„Buvo du variantai – arba įmesti Venskui, kur išsikeitęs žmogų jis būtų gavęs kamuolį po krepšiu, arba, kad Rokas Jokubaitis gautų jį kampe. Nekaltinu Giedraičio – sunkus perdavimas, nepavyko. Bet čia mano parinktas planas – žaidėjas tikrai nekaltas“, – paskutinės atakos scenarijų po mačo atskleidė Gediminas Petrauskas.
Kol šūkaujantys rusai glėbesčiavosi prie savojo krepšio, lietuviai nuleistomis galvomis greitu žingsniu susirikiavo prie atsarginių suolo.
Simas Jarumbauskas prisėdo ant LED reklamos susiėmęs už galvos. Erikas Venskus atsisėdo į paskutinę atsarginių suolo kėdę. Šarūnas Valunta dingusiu žvilgsniu nustelbė galvą į žemę.
Lietuvos jaunių rinktinė susibūrusi į aikštės vidurį dar padėkojo smagiai susirinkusiai sirgalių kompanijai, bet netrukus grįžo į savo vietas.
Rokas Jokubaitis atsilošė į LED reklamą, o Domantas Vilys atsitūpęs bandė suvirškinti pralaimėjimą.
Vyrukai pakėlė galvas priėjus Rusijos krepšininkams, kurie atėjo paspausti rankų ir padėkoti už geras rungtynes.
Toks tas pirmojo pralaimėjimo kartėlis. Skaudžiausia, kad toks jis atėjo Europos čempionato ketvirtfinalyje.
Gediminas Petrauskas paprastai žybsi energija, bet prie kuklios žurnalistų zonos jis stabtelėjo gerokai susikrimtęs.
„Noriu padėkoti susirinkusiems žiūrovams. Norėjome jiems padovanoti pergalę, bet, kaip matote, nepavyko.
Ech... Jei pažiūrėsite į statistiką, prametėme 13 baudų, pataikėme tik 4 tritaškius ir leidome rusams dominuoti baudos aikštelėje. Antroje pusėje ilgai negalėjome užsikabinti, o kai užsikabinome, tas tritaškis su sirena mums žiauriai davė per minkštą vietą.
Šaunuoliai, vyrai. Tie prametimai... Nekaltinu jų. Ir gale turėjome šansą. Reiškia, ne tokį derinį nubrėžiau ir prisiimu kaltę. Žaidėjai vykdo nurodymus ir stengiasi. Labai gaila, nes komanda buvo labai užsivedusi. Tik šiek tiek pritrūko tokių detalių, kaip atkovoti kamuoliai.
Nors pasiėmėme 16 kamuolių, jų nepavertėme taškais. O rusai beveik kiekvieną atkovotą kamuolį paversdavo taškais ir mesdavo tol, kol įmesdavo.
Tai ir liūdniausia dalis.“
Po Klaido Metrikio tritaškių ir sėkmingos gynybos lietuviai jau buvo užsikabinę į rungtynes, kai likus 2 minutėms sugrįžo į priekį 72:71.
Tačiau Lietuvai skaudžiausią smūgį sudavė rusas Nikita Michailovskis. Visą vakarą siautėjęs puolėjas pataikė tik pirmąjį mačo tritaškį, bet kokį – beveik iš aikštės vidurio, desperatiškai jį sviedžiant krepšio link baigiantis atakos laikui.
Iš viso jis pelnė 33 taškus ir išsiuntė mūsiškius kautis dėl paguodos prizo – 5-osios vietos, kuri atneštų kelialapį į pasaulio čempionatą.
„Orientavomės į Jeršovą, kuris tvirtas, bet tikrai neblogai jį stabdėme. Tačiau Michailovskio niekaip negalėjome sustabdyti. Net prieš mūsų didelius žmones jis vėlėsi į kontaktą ir pataikė sudėtingus metimus.
Čempionato pradžioje Fortūna šypsojosi mums. Dabar – varžovams. Bet nieko nepadarysi – reikia juos sveikinti su pelnyta pergale.“
– Taip gerai startavote, bet vėliau rusai grįžo į rungtynes su puolime atkovotais kamuoliais. Kodėl nepavyko sukontroliuoti baudos aikštelės, kur rusai po mūsų krepšiu sugriebė 16 kamuolių?
– Mes skaičiavome statistiką, kad antrame kėlinyje iš antrų šansų jie įmetė 13 taškų. Pirmajame kėlinyje kontroliavome žaidimą ir gale jie nieko neįmetė. Bet įmetė iš individualių veiksmų ir atkovotų kamuolių puolime.
Pabaigoje, atsiminkime, vienas kitas neatkovotas kamuolys po baudų, dar tas tritaškis... Tai buvo esmė.
– Deividas Sirvydis tik ketvirtajame kėlinyje pataikė antrąjį rinktinės tritaškį. Kaip rusai išjungė mūsų snaiperius?
– Jie taiko tokią gynybą. Mes tikrai neblogai pradėjome žaisdami daug du prieš du. Venskus ir Jokubaitis iš ten susimetė daug taškų. Bet rusai neidavo į pagalbą nuo metikų.
Bet noriu pagirti Sirvydį. Rungtynės prastos metimais, bet jis padarė 8 rezultatyvius perdavimus. Reiškia, jis ieškojo būdų, kaip padėti komandai.
Noriu pabrėžti, kad jei kas kaltas dėl pralaimėjimo, tai – aš. Jie vykdo mano nurodymus. Čia ne žaidėjų kaltė.
– Erikas Venskus iki ketvirtfinalio buvo pataikęs 21 baudą iš 24, bet rungtynes pradėjo trimis netaikliais metimais iš eilės. Kai kuriems kitiems žaidėjams irgi reikėjo laiko įsivažiuoti. Gal prarandant iniciatyvą vaikinus paveikė ir jaudulys?
– Nemanau. Matote, gal pirmose atakose jis galėjo būti, bet mes po to radome žaidimą. Erikas antroje pusėje irgi pataikė savo metimus.
Tik prametėme 13 baudų, bet nesijautė, kad jie išgyventų ir bijotų. Jie buvo gerai nusiteikę rungtynėms, tiesiog yra tokių dalykų, kuriuose nenusišypso sėkmė.
– Kaip bandysite atsigauti iki šeštadienio rungtynių, kur dar kovosite dėl kelialapio į pasaulio pirmenybes?
– Vyrų nuteikti papildomai nereikia. Atvažiavome čia siekti aukščiausių tikslų. Dabar tai yra penkta vieta ir turime jos siekti. Negalime galvoti, kad ji nesvarbi. Norime grįžti į Lietuvą geros nuotaikos – turime viską laimėti.
Bet negalime ir užsistresuoti. Gal mes kvailai klystame, bet jie stengiasi. Gal mes turime centimetrų trūkumą, kitų problemų, tačiau vyrai kovoja. Atkovojome tiek pat kamuolių, nors rusai žymiai aukštesni ir stipresni. Reiškia, pastangos buvo. Pritrūko sėkmės.
