Birželį iš „Lietkabelio“ pasitraukęs M.Ignatavičius su savo bičiuliais pastaraisiais mėnesiais lyg pogrindyje kovojo su Panevėžio ekipos šeimininku Alvydu Bieliausku.
Mantas Ignatavičius, Rokas Mickevičius bei Irmantas Aukštikalnis kiekvienas valdo po 10 proc. klubo dalių, bet nuo vasaros nebedalyvauja aktyvioje „Lietkabelio“ komandos veikloje.
Trys vyrai neslėpė ketinimų perduoti jiems priklausančias klubo dalis, bet trečdalio akcijų paketo perdavimas kitiems dalininkams užstrigo Panevėžio krepšinio kare.
Pirmasis šūvis buvo paleistas spalį, kai Jonas Vainauskas tapo „Lietkabelio“ sporto direktoriumi ir dalininku. Maža to, A.Bieliauskas spalio pradžioje inicijavo planą perkelti klubo veiklą į naują juridinį vienetą.
Prieš pat svarbų LKL valdybos susirinkimą, trys buvę klubo dalininkai išplatino viešą laišką su neva nesąžiningais „Lietkabelio“ bandymais atsikratyti trijų konfrontuojančių dalininkų ir nusirašyti Viešosios įstaigos finansinius įsipareigojimus.
Į žiniasklaidą nutekėjo informacija apie esą didžiules „Lietkabelio“ skolas ir finansinius trūkumus, kurie gali siekti apie 700 tūkst. eurų.
Galiausiai M.Ignatavičius kreipėsi į teismą, prašydamas iš „Lietkabelio“ klubo priteisti jam 67 tūkst. eurų skolą.
Minti ant uodegos A.Bieliauskas galėjo 10-am dešimtmety, kai dirbo tam tikrose struktūrose. Šiuo atveju, posakis „duokit žmogų – bylą sukurpsim“, nepasiteisins.
Paskalų neiškentęs „Lietkabelio“ šeimininkas Alvydas Bieliauskas smogė maištininkams.
„Šiuo metu M.Ignatavičiaus, R.Mickevičiaus, I.Aukštikalnio viešoje erdvėje skleidžiami įvairūs gandai, rašomi informaciniai raštai ir teikiami klubui sufabrikuoti ieškiniai yra ne kas kitas, kaip parazituojančių smulkių dalininkų kenkimas klubo įvaizdžiui, – interviu 24sek pareiškė A.Bieliauskas. – Bėgiojimas per įvairius informacinius kanalus – tai jų pasiteisinimas prieš Panevėžio krepšinio visuomenę ir tam tikras gynybinis triukas.
Svarbiausia, kad jiems nerūpi klubo finansai ir kaip klubas turėtų gyventi. Šie mažieji dalininkai apie klubo įvaizdį kuria labai neigiamą įspūdį. Atrodo, kad klubas nepatikimas, nevaldomas, nestabilus, be finansų. Ir kaip savivaldybė gali duoti klubui paramą, jei jis stovi ant vištos kojos? Deja, taip nėra.“
Bet medžiagą FNTT surinkęs ir, jo žodžiais, maištininkams ant uodegos primynęs A.Bieliauskas sulaukė pogrindininkų atkirčio.
M.Ignatavičius interviu 24sek atrėmė A.Bieliausko kaltinimus ir užliejo „Lietkabelio“ būstinės stogą nauju kritikos nuotėkiu.
„Apgailestauju, kad šį sezoną „Lietkabelis“ sugrįžo keletą metų atgal. Akivaizdu, kad ne vien biudžeto dydis lemia klubo sėkmę, – kandžiojosi M.Ignatavičius. – Liūdna, kad klubo prezidentas susigalvojo karą ir įsijautė į jį kovodamas negarbingais būdais. Bet turbūt garbę ir pagarbą tiek sau, tiek kitiems, mes visi suprantame savaip.“
Portalas 24sek surinko A.Bieliausko minėtus kaltinimus nebeaktyviai klubo dalininkų trijulei – Mantui Ignatavičiui, Irmantui Aukštikalniui ir Rokui Mickevičiui, bei uždavė klausimus nuo 2015-ųjų klubo direktoriaus pareigas užimančiam M.Ignatavičiui.
