Jis kritiškas sau, atsidavęs gimtajam miestui ir jo klubui, jautrus nesėkmėms, įsitikinęs, kad sėkmę atneša milžiniškas noras nugalėti. V.Šeškus nebijo pasakyti, kad dar stokoja patirties. Jis nebijo būti atviras. Net kai kalbame apie komandos užkulisius, santykius su žaidėjais, karjeros galimybes ir krepšinio keliu žengiančių sūnų perspektyvas.
Po paskutinės pergalės prieš Kėdainių „Nevėžį“, prieniškiai užsitikrino trečiąją vietą reguliariajame Lietuvos krepšinio lygos sezone. Beliko dvejos rungtynės, kurios „Rūdupiui“ jau nieko nelems. V.Šeškus šiek tiek dėl jų nerimauja. Visgi tikisi, kad jam pavyks nuteikti komandą likusiems mačams su „Alytumi“ ir Vilniaus „Sakalais“. „Jau šios dienos susitikime buvome per daug atsipalaidavę. Iki trečiojo kėlinio atsilikome nuo varžovų, bet vėliau demonstravome tą žaidimą, kurio šį sezoną negali palaužti daugelis komandų. Greitą, tikslų ir agresyvų. Bet atsipalaiduoti negalime, vėliau tai gali pakišti koją atkrintamosiose varžybose. Rimtai kalbėsimės su vyrais“, – tikino strategas.
– Kur, jūsų manymu, slypi didžiausia Prienų „Rūdupio“ komandos stiprybė?
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Virginijus Šeškus |
– Mes neturime aukštų žaidėjų, tačiau ūgį kompensuoja darbas gynyboje ir noras žaisti bei laimėti. Sakiau ir sakau, kad visa teorija, analizės, darbas per treniruotes yra gerai, bet dar svarbiau yra pergalių troškulys. Man nereikia užvedinėti komandos, nereikia sakyti, kad turime susikaupti. Matau jų akis, jų tarpusavio santykius ir norą žaisti. Jie turi dvigubą motyvaciją – įkąsti pajėgesniems varžovams ir parodyti savo asmenines galimybes. Daugelis mūsų žaidėjų prieš sezoną nebuvo taip vertinami rinkoje. Kad ir kaip susiklostytų šis sezonas – jie buvo ir yra stebimi. Tai jų šansai.
– Kaip komandos komplektacija prisidėjo prie tokių sėkmingų ekipos rezultatų?
– Komandą komplektavo keli žmonės, daugiausia prie to prisidėjo klubo prezidentas. Daugelis mūsų žaidėjų rinkoje nebuvo vertinami, mums nereikėjo dėl jų peštis. Bet jie atitiko vienas kitą žaidimo braižu. Jie tiesiog sulipo. Yra trenerių, kurie sako, kad prireikia metų, kol komandos nariai pajunta vienas kitą, susižaidžia. Mums tą padaryti pavyko per kelis mėnesius. Mūsų biudžetas galbūt vienas mažiausių LKL ir pinigai turi didžiulės įtakos komplektacijai, tačiau tai nėra pagrindinė priežastis, kodėl komanda laimi ar pralaimi.
– Jūsų komanda jau įžengė į LKL atkrintamąsias varžybas. Kas jums kelia didžiausią nerimą, o dėl ko esate visiškai ramus?
– Visada esu ramus dėl vaikinų noro, begalinio ryžto. Mūsų komanda labai jauna, jai labai trūksta patyrimo. Patirties stoka mums gali pakišti koją atkrintamosiose varžybose. Kad ir kas nutiktų, šis sezonas mums buvo tiesiog fantastiškas. Užėmėme trečią vietą reguliariajame sezone ir tai klubui yra didelė garbė.
– Komanda užėmė ir trečią vietą LKF taurės varžybose. Ko dar galime tikėtis iš jūsų auklėtinių?
– Jūs neįsivaizduojate, ką gali ši komanda (šypsosi). Ir tą jau parodėme nugalėdami Vilniaus „Lietuvos rytą“. Rezervų dar tikrai turime. Treneris Robertas Kuncaitis kalbėjo, kad esame fenomenali ekipa. Galbūt. Šiai komandai labai nedaug ko trūksta. Šį sezoną patyrėme labai nedaug pralaimėjimų. Kai kurie jų buvo dėsningi. Net po pralaimėjimų jokių kaltinimų savo žaidėjams nežarsčiau.
– Turite vilčių kitąmet žengti į aukštesnes lygas?
– Su klubo prezidentu daug apie tai kalbamės. Turėsime naują areną, kurią stato Europos vyrų krepšinio čempionatui. Kitąmet būsime dar patobulėję. Komanda tikrai pasiruošusi dalyvauti Europos lygoje.
– Iš kitų strategų išsiskiriate ypač griežtu, emocingu elgesiu, nuolat pakeliate toną per rungtynes. Toks būnate ir per treniruotes?
Šį sezoną patyrėme labai nedaug pralaimėjimų. Kai kurie jų buvo dėsningi. Net po pralaimėjimų jokių kaltinimų savo žaidėjams nežarsčiau.– Toks esu tik per varžybas. Rėkiu, kad žaidėjai įsisavintų pastabas būtent tuo momentu. Bet praeina vos viena kita minutė ir vienas kitam nusišypsome, paspaudžiame rankas. Iš tikro savo auklėtiniams esu labai nuolaidus. Kai manęs prašo: „Treneri, nedarom treniruotės iš ryto, darom vakare“, aš jiems nusileidžiu. Ir jie tuo naudojasi (juokiasi).
