Prienų klubas buvo labai arti to, kad Naujuosius 2022 metus sutiktų taip ir nepatyręs pergalės skonio. Jauniausiai lygos komandai prireikė dvylikos bandymų ir 90 dienų. Bet Prienai sulaukė savo.
Po vienuolikos iš eilės pralaimėjimų, „Labas GAS“ namuose po gražios ir intriguojančios kovos 80:74 nugalėjo Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ ir taip pasiekė pirmą sezono pergalę.
„Labai norėčiau, kad šita pergalė įkvėptų visai komandai pasitikėjimo savimi. Kai visą laiką pralaimi, tikrai pradedi savimi nebetikėti. Psichologiškai tempi save tik blogyn ir blogyn. Todėl labai tikiu ir tikiuosi, kad įgausime daugiau pasitikėjimo“, – kalbėdamas su LKL.lt sakė ekipos vyr. treneris V. Ginevičius.
Prienuose V. Ginevičius vyr. trenerio pareigose pakeitė taip nė vienos pergalės ir neiškovojusį Marių Leonavičių.
Buvęs Lietuvos rinktinės, Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Ryto“ žaidėjas tikina, kad taip ilgai laukta pergalė jo komandai reiškė tikrai itin daug.
„Vaikinams šitos pergalės reikėjo tikrai labiau nei man. Matėsi jų emocijos, kiek daug ta pirma pergalė reiškia. Norisi, kad jų būtų daugiau, bet situacija yra kokia yra. Norėtųsi sakyti, kad situacija buvo, kokia buvo, o dabar viskas tik geryn“, – dėstė specialistas.
Plačiau apie sunkiai besiklostantį sezoną Prienuose, asmeninę V. Ginevičiaus krepšininko karjerą ir labiausiai įsiminusius karjeros epizodus – interviu:
– Treneri, krepšinyje esate daug metų. O ar prisimenate pats kur nors kitur tokią ilgą pralaimėjimų seriją?
– Tokios atkarpos tikrai neprisimenu. Manau, kad ir nebuvo. Retai kam pasitaiko pralaimėti dešimt kartų iš eilės. Būdavo visko, būdavo Eurolygoje pralaimi kokius penkis kartus iš eilės, tai tikrai labai nemalonu. Spaudžia galvą, esi piktas, darai viską, bet niekas nesigauna. Tai nėra tiesiog nelengva. Tai yra labai sunku.
– Į Prienus atvykote kaip vyr. trenerio asistentas. Komandą jau spėjote pamatyti ir duobėje, ir švenčiant pirmąją pergalę. Tai kokia iš tiesų ta Prienų „Labas GAS“?
– Nuo pat pradžių mačiau, tas visiems akivaizdu, kad komanda labai jauna. Didelė dalis tik debiutuoja „Betsafe-LKL“ čempionate, daug kam tai kol kas didžiausi rėmai karjeroje. Būkime teisingi vieni prieš kitus – mes iš visų komandų turime turbūt mažiausiai patirties. Mūsų komandoje tik keli žmonės žino, kas yra LKL, žino, ko galima tikėtis. O po to viskas įsisuka – pralaimi vieną karta, antrą, tampa vis sunkiau ir sunkiau. Bendrai komanda labai faina, tikrai visi labai draugiški. Po pergalės kiekvienas atrodo dar laimingesnis, linksmesnis. Tikiuosi, taip ir išliks.
– Kalbate apie patirties stygių. Nebuvo taip, kad po pirmų kelių pralaimėjimų komandoje buvo jaučiamas išgąstis?
– Išgąsčio gal ir nebuvo, bet viskas matosi iš veidų. Negali apsimetinėti, kad nematai, kas vyksta. Visi matėme ir matome, kad aikštelėje yra negerai. Juk krepšininkai dirba, stengiasi, treniruojasi, atiduoda visas savo jėgas. O kai aikštelėje niekas nepavyksta… Tai labai skaudu. Juk žaidėjai gauna atlyginimus ne tik už tai, kad treniruojasi. Žaidėjai gyvena iš treniruočių, rungtynių ir pergalių. Kai du iš šitų trijų dalykų visiškai neveikia, kalbėti apie geras emocijas yra nelengva.
Tikrai matėsi iš vaikinu, kad kažkas kažkur nesigauna. Tokių dalykų juk nenuslėpsi. Vienas garsus treneris yra pasakęs, kad krepšininko profesija būtų tobula, jei nereiktų žaisti rungtynių. Tiesiog treniruotumeisi ir gautum už tai pinigus. Tikrai būtų svajonių darbas, bet taip nėra. Reikia eiti, žaisti ir laimėti. Mums galioja tas pats.
– O koks jūs esate treneris?
– Priklauso nuo situacijos, bet manau, kad tikrai nesu griežtas. Lentų nedaužau, ant žaidėjų nerėkiu. Man svarbiausia, kad mane suprastų. Aišku, kartais reikia pakelti balsą, paaiškinti aštriau ir griežčiau, bet kol kas tikrai nemanau, kad esu per griežtas, ar per reiklus. Noriu išlaikyti gerą santykį. Jeigu planas veikia, tada tikrai niekas nenori būti griežtas. Jei viskas stringa, tada taip, natūralu. Manau, kad mano vaikinams dar tikrai reikia laiko. Tiesiog reikia duoti laiko. Juk pats buvau krepšininkas, žinau, ko žaidėjams reikia.
