Iki trečiųjų LKL ketvirtfinalio serijos rungtynių pabaigos likus žaisti beveik 3 minutes, Virginijus Šeškus jau keitė savo lyderius.
Giliai atsidusęs T.Delininkaitis, nuleidęs galvą, priėmė komandos draugų sveikinimus už gerą kovą, bet susimąstęs sėdo į savo vietą. „Lietkabelis“ buvo pakeliui į LKL pusfinalį serijoje 3-0.
„Cido“ arenos didžėjus užleido Andrea Bocelli ir Sarah Brightman „Time To Say Goodbye“. Saviškių pergale neabejoję žiūrovai Panevėžyje šeimininkams pirmaujant dviženkliu skirtumu juokėsi.
Tuomet simboliškai ant suolo atsisėdo ir V.Šeškus, kurio sprendimas pasodinti T.Delininkaitį ir dar du starto penketo žaidėjus buvo lyg ginklų sudėjimas ant žemės.
Jau netrukus po finalinės sirenos broliai Lavrinovičiai glostys T.Delininkaičiui galvą ir guos už pasmerktą sezono pabaigą.
Nežinau, ar čia karma, ar kas, bet aš tais dalykais tikiu.
Pasmerktą, nes traumų išretintas „Vytautas“ nebegalėjo rengti net padorių treniruočių ir ketvirtfinalyje rėmėsi maždaug 6 žaidėjais.
Būtent todėl T.Delininkaitis paskutinėmis pirmųjų serijos rungtynių sekundėmis „pradūrė“ „Cido“ arenos krepšį tritaškiu, kuris, likus žaisti 2,4 sekundės, išvedė „Vytautą“ į priekį 75:74. Dvitaškis būtų atnešęs pratęsimą, kuriam svečiams būtų nebeužtekę jėgų.
Bet Fortūna jau seniai nesišypso Virginijaus Šeškaus vyrams – netrukus su sirena Gintaras Leonavičius paleido stebuklingą metimą per rankas.
Kvieskite kunigą!
Viskas buvo taip blogai, kad T.Delininkaitis prieniškiams pasiūlė kunigo paslaugas.
„Nežinau, gal kam tai atrodys juokinga, bet man tai yra labai įdomu, – visiškai rimtai pasiūlęs prieniškiams atsivesti į treniruotes kunigą po pralaimėjimo Panevėžyje 24sek pasakojo T.Delininkaitis. – Daugybę metų Prienai baigia sezoną vos su keliais žaidėjais. Nežinau, ar čia karma, ar kas, bet aš tais dalykais tikiu.
Pernai komanda neturėjo fizinio rengimo trenerio. Šiemet jis jau buvo, bet vis tiek...“
Paulius Ivanauskas, Domantas Šeškus, Tomas Dimša, Saulius Kulvietis ir Tadas Klimavičius – šie visi „Vytauto“ vyrai iš bėdos nepamaišytų ir starto penkete.
Bet visi jie sėdėjo su pilkais treningais ir nerimastingai žvilgčiodami į švieslentę pasitiko „Vytauto“ sezono pabaigą.
„Emocijos dvejopos. Viena vertus – gaila, kad sezonas pasibaigė. Kita vertus – atostogos prasidėjo“, – rimtą T.Delininkaičio veidą greitai pakeitė plati šypsena.
Daug LKL finalų matęs, triskart čempiono žiedą užsimovęs ir du medalius su Lietuvos rinktine parsivežęs gynėjas supranta, kad subyrėjęs „Vytautas“ neturėjo daug prošvaisčių kovoje su istorinį sezoną žaidžiančiu „Lietkabeliu“.
Todėl jis kiek nuliūdęs, bet ramus pėdino iš „Cido“ arenos komandos autobuso link.
„Sezonas buvo sunkus – labai daug traumų. Gaila, kad sezono pabaigoje likome su jaunimu ir keitimų aikštėje nebeturėjome, kurie būtų galėję duoti atsikvėpti ar pailsėti.
Ne paslaptis – skambino treneris, kalbėjome ta tema (apie rinktinę).
Manau, pasijuto jėgų trūkumas. Bet atidavėme visas jėgas, todėl negaliu pykti nė ant vieno vyro.
Nelinkėčiau to nė vienai komandai. Net treniruotėse negalėdavome normaliai pasižaisti.“
LKL atkrintamosiose varžybose T.Delininkaitis žaidė po 30 minučių ir rinko 13,7 taško, 1,7 atkovoto kamuolio bei po 3 rezultatyvius perdavimus. Panašiai jis žaidė ir reguliariajame sezone (13,8 tšk., 1,6 atk. kam., 3,4 rez. perd.).
