Vilniaus „Wolves Twinsbet“ po to, kai sėkmingai atidarė seriją, sugėrė du skaudžius smūgius iš Vilniaus „Ryto“, tačiau ketvirtajame serijos mače sugebėjo atsitiesti ir atstatyti pusiausvyrą – 2:2.
„Betsafe-LKL“ pusfinaliuose lemiamų rungtynių pastaruosius kartus prireikė 2016 ir 2018 metais, kuomet abusyk Vilniuje dėl bilieto į finalą penktuosiuose mačuose susikovė tuometinis „Lietuvos rytas“ ir Klaipėdos „Neptūnas“.
Abu žūtbūtinius mūšius skirtingose barikadų pusėse laimėjo žmogus, kurį „Twinsbet“ arenoje išvysime ir šeštadienio rungtynėse. Tai – „Wolves Twinsbet“ trenerio asistentas Mindaugas Brazys.
2016-aisiais jis „Neptūne“ talkino Dainiui Adomaičiui ir paskutinėje dvikovoje 73:72 dramatiškai triumfavo išvykoje. 2018-aisiais M. Brazys jau buvo Rimo Kurtinaičio asistentas „Lietuvos ryte“, o vilniečiai tada savotiškai revanšavosi ir 88:82 parklupdė uostamiesčio krepšininkus namų tvirtovėje.
„Tokiose rungtynėse viską lemia ne taktiniai dalykai, – teigė abi sėkmės istorijas kūręs M. Brazys. – Lems tai, kokioje tu kondicijoje ateisi, kokia bus tavo energija ir kaip būsi psichologiškai pasiruošęs, kaip susitvarkysi su įtampa. Tai pagrindiniai dalykai, ką reikia padaryti treneriams ir žaidėjams.“
Prieš rungtynes portale LKL.lt – pokalbis su „vilkų“ trenerių štabo nariu M.Braziu.
– Pradėkime nuo jūsų paties patirtos Achilo traumos. Paskutiniame mače jau buvote be ramentų. Kiek jums neįprasta ir nepatogi situacija dirbti tokiomis sąlygomis?
– Be ramentų ir be langetės jau. Gal dar iki galo negalima to daryti, bet kažkaip aš gerai jaučiuosi ir pasisaugodamas jau vaikštau. Pirmą kartą man taip gyvenime yra atsitikę. Iškart, kai sužinojau, kad tai Achilo sausgyslė ir reiks operuotis, daugiau mažiau viską dėliojausi, kad maksimaliai galėčiau būti prie komandos. Ko negalėjau daryti, tai salėje kažkiek padėti – perdavimą paduoti ar dar kažką daryti. Visas kitas darbas, kas liečia kompiuterį, patarimus, aikštelę – viską aš galiu. Akis, protą, rankas turiu. Praleidau tik tris treniruotes ir nė vienerių rungtynių. Nieko baisaus nėra.
– Ketvirtosios serijos rungtynės nemažai ką nustebino. „Rytas“ prieš tai laimėjo du mačus ir atrodė, jog perlaužė seriją, o jūsų komanda turėjo netekčių, laukė sunki užduotis. Kaip „vilkams“ pavyko nusitempti varžovus į lemiamą kovą?
– Smagu, kad susikoncentravo likę žaidėjai. Traumos kartais išeina į kitą pusę. Kitiems atsiranda daugiau laiko, pasitikėjimo. Kas smagu, kad buvo tikrai gera energija ir vyrai parodė didžiulę kovą. Žaidėjai negalvoja apie sezono pabaigą, vis tiek galvoja apie titulą ir paskutinės rungtynės tai parodė. Manau, link to titulo toliau ir eisime.
– Atrodė, jog išėjote ne tokie, kokiais jūsų komandą pavadino Gytis Radzevičius antrajame mače. Ar tie žodžiai žeidė komandą ir vis dar yra prisimenami?
– Kalba apie tai buvo, buvo ir parodyta, bet viskas daugiau buvo prieš trečias rungtynes, ne ketvirtas. Bet tas visas impulsas toliau dar eina. Jie tikrai nepamiršę, jie prisimena. Kažkokia papildoma motyvacija visą laiką yra gerai. Kas vyko vakar (pokalbis vyko penktadienį – aut.), buvo tikrai smagu žiūrėti. Galbūt nuo suolo net neatrodė taip gerai, kaip atrodė į video pasižiūrėjus šiandien. Tikiuosi, kad kažkas panašaus bus ir rytoj.
– Įtampa šioje serijoje tvyro ore – kiekviename mače neišvengiama apsistumdymų, incidentų, nesportinių, techninių pražangų ar komentarų. Sirgaliams nuo to tik įdomiau, tačiau kaip tai matote jūs? Kaip trenerių štabo narys, norite matyti tokią emocingą kovą?