– Kokie yra jūsų santykiai su žaidėjais – tik darbiniai, ar esate tas žmogus, kuris patars, palaikys, užstos?
– Mūsų bendravimas yra „superinis“. Į šį žodį telpa visi jūsų apibūdinimai. Jie į mane kreipiasi visokiais klausimais. Net labai asmeniškais. Esu labai laimingas, kad turiu galimybę dirbti su šia komanda.
– Ką jums reiškia darbas Prienuose? Mieste, kuriame daugelį metų pats žaidėte krepšinį.
– Man tai reiškia viską. Nuo šešiolikos metų žaidžiau čia, gal tik metus atstovavau Kauno „Atletui“ ir žaidžiau už „Šiluminius tinklus“. Visas mano gyvenimas ir darbas susijęs su šiuo miestu. Būna akimirkų, kai „sėda batareikės“, kai pyksti ant savęs, jog trenerio darbas atima tiek daug nervų. Užtat viską atperka meilė krepšiniui, šiai komandai ir, be abejonės, pergalės.
– Nesulaukėte pasiūlymų treniruoti kitas, Lietuvos ar užsienio, komandas?
– Šiemet buvau sulaukęs kvietimo išvykti į Europą, kur gaučiau bent penkiskart didesnį atlygį. Bet esmė ne piniguose. Čia pinigų gauname labai mažai, geriau pinigus skirti žaidėjams nei treneriui. Dirbame iš idėjos. Galbūt aš per daug suasmeninu Prienų komandą. Dėl jos viską atiduočiau...
– Tuomet, gal labiau nei kiti strategai išgyvenate dėl nesėkmių?
– Antanas Sireika man kaskart sako: „Virgi, saugok savo sveikatą, čia juk tik žaidimas“. O aš taip negaliu. Viską imu į širdį. Galbūt jei treniruočiau kitą komandą ir jausčiausi kitaip. Kartą teko dirbti Minske. Svetimi žmonės, svetima aplinka. Iš tikro kitaip į viską reagavau. Bet kol dirbsiu Prienuose, manęs niekas nepakeis.
– Pagalvojate, kaip elgtumėtės, jei sulauktumėte iš tiesų labai vertingo pasiūlymo?
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Virginijus Šeškus |
– Aš noriu likti čia, nors gyvenime kartais viskas ima ir apsiverčia aukštyn kojomis. Nežinau, kiek turėtų būti didesni pinigai, kad išvykčiau. Na, nebent tai būtų pajėgi Europos komanda. Bet kas mane tokį kvies? Europoje yra tiek daug garsių, patyrusių, gerų specialistų. Jie turi gerus agentus.
– O jūs agento neturite?
– Ką jūs (šypsosi). Niekada apie tokius dalykus net nepagalvojau.
– Iš kur jūs semiatės trenerio darbo patirties, žinių?
– Būtent patyrimo man dar labai trūksta. Teko dirbti su patyrusiais žaidėjais ir būdavo momentų, kai jie žinojo daugiau už mane. Kartais taip nejaukiai pasijausdavau. Mano karjera prasidėjo nuo vaikučių, vėliau sekė Regioninė, Nacionalinė krepšinio lygos. Augau kartu su komanda. Būdavo labai sunkių momentų, nes nebuvo trenerio šalia, iš kurio galėčiau mokytis. Niekada nedirbau antru treneriu, nedirbau šalia patyrusių specialistų. Buvau savamokslis. Daugelis žmonių gali sakyti, kad esu karštakošis, emocionalus rėksnys, bet užtat tai, ką pasiekiau, pasiekiau savo jėgomis. Ilgu, kantriu, kartais net skausmingu darbu. Ir vis dar lipu savo mažais mažais laipteliais (šypsosi).
– Auginate du sūnus, aštuoniolikmetį Domantą ir šešiolikmetį Edviną. Kaip jiems sekasi žaisti krepšinį?
– Jie labai skirtingi. Domantas talentingesnis, bet pritingi dirbti. Edvinas, priešingai, nesėdės prie kompiuterio, o mėtys, mėtys ir mėtys į krepšį lauke. Edvino puikūs fiziniai duomenys, jis labai darbštus. Neseniai Edvinas dalyvavo talentų stovykloje „Jordan Brand Classic“ Londone. Ten buvo renkami talentingiausi žaidėjai, kuriems bus suteikta galimybė savaitei išvykti į Ameriką bei ten žaisti su pasaulio rinktine. Edvinas buvo vienintelis lietuvaitis, kurį atrinko. Šį mėnesį jis jau išvyks į Šarlotę. Kartą netyčia perskaičiau jo draugui adresuotą žinutę. Joje rašė, kaip nori patekti į Ameriką ir parodyti visiems, kad pats tą gali, o ne tėtis jį kažkur kiša. Iš Londono paskambino tik po antrosios dienos. Pasakojo, kad sekasi nekaip. Na o trečią dieną sužaidė puikiai ir jį pastebėjo. Labai džiaugiausi. Tikiuosi, abiejų sūnų laukia šviesi ateitis.