Tačiau rezultatyviausio „Vytauto“ žaidėjo šie skaičiai visai neguodė.
Apie save nemėgstantis kalbėti LKL senbuvis savikritiškai žvelgė į pataikymo procentą (39,5 proc. dvit., 39,1 proc. trit.).
„Rezultatyvumas – taip, džiaugiuosi, bet žiūrint, kiek komanda man skiria derinių ir dėmesio, manau, kad bet kas šioje komandoje galėjo būti rezultatyviausias ir lyderis, jei ant jo būtų statę daugiau derinių.
Nežinau... Tegul vertina kiti. Man sunku kažką pasakyti“, – nenoriai apie savo žaidimą kalbėjo T.Delininkaitis.
Skriaudė rinktinės trenerį
Kiti įvertino – treneris Dainius Adomaitis paskambino patyrusiam gynėjui ir prasitarė apie jo figūrą Lietuvos rinktinės planuose.
Naujajam nacionalinės komandos vairininkui labiausiai imponuoja T.Delininkaičio žaidimo stilius. Atkreipkite dėmesį į gynėjus, kurie žaisdavo D.Adomaičio komandose Klaipėdoje ir Utenoje – tai krepšininkai, kurie pasižymi ne tik aikštės matymu, bet svarbiausia – gebėjimu patys rinkti taškus individualiomis pastangomis.
Tokio stiliaus combo gynėjas yra ir T.Delininkaitis. Štai Panevėžyje jis vienoje atakoje tritaškiu palaikė „Vytauto“ vilties gyvybės aparatą, o kitoje atakoje iškišo Laurynui Biručiui perdavimą, kuris baigėsi 2+1.
Be to, T.Delininkaitis šį sezoną prieš D.Adomaičio treniruojamą „Neptūną“ sužaidė geriausius mačus.
Per ketverias LKL rungtynes su „Neptūnu“ T.Delininkaitis rinko vid. po 16 taškų, 5,8 rezultatyvaus perdavimo ir 19,8 naudingumo balo, o „Vytautas“ laimėjo 3 dvikovas iš 4.
„Šaunuolis Delininkaitis. Jis parodė, kad yra komandos lyderis. Žmogus, kuris traukia... Nežinau, nematau dabar taip gerai žaidžiančio antro numerio net Lietuvos rinktinėje. Aišku, metai, viskas, bet... Fantastika!“ – po paskutinės pergalės prieš „Neptūną“ sezono pabaigoje gynėją gyrė V.Šeškus.
„Ne paslaptis – skambino treneris, kalbėjome ta tema, – paklaustas apie dėmesį iš Lietuvos rinktinės 24sek prasitarė T.Delininkaitis. – Kaip bus toliau, viską pamatysime.
Viskas dar tik pasibaigė. Norisi išsilaižyti žaizdas, mikrotraumas. Pirmiausia, noriu pailsėti. O į ateitį... Bus matyti, ar būsiu reikalingas, ar ne – spręs treneriai.“
Šaunuolis Delininkaitis. Nežinau, nematau dabar taip gerai žaidžiančio antro numerio net Lietuvos rinktinėje. Aišku, metai, viskas, bet... Fantastika!
Jono Kazlausko nurašytas gynėjas po trumpų atostogų bandys sustiprinti savo kūną ir raumenis, kad kitą sezoną būtų ištvermingesnis ir stipresnis.
2013-ųjų Europos čempionate pastarąjį kartą rinktinės aprangą užsivilkęs gynėjas jau seniai nefigūravo J.Kazlausko planuose, bet kai ketvirtadienį D.Adomaitis pristatys visuomenei savo išplėstinį nacionalinės komandos kandidatų sąrašą, nenustebkite ten išvydę 34-erių klaipėdiečio pavardę.
Tą saulėtą šeštadienio vakarą T.Delininkaitis, panarinęs galvą, pėdino „Vytauto“ autobuso link.
Šalia jo plojo būrelis į Panevėžį palaikyti komandos atvykusių sirgalių iš Prienų.
Galbūt po trijų mėnesių jam vėl plos tie seniai matyti veidai, kurie lydėjo Tomą ir kitus geriausius Lietuvos krepšininkus ant medalių pakilos 2010-ųjų pasaulio čempionate ar 2013-ųjų Europos pirmenybėse.