– Ar nori, ar nenori – čia yra neišvengiama. Kai rungtynės eina kuo arčiau finalų, titulų, tos emocijos visą laiką yra padidėjusios, nes rungtynių kaina visai kita. Žaidėjai susikoncentravę, atsiduoda maksimaliai, niekas nesisaugo, nebegalvoja, kad reikės dar mėnesį ar du žaisti. Su visomis komandomis būdavo tas pats. Tai yra normalu, man tai – jau įprasta, nes ne pirmos atkrintamosios. Reikia nepamesti šalto proto. Kad yra emocijos ir kova, tai supergerai.
– Kitos mačas abiem komandoms bus jau aštuntasis tarpusavio susitikimas šiame sezone. Ar su laiku „vilkai“ priprato prie to, jog Vilniuje iš esmės susiduria su gausesniu varžovų palaikymu? Galbūt žaidėjai jau nebegirdi foninio triukšmo ir išlaiko šaltą protą?
– Aš galvoju, kad tu kažkiek pripranti prie to. Ateini žaisti ir žinai, kas bus. Nesvarbu, ar tai namų, ar išvykos rungtynės. „Ryto“ sirgalių visą laiką yra daugiau, jie bus garsesni. Reikia stengtis neleisti užsikurti tai arenai, neleisti emocingų epizodų, atkarpų, greitų tritaškių, stabdyti ritmą ir būti protingesniems. Tą šeštą žaidėją „Rytas“ turi labiau šiai dienai. Bet galvoju, kad tik šiai dienai.
– Marcusas Fosteris kol kas nerodo savo įprasto lyderio veido ir vidutiniškai serijoje renka 8 naudingumo balus. Kas jūsų žaidime neleidžia jam įsibėgėti?
– Vieša paslaptis, kad tai žaidėjas, kuris mėgsta ir moka žaisti vadinamas dideles rungtynes. Jis tų rungtynių žaidėjas ir tą žinome iš praeito sezono. Faktas, kad ant jo yra didžiulis akcentas. Iki smulkmenų nesigilinsime, bet tas akcentas visą laiką yra, žiūrime, kas jį dengs, kaip dengs ir taip toliau. Galbūt tai kažkiek ir teisinasi. Bet tai nereiškia, kad jis nesužais ir lemiamų rungtynių. Turime vėl padaryti savo darbą, išanalizuoti, nusistatyti sistemas. Jeigu jos pasiteisins – viskas bus gerai.
– Artūras Žagaras blykstelėjo ir buvo labai naudingas. Vargu, ar jau galima iš jo tikėtis stabilumo, bet kiek komandoje jautėte jo indėlio poreikį?
– Visi žaidėjai mums svarbūs. Artūras turėjo geras rungtynes, smagu, tikiuosi, kad bus dar vienerios geros. Bet jei atsitiks taip, kad jam tai nebus geriausias vakaras, mes tikrai turime ne vieną žaidėją, kuris gali prisijungti ir patempti komandą. Su „Neptūnu“ lemiamose rungtynėse buvo geras Žemaičio pasirodymas, paskutiniu metu ir Thurmanas atrodo gerai. Vakar man labai patiko Rasheedo žaidimas. Jis, žinodamas, kad nėra 100 procentų pasiruošęs žaisti, sugebėjo labai gerai pabūti šone, metė tuos metimus, kuriuos turėjo mesti, gynyboje buvo gerų epizodų. Bet tai irgi nereiškia, kad jis negali patapti vėl lyderiu. Turime gana platų arsenalą ir nežinai, kas tą dieną iššaus, smagu, kad taip yra.
– Serijoje tarsi amerikietiškuose kalneliuose – susitikimai baigiasi užtikrintomis vienos ar kitos komandos pergalėmis, dramatiškų pabaigų dar nebuvo. Kaip tai paaiškinti?
– Tų pavyzdžių gyvenime yra nemažai. Vieną dieną ateini ir tau geriau krenta, varžovas ateina atsipalaidavęs, kitą kartą atvirkščiai. Sunku pasakyti, vienos priežasties niekada ir nebus, niekada nežinai. Kaip treneris, kiekvienoms rungtynėms ruošiesi vienodai, akcentuoji stipriąsias ir silpnąsias puses, akcentuoji, per kur atakuosi. O būna, kad atsitinka taip, kaip atsitinka. Nežinau, žiūrėsime į sekančias rungtynes, galbūt ten bus kitaip, bet dabar paprasčiausiai yra taip.
– Nedas Pacevičius yra dar labai jaunas specialistas, už kurį esate sukaupęs daugiau patirties, ypač tokios svarbos rungtynėse. Kaip jūsų akimis Nedui sekasi išlaikyti šį sunkų egzaminą?
