų, išeisiu iš dalininkų, bet liksiu šio klubo sirgalius. Ką dariau „Ryto“ labui, dariau iš viso savęs. Man nebuvo dviejų barikadų, nors teko atlaikyti mūšių ir spaudimo – juk mano dauguma draugų yra kauniečiai. Anksčiau aš turbūt neturėjau nė vieno draugo, kuris būtų „Ryto“ gerbėjas (juokiasi), visi į mane žvelgė kaip į pamišėlį. Tačiau aš klubui buvau atsidavęs ir tokiu liksiu. Tik negalėsiu toliau dalyvauti visuose procesuose.
– Ar aišku, kas perims sporto direktoriaus vietą?
– Aš nežinau, tai jau nebe mano reikalas. Bet linkiu sėkmės.
– Kokią įsivaizduojate „Ryto“ klubo ateitį?
– Vilnius tikrai gali turėti čempionų komandą. Tokią, kuri gali varžytis aukščiausiu lygiu, o „Siemens“ arena bus pilna. Bet norint tą pasiekti reikalingas ne tik biudžetas, bet ir vieningas valdybos darbas ir tikslai.
Paimkime pavyzdį iš Kauno. Iš Kauno savivaldybės ateina tiek paramos ir pinigais, ir arenos valdymo dovanojimu, kad Vilniui toli iki to.
Nėra paprasta, bet Kaune viskas veikia. Miestas laimingas, žmonės – laimingi. Kas gali būti geriau? Vilniuje yra sudėtingiau, nors iš rėmėjų surenkami pinigai, manau, kad yra panašūs. Vilniuje persipynę tiek daug jėgų. Ne visi mėgsta „Rytą“.
Vilniui reikia labai vieningos vadovų komandos, kurią vienytų bendra vizija, kad klubas pakiltų į dar aukštesnį lygį.
* * *
Tai buvo pirmoji interviu su Linu Kleiza dalis. Antrąją – apie „Ryto“ žaidėjus ir paties L.Kleizos charakterį kviečiame skaityti sekmadienį.
