„Vienas esminių komandinių sporto šakų dalykų – komanda. Kad ir mūsų irkluotojų dvivietė – tai jau komanda. Kas iš to, jeigu turėsime du atskirus stiprius sportininkus, bet jie nebus komanda – jeigu nebus vieno tikslo, palaikymo, jie kaltins vienas kitą ar nekęs, rezultato nebus, – sportas.info sakė psichologė Aistė Žemaitytė.
– O čia turime ne du, o penkis žaidėjus, dar septyni sėdi ant suolo. Ir kai matai aikštelėje, kaip vyresni rėkia ant jaunesnių, kaip šie pasimeta ir nebežino, ką daryti, kaip tada treneris rotuoja žaidėjus ir išleidžia kitus, kurie gal pažais šiandien ir tiks žaidžiančiai trijulei, duetui ir pan., apie komandiškumą kalbos nėra. Mes matome nesveiką konkurenciją. Tad vienas iš svarbių faktorių buvo komandiškumo nebuvimas.“
A.Žemaitytės nuomone, rinktinei būtų pravertęs psichologas, bet tik jei šis būtų dirbęs su komanda jau ne pirmus metus. Jos teigimu, joks momentinis įsikišimas nebūtų padėjęs Lietuvos ekipai po pralaimėjimo 50 taškų skirtumu ispanams.
Viena mano įžvelgiamų priežasčių, dėl ko griuvo Valančiūno žaidimas – sėkmės sutapatinimas su pasitikėjimu savimi.
Specialistės teigimu, Lietuvos krepšininkai viduje galėjo nuvertinti ispanus po dviejų iš eilės pergalių draugiškose rungtynėse.
„Dažnai sporte taip būna, kad vieną kartą įveiktas varžovas vėliau nebetraktuojamas kaip labai rimtas ir stiprus – aš jį įveikiau.
Po to pralaimėjimo iš krepšininkų pareiškimų man atrodė, kad jie dar bando susiimti, ieško vidinių išteklių. Rūta po pusfinalio, kuriame plaukė blogiau nei atrankoje, kalbėjo, kad rytoj viskas bus geriau. Gal ir krepšininkai save ramindami taip kalbėjo. Gal jie buvo susitaikę su absoliučiu pralaimėjimu...“ – samprotavo sporto psichologė.
Ji pabandė paaiškinti ir nuviliantį Jono Valančiūno pasirodymą Rio. A.Žemaitytė spėjo, kad „Toronto Raptors“ atstovas rinktinėje pernelyg išgyveno nesėkmes aikštėje.
„Viena mano įžvelgiamų priežasčių, dėl ko griuvo Jono žaidimas – sėkmės sutapatinimas su pasitikėjimu savimi. Jeigu man sekasi, aš stiprus, pasitikiu savimi. O jeigu nepavyko padaryti užtvaros, įmesti ar pan., pasitikėjimo savimi nelieka. Šiandien nepavyko, rytoj atsikeliu su vidiniu nerimu, o gal net tam tikra baime: kas bus, jei ir vėl?
Pasitikėjimas savimi negali būti formuojamas švytuoklės principu. Šią klaidą daro daug sportininkų. Tinkama formulė šiek tiek kitokia, nesusijusi su tuo, ar tau pasisekė, ar ne. Ji susijusi su tuo, ką reikia keisti. Apie Joną negalima pasakyti, kad jis ko nors nemoka. Na, gal ir yra, bet ko nemoki, to per tokį trumpą laiką ir neišmoksi. Bet tai, ką puikiai mokėjai, niekur nedingo. Tad kodėl to negali panaudoti?
Dėl to, kad įjungtas vidinis stabdys, užblokuota. Kodėl užblokuota? Iš šono žiūrint atrodė, kad jis rėmėsi ta logika, kuria labai dažnai klaidingai remiasi treneriai: sekasi – pasitikiu savimi, nesiseka – nepasitikiu savimi. Kas tokiu atveju lieka? Nežaisti, sėstis ant atsarginių suolelio ir laukti tos dienos, kai vėl galėsi žaisti. Neabejoju, kad tai itin talentingas sportininkas, kuris savo žaidimu dar džiugins visą Lietuvą.“