– Nėra lengva, nes jam tai yra pirmas kartas. Kaip vyriausiasis treneris, jis dar neturi daug patirties, pats sakė, kad dažniausiai sezoną baigdavo gegužės pradžioje, nes dirbo silpnesnėse komandose. Jis pats supranta, kad tai jo šansas, jis kabinasi į jį, daro maksimaliai tą, ką gali padaryti, žiūri, analizuoja, tariasi su mumis. Viskas gerai, tai jo karjeros pradžia ir jis toliau turbūt važiuos aukščiausiame lygyje.
– Favorito etiketę veikiausiai vis tiek išlaiko „Rytas“. Kiek tai mažina jūsų vidinę įtampą? Pralaimėti penkių rungtynių serijoje klubui neturėtų būti taip skaudu, kai prieš tai buvo deklaruotas tikslas iškovoti bent bronzą.
– Dėl tos trečios vietos dar reikėtų žaisti. Tikrai negalvojame, kad esame silpnesni, tikime, kad galime laimėti. Kad „Rytas“ favoritas – gerai, tegu jie ir būna favoritai, o mes paprasčiausiai koncentruosimės į žaidimą.
– Esate žmogus, kuris dalyvavo paskutinėse pusfinalių serijose, kuriose prireikė lemiamų mačų. Ką prisimenate iš tų serijų?
– 2016 metais pirmavome serijoje 2:0, tada dvejas rungtynes pralaimėjome, važiavome į Vilnių ir „Rytas“ buvo favoritai. Truputėlį nuėmėme įtampą nuo žaidėjų, laisvai žaidėme ir priėjome prie tokio momento, kuomet paskutinės minutės lėmė rungtynių baigtį. Iki šiol atsimenu vieną švilpuką, kurį „Rytas“ prisimena skaudžiai, kur prieš Danielį Ewingą buvo sušvilpta pražanga. Ir ta paskutinė ataka, kur Lukauskis bandė mesti ir jam buvo išmuštas kamuolys, o mes su ta apsiginta ataka išėjome į finalą. Geriausi prisiminimai iš tos serijos. Jeigu ne pats gražiausias, tai vienas gražiausių pusfinalių „Betsafe-LKL“ istorijoje. Viena komanda pirmauja 2:0, kita prisiveja ir po to vėl lemiamose rungtynėse faktiškai su finaliniu švilpuku viena komanda išeina į finalą. Smagu prisiminti.
Iš 2018-ųjų atsimenu, kad Klaipėdoje pralaimėjome ir vėl buvo 2:2. Buvo labai nervingos rungtynės Vilniuje. Daug pražangų, daug baudų metimų. Nelabai gražios kontaktinės rungtynės, bet parodėme charakterį ir laimėjome.
– Ką tose serijose jūsų komandos darė, kas padėjo triumfuoti lemiamuose mūšiuose? Ką iš tų pusfinalių galėtų pasiimti „Wolves Twinsbet“?
– Tokiose rungtynėse viską lemia ne taktiniai dalykai. Lems tai, kokioje tu kondicijoje ateisi, kokia bus tavo energija ir kaip būsi psichologiškai pasiruošęs, kaip susitvarkysi su įtampa. Tai pagrindiniai dalykai, ką reikia padaryti treneriams ir žaidėjams.
– N. Pacevičius teigė, kad apie šį sezoną galėtų parašyti bestselerį. Ar jūs irgi jaučiatės taip, nors prie komandos prisijungėte tik antroje sezono pusėje?
– Apie tuos sunkumus, lygiai taip pat, kaip ir jūs, girdėjau tik iš pasakojimų. Atėjus man, radau labai gerą kolektyvą. Nėra namų be dūmų, tų mikrokonfliktėlių visur buvo, bet pavyko išsispręsti. Tikrai dabar esame komanda, kaip kumštis. Labai geras santykis tarp legionierių ir lietuvių, kas daug kur eskaluojama, kad nebūna gerai, bet pas mus viskas tvarkoje. Įskaitant žaidėjus, trenerius, visą organizaciją, esame kolektyvas, einantis viena kryptimi, vienu keliu, dėl vieno tikslo. Šitas labai jaučiasi ir tai yra didžiausia vertybė, kokia gali būti komandoje. Per šį trumpą laikotarpį, 3-4 mėnesius, to romano tikrai negalėčiau parašyti, man čia viskas patinka ir yra viskas teisingai. Galbūt į romaną būtų galima įtraukti mano traumą (juokiasi), kas yra retas atvejis, kad treneris Achilo sausgyslę nusitraukia sezono metu. Tai romaną paįvairintų, bet visa kita yra geri darbiniai santykiai, malonu dirbti ir tikiuosi, kad viskas mums rytoj sėkmingai baigsis.
