Jau šešerius metus nesugebame įveikti nė vienos elitinės pasaulio ar Europos rinktinės.
2017-aisiais Tel Avive nugalėjome Italiją, užtikrintai įveikėme Vokietiją, bet tai tikrai nebuvo pirmos lentynos komandos, ką jos vėliau įrodė be didesnių vilčių pasitraukdamos iš kovų ketvirtfinalio etape.
O kai susidūrėme su Kosto Slouko vedama Graikija, lietuvių medalių viltys dužo į šipulius.
2019 metais kibome į atlapus Australijai, buvome per plauką nuo pergalės prieš Prancūziją, bet laimėjimą žyminti raidė „W“ prie Lietuvos pavadinimo taip ir neužsidegė, tad teko džiaugtis pergalėmis prieš vidutiniokus arba pasaulio čempionato turistus Kanadą, Senegalą ir Dominikos Respubliką.
Pernai praskridome neaukštus olimpinės atrankos barjerus Kaune, kol atsimušėme į slovėnišką kliūtį su Luka Dončičiumi priešakyje.
Šiemet – vėl tas pats.
Daug vilčių teikusi rinktinė keturis kartus kabinosi į pergalę prieš elitinius varžovus, bet pasiekti jos taip ir nepajėgė.
Europos čempionė Slovėnija, olimpinė vicečempionė Prancūzija, maloniai stebinanti turnyro šeimininkė Vokietija, pasaulio čempionė Ispanija.
Turėjome keturis šansus, bet nė vienu iš jų nepasinaudojome. O iš Vokietijos grįžtame nugalėję elitą tik iš toli reginčias Vengrijos bei Bosnijos ir Hercegovinos rinktines.
Bandyta buvo ieškoti pozityvo ar teigiamų aspektų tuose pralaimėjimuose, bet konstatuoti galime vieną – aukščiau bambos neiššokome.
Prieš visus keturis minėtus varžovus Lietuvos rinktinė ketvirtajame kėlinyje dar pirmavo.
Prieš slovėnus likus daugiau nei penkioms minutėms turėjome 5 taškų persvarą (78:73). Prieš prancūzus turėjome trapų pranašumą 64:62 likus keturioms minutėms. Prieš vokiečius pirmavome ketvirtojo kėlinio pradžioje (72:71), vėliau buvome truktelėję į priekį pratęsime (93:89), tačiau vis tiek nusileido šeimininkams po 50 minučių kovos. Galiausiai, prieš Ispaniją pirmavome 74:66 likus mažiau nei šešioms minutėms.
Ir visas šias rungtynes pralaimėjome.
Kalbėta buvo po visų tų pralaimėjimų, kad Lietuvos rinktinė yra arti elitinių komandų, kad jai tiesiog nepasisekė, nors žaidimas atrodė džiuginančiai...
Bet gal tai nebuvo tik nesėkmingai susiklosčiusios aplinkybės, o labiau mūsų lygio atspindys?
Visas mus nugalėjusias komandas sieja vienas aspektas – jos turi aukšto lygio perimetro žaidėjus.
Slovėnai lietuvius pražudė Lukos Dončičiaus ir Gorano Dragičiaus žaidimu, prancūzai pabaigoje labiausiai rėmėsi Evanu Fournier, vokiečiai visą žaidimą grindė ant Franzo Wagnerio, Denniso Schroderio ir Maodo Lo individualaus meistriškumo, o ispanai turi natūralizuotą amerikietį Lorenzo Browną.
Būtent šie žaidėjai nukalė Lietuvos varžovų pergales, kai mūsiškiai nesugebėjo rasti stabilaus lemiamų minučių žaidėjo svarbiausiose rungtynėse.
Ir taip per keletą minučių buvo palaidojamas sėkmingas 30 ar net 35 minučių įdirbis.
„Žaidėme neblogai, bet kas iš to? Važiuojame namo. Šitas čempionatas labai primena 2017 metus, kuomet irgi žaidėme gerai, bet pralaimėjome. Turbūt geriau žaisti blogai, bet laimėti“, – po skaudžios nesėkmės aštuntfinalyje konstatavo Mindaugas Kuzminskas.