– Turbūt rimčiausias kaltinimas nuskambėjo taip: sumaišėte klubo ir savo kišenes, pinigus dėdamas į savąją. Ką galėtumėte atsakyti?
– Kaip buvęs aukštas policijos pareigūnas, Bieliauskas turėtų atsargiau švaistytis bet kokiais kaltinimais. Juolab kai tam neturi nei moralinio, nei teisinio pagrindo.
Toks jo elgesys ir nestabilus emocionalumas nedaro garbės nei jam pačiam, nei klubui, kurį jis reprezentuoja.
Tiek mano, tiek mano partnerių parama klubui visada buvo skaidri ir aiški. Visos A.Bieliausko fantazijos yra tik nevaldomos pykčio emocijos.
Visada tikėjau, kad sulaukus garbaus amžiaus, tai turėtų būti lengviau kontroliuojama.
Darosi liūdna, nes akivaizdu, kiek daug žingsnių atgal klubas grįžo nuo taško, kuriame jis buvo pastaruosius trejus metus.
– A.Bieliauskas teigė, kad medžiaga su jums keliamais įtarimais bus perduota FNTT. Jūsų turimomis žiniomis, dėl kokių pažeidimų būsite tikrinamas FNTT?
– Į mane kol kas niekas nesikreipė. Nesu informuotas apie FNTT tyrimą. Jeigu bus poreikis, aš mielai atsakysiu į visus klausimus.
Man keista, kad skundus pateikia ta pati A.Bieliausko įmonė, kuri mano vadovavimo laikotarpiu vykdė ir toliau vykdo visą klubo buhalterinę apskaitą, teikia finansines ataskaitas atsakingoms institucijoms.
Po 2017–2018 m. sezono savo iniciatyva pasiūliau dalininkams už savo lėšas atlikti nepriklausomą klubo finansinį auditą. Šis mano prašymas nebuvo išgirstas ir pritarimo nesulaukė, nes, suprantama, tam tada nebuvo būtinybės.
Aš prisiimu atsakomybę už visas trejų pastarųjų metų finansines operacijas ir sprendimus. Žinau, kad klubo veikla buvo vykdoma skaidriai ir viešai.
Sakyčiau, dokumentacija ir finansinė drausmė per tuos trejus metus buvo pavyzdinė.
– A.Bieliausko teigimu, sudarėte jums palankius sandorius su savo šeimos nariais: ryšių su visuomene kompanija, kurioje dirba jūsų žmona, taip pat nuomojote komandos nariams tėvo butą.
– Per visą savo vadovavimo laikotarpį visuomet stengiausi sudaryti tik klubui naudingus sandorius. Juk klubo direktorius besąlygiškai atsako už visus veiksmus ir yra už viską atsakingas.
Taupydamas klubo lėšas, aš, kaip ir kiekvienas atsakingas įstaigos vadovas, bet kokiai paslaugai visuomet ieškojau geriausių, kokybiškiausių ir optimaliausias kainas siūlančių tiekėjų.
Visos sutartys buvo sudaromos siekiant apsaugoti klubo interesus. Klubo savininkai visuomet iš anksto būdavo supažindinami su planuojamomis sutartimis.
Ne išimtis – ir kokybiškas rinkodaros paslaugas teikianti įmonė, kuri buvo pasiekiama 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę, ir už santykinai mažą atlygį. Visi klubo dalininkai apie tai žinojo ir jokių priekaištų niekada nereiškė.
Šią paslaugų sutartį pasirašiau vos pradėjęs vadovauti klubui, kai tuo metu ši įmonė su mano artima aplinka neturėjo nieko bendro. Palyginimui, šiuo metu rinkodaros direktoriaus mėnesinis atlyginimas yra du kartus didesnis, nei mokėjome žymiai kokybiškesnes paslaugas teikusiai minėtajai įmonei.