– Sakote, kad žinote, ko žaidėjams reikia. Tai ko jiems reikia? Koks tonas žaidėjams tinka, o koks – ne?
– Jeigu tu gauni velnių pelnytai, kai tikrai kažką blogai padarei, tada viskas suprantama ir to reikia. Bet jeigu ant tavęs rėkia tik tam, kad rėktų, jeigu rėkimas yra vienintelis bendravimo būdas – tikrai negerai, gi mes irgi žmonės. Nuskambės galbūt per paprastai, bet taip ir yra – juk reikia rasti aukso viduriuką. Turi ieškoti to aukso viduriuko, geriausio sprendimo, tai didelė darbo dalis.
– Nusikelkime į 2007 metus. Po ilgo laikotarpio „Žalgiryje“, V. Ginevičius kiek netikėtai persikelia į „Rytą“. Dabar, prabėgus beveik 15 metų atsakykite. Kaip jūsų akimis atrodė visas šis perėjimas? Buvo sunku?
– Pradžioje nebuvo lengva. Tais laikais priešprieša tarp komandų buvo žymiai didesnė, nei dabar. Tikrai gana ilgai dvejojau. Turiu nemažai draugų, kurie yra seni „Žalgirio“ fanai, todėl daug su jais kalbėjausi. Turbūt jie ir pakeitė mano požiūrį – supratau, kad juk tai tiesiog yra mano darbas, aš turiu rinktis sau ir savo karjerai geriausią sprendimą. Juk turiu uždirbti pinigus, turiu žaisti ten, kur manau, kad man bus geriau.
Kažkuriuo metu nustojau galvoti apie tai, kaip sureaguos sirgaliai. Iš vienos pusės – taip, yra emocijos, yra istorija, yra ryšys. Bet iš kitos pusės, tai krepšininkai realiai yra darbininkai, kurie dirba tam tikroje kompanijoje. Kiekvienas žaidėjas yra profesionalas. Jeigu jis ateina į klubą, tai jam ir atiduoda visas savo jėgas. Aš stengiausi viską atiduoti ir „Ryte“, ir „Žalgiryje“. Lygiai taip pat ir kitur – kam dirbi, tam ir stengiesi dirbti. Natūralu. Tas perėjimas įvyko gana gražiai ir ramiai
– Turbūt galima „Žalgirį“ vadinti jūsų gyvenimo komanda. Kokį „Žalgirį“ jūs matote dabar?
– Žmonės keičiasi, sudėtis nuolat kinta, todėl natūralu, kad būna ir labai gerų sezonų, būna ir klaidų. Visi matome, kokia tai organizacija, todėl dabar kažką daugiau sakyti ir analizuoti jų žaidimą ar komplektaciją būtų šiek tiek beprasmiška. Akivaizdu, kad klaidų šįkart buvo padaryta, bet jų pasitaiko visiems. Reikia žiūrėti į bendrą paveikslą, o jis tikrai neblogas.
– 2004 metais debiutavote ir Lietuvos rinktinėje. Kas iš rinktinės etapo paliko didžiausią įspūdį?
– Tai kiekvieno krepšininko svajonė. Man tai buvo didžiulė garbė ir privilegija. Kartu ir neįkainojama patirtis. Taip susiklostė, kad į rinktinę patekau su tada jau žvaigždėmis buvusiais Sauliumi Štombergu, Artūru Macijausku, Šarūnu Jasikevičiumi. Su labai gera nostalgija prisimenu tuos laikus, visi susibičiuliavome. Pabūti vienoje kompanijoje ir vienoje komandoje su tokiais žmonėmis buvo kažkas nerealaus. Tai patirčių patirtis. Prisimenu ir šypsausi. Su daug kuo kalbėjome, kad patekimas į rinktinę prideda dar daugiau pasitikėjimo savimi. Tas irgi jautėsi.
– O buvo jūsų karjeroje koks kitas epizodas, kuris įsiminė dar labiau už rinktinę?
– Labiausiai įsiminė momentas, kai pagaliau patikau į pagrindinę „Žalgirio“ sudėtį. Už tai tikrai didelis ačiū. Jaunam žaidėjui būtina rungtyniauti, nesėdėti ant suolo. Nėra gerai, jei tu ant marškinėlių turi užrašą „Žalgiris“, bet nežaidi rungtynėse. Mane jauną nuolat skolindavo kitoms komandoms, tai žaidybinės praktikos įgavau daug ir visokios.
Tuo metu buvo tikrai pikta ir liūdnoka, bet dabar galiu pasakyti, kad turbūt tada dar net ir nebuvau pasiruošęs „Žalgiriui“. Tam suprasti prireikė laiko, bet buvo labai gera pagaliau žaisti čia, turėti normalų, rimtą vaidmenį. Turbūt tas laikotarpis ir buvo svarbiausias, labiausiai įsiminęs karjeroje.
– Ko Naujiesiems metams palinkėtumėte savo komandai?
– Palinkėčiau, kad vyrai išliktų tokie patys draugiški, vienas kitą palaikantys, kovojantys. Svarbu, kad kovotų ne vieną ir ne du kėlinius – to reikia visą laiką, kiekvieną minutę. Palinkėsiu kantrybės ir kovingumo. Tikrai smagu matyti, kaip vieni kitus palaiko, kokia graži atmosfera. Svarbu, kad nesustotume, eitume gera linkme.