Išties, šis čempionatas suteikė pozityvių momentų, bet galiausiai viskas susivedė į dar vieną nesėkmingai pasibaigusį turnyrą.
Nuo 2016-ųjų, paskutinių Jono Kazlausko metų rinktinėje, Lietuva dar nė sykio jokiame turnyre nepasiekė ketvirtfinalio etapo.
Kas dėl to kaltas?
Priežasčių galima ieškoti daug kur.
Pirmiausia, ši rinktinė tiesiog akivaizdžiai neturi žaidėjo, kuris gali tempti komandą svarbiausiomis akimirkomis.
Jonas Valančiūnas svarbiausiu metu nesugeba atsverti to, ką praranda gynyboje – ten mūsų rinktinės kapitonas yra pernelyg pažeidžiamas prieš varžovų pikenrolą ir gynybą draskančius perimetro žaidėjus.
Domantas Sabonis yra nuostabus kūrėjas ir universalus krepšininkas, bet jis vis dar neatskleidžia savo talento rinktinių krepšinyje. Sunku pasakyti, ar jį riboja europietiško krepšinio ypatybės ir mažesnė aikštelė, ar žaidimas kartu su Jonu Valančiūnu, bet faktas toks, jog tikrojo D.Sabonio potencialo dar nepamatėme.
Marius Grigonis sužaidė nuostabų turnyrą, bet pamatėme jo trūkumus labiausiai tada, kai Atėnų „Panathinaikos“ naujoko mums reikėjo labiausiai.
Ispanų gudrusis strategas Sergio Scariolo, pasitelkęs dar Toronte su Nicku Nurse'u gludintą „box-and-one“ gynybą, išmušė lietuvį iš vėžių aštuntfinalyje, kai keturi žaidėjai gynėsi aikšte, o vienas nuolat persekiojo M.Grigonį, taip neleisdamas šiam lengvai kvėpuoti ir kurti žaidimo.
Rokas Jokubaitis irgi turėjo puikų atkarpų, bet 21-erių įžaidėjas dar nėra stabilumo garantas ir turi vieną aiškią silpnybę.
Mažeikiškis Europos čempionate įmetė tik 5 tritaškius iš 18, o tai leido oponentams rizikuoti ties Lietuvos rinktinės gynėju ir pikenrolo situacijose leistis pro apačią, taip uždarant ir perdavimų linijas.
Lietuvos rinktinės ledlaužiu galėjo tapti Ignas Brazdeikis, bet turnyre pamatėme, kad Iggy dar trūksta kelių žingsnių iki elitinio taškų darytojo Europos krepšinyje.
Puolėjas gana stabiliai pataikė iš toli (9 iš 25, 36 proc.), bet jo prasiveržimai neretai baigdavosi „lipimu į medį“, o net ir sėkmingai prasiveržęs Ignas ne visada sugebėdavo įridenti kamuolį į krepšį. Panašu, kad vienas svarbiausių dalykų, kurį jis turi patobulinti, yra užsibaigimas baudos aikštelėje – I.Brazdeikis prametė pernelyg daug metimų, kuriuos galėjo pataikyti.
Dar turime Luką Lekavičių, bet jis, kaip ir J.Valančiūnas, susiduria su dideliais iššūkiais gynyboje. Pavyzdžiui, aštuntfinalyje prieš Ispaniją Lukas per 15 minučių pelnė 15 taškų, bet jam esant aikštėje lietuviai ispanams nusileido net 16 taškų skirtumu.
Ką tai reiškia? O gi tai, kad Lukui esant aikštėje, Lietuvos rinktinė puolė neblogai (33 taškai), bet praleido net 49 taškus.
Panaši situacija vyravo viso turnyro metu – nors L.Lekavičius produktyviai rinko taškus (7,7 taško per 14,9 minutės), jam esant aikštėje lietuviai nesugebėdavo sulaikyti varžovų ir oponentams nusileisdavo vid. 3,8 taško. Tai – prasčiausias rodiklis mūsų komandoje.
Žinoma, žaidėjų darbas yra žaisti, o jų stiprybes išryškinti ir silpnybes paslėpti turi treneriai, kurie, subjektyvia šių eilučių autoriaus nuomone, irgi nepadarė maksimumo Kelne ir Berlyne.
Vargu, ar verta skalpuoti Kazį Maksvytį ir jo štabą už tas keturias žioplas klaidas lemiamu rungtynių prieš Prancūziją metu. Neblogai lietuviai pasiruošė ir L.Dončičiaus gynybai, nors pergalė ir nebuvo iškovota.
Bet akistatoje su Vokietija lietuvius pernelyg baudė Franzas Wagneris, o mače su Ispanija K.Maksvytį ir jo kolegas akivaizdžiai pergudravo Sergio Scariolo, išmušęs lietuvius iš vėžių savo gynybos kaitaliojimais ir nuolatiniu įvairių formų aikštės gynybos naudojimu.
Bet ar tai reiškia, kad rinktinėje būtini pokyčiai? Nebūtinai.
Prisiminkite, kaip Lietuvos nacionalinė komanda atrodė pernai, kai ją treniravo Darius Maskoliūnas.
Tuomet nebuvo įveikta olimpinė atranka, bet dar skaudžiau galėjo pasibaigti Europos pirmenybių atrankos varžybos, kuriose lietuvius prieš krepšinio nykštukus danus išgelbėjo Manto Kalniečio blokas pirštų galais.
Nors sudegė žemyno pirmenybėse, Kazys Maksvytis beveik neklysta atrankos languose – atrankoje į 2023 m. pasaulio čempionatą lietuviai laimėjo septynis mačus iš aštuonių ir praktiškai užsitikrino bilietą į planetos pirmenybes.
Logiška būtų leisti jose dirbti bilietą į pasaulio čempionatą iškovojusiam treneriui.
Juolab, kad ir variantų jį pakeisti nėra daug.
Turėtume atmesti variantą samdytis trenerį iš užsienio dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, to greičiausiai net nesvarstys konservatoriškai nusiteikusi Lietuvos krepšinio federacija.
Antra, vargu, ar toks sprendimas būtų palankiai priimtas ir tarp Lietuvos sirgalių bei žaidėjų.
O trečia, ir galbūt svarbiausia priežastis, koks elitinis treneris ryžtųsi eiti į rinktinę ir dirbti kelis mėnesius per metus, vietoje geriau apmokamos šiltos vietos klube, kur dar turi ir prabangą rinktis žaidėjus pagal save, o ne pagal jų pase įrašytą tautybę?
Neskaitant Sergio Scariolo ar Dimitrio Itoudžio, Europos čempionate praktiškai nematome Europos elito trenerių, o jei ir matome, dažniausiai jie treniruoja savo šalių rinktines.
Kokius variantus turime tarp lietuvių?
Numeris vienas, neabejotinai, Šarūnas Jasikevičius, bet jis jau ne kartą išreiškė norą vasaromis ilsėtis, o ne arti nacionalinėje komandoje.
Turime Dainių Adomaitį, bet jis pats pasitraukė iš rinktinės 2019 metais, o dabar dirba Japonijoje, tad vargu, ar ir pats mestų pelningą darbą dėl galimybės vėl sėsti ant karštos kėdės Lietuvoje.
Kęstutis Kemzūra, Giedrius Žibėnas, Rimas Kurtinaitis – šios pavardės veikiausiai irgi būtų svarstytinos, bet du iš jų ir taip buvo nesėkmę patyrusios rinktinės štabe, o trečias pastaraisiais metais neįrodė, kad yra geriausias variantas treniruoti šalies nacionalinę komandą.
Tad K.Maksvytis, jei tik pats to norės, išsaugos galimybes tęsti darbus Lietuvos rinktinėje, nors pirmas jo blynas ir prisvilo.
Tik klausimas, ar darbėniškis bus pajėgus užlopyti šiais metais matytas spragas. Lietuvos rinktinė per metus greičiausiai pasikeis neženkliai, tad belieka laukti, kol dabartiniai jos žaidėjai arba kažkas iš medalius šiemet rinkusių jaunimo rinktinių subręs ir sugebės vesti Lietuvos rinktinę į pergales prieš elitines komandas, iki kurių, atrodo, trūksta tiek nedaug.