Kalbant apie dabartinį klubo įvaizdį, rinkodaros sprendimus, generuojamas pajamas, idėjas, socialines akcijas, žiūrovų lankomumą, rungtynių organizavimą bei pristatymą, internetinį klubo tinklalapį, soc. kanalus, darosi liūdna, nes akivaizdu, kiek daug žingsnių atgal klubas grįžo nuo taško, kuriame jis buvo pastaruosius trejus metus.
Mano supratimu, šį sezoną vykstantys skandalai bei klubo komunikacija nėra pati stipriausia rinkodaros dalis. FIBA Čempionų lygoje rungtyniaujančiam klubui, nuolat deklaruojančiam apie aukščiausių tikslų siekimą, reikia tikrai ne to.
Aš supratau, kad Bieliauskas vienintelis supranta krepšinį ir vienintelis žino, kaip sėkmingai vykdyti klubo veiklą. Tuomet suvokiau, kad man laikas trauktis.
– Įtariama, kad falsifikavote sutarčių priedus, vėliau bandydamas pateisinti klubo išlaidas.
– Noriu patikslinti, kad, išskyrus A.Bieliausko įtarimus ir žeminančius pareiškimus, kitokių oficialių įtarimų nėra. Kaip ir dokumentų – arba jie yra, arba jų nėra.
„Lietkabeliui“ patekus į Karaliaus Mindaugo taurės finalo ketvertą Klaipėdoje, keli ištikimi klubo rėmėjai pažadėjo papildomai paremti komandą, jei ši laimės medalius. Rėmėjai patys nusprendė, kuriems žaidėjams pergalės atveju išmokės premijas.
Kadangi laimėjome KMT bronzą, rėmėjai įvykdė savo pažadus ir žaidėjams išmokėjo premijas. Vėliau tai buvo patvirtinta dokumentais.
– A.Bieliausko teigimu, kai jis gavo informacijos apie keistas jūsų finansines transakcijas ir ėmė minti jums ant uodegos, jūs pasitraukėte iš klubo. „Lietkabelio“ šeimininkas pabrėžė, jog jūsų iš komandos nevijo ir siūlė likti. Kodėl pasitraukėte?
– Minti ant uodegos A.Bieliauskas galėjo 10-am dešimtmety, kai dirbo tam tikrose struktūrose. Šiuo atveju, posakis „duokit žmogų – bylą sukurpsim“, nepasiteisins (šypsosi.).
Dar kartą noriu pastebėti, kad iš „Lietkabelio“ direktoriaus pareigų aš pasitraukiau savo noru. Niekas manęs nei prašė, nei ragino tai daryti. Priešingai, pats A.Bieliauskas mane įkalbinėjo nepalikti „Lietkabelio“.
A.Bieliausko nemalonę užsitraukiau tuomet, kai atsistatydinęs nepaklusau jo reikalavimams atiduoti man priklausančias dalis. Tuomet ir atsirado menami pažeidimai ir visos kitos išgalvotos bei logiškai nepaaiškinamos istorijos.
Noriu patikslinti, kad „Lietkabelyje“ dirbau ne dėl pinigų, o todėl, kad užaugau Panevėžyje ir „Lietkabelis“ buvo mano kaip krepšininko, pirmoji komanda. Visas mano gyvenimas susietas su krepšiniu, ir kai tik atsirado galimybė prisidėti prie gimtojo miesto komandos ne tik finansais, bet ir patirtimi bei žiniomis, tą ir padariau.
Per visą mūsų 3 metų bendradarbiavimą su A.Bieliausku nebuvo jokių didelių nesusipratimų. Jei ir mūsų nuomonės darbiniais klausimais išsiskirdavo, visuomet rasdavome sprendimus ir bendravome diplomatiškai. Visa administracija dirbome kaip komanda.
Pirmieji mūsų nesutarimai prasidėjo tada, kai po 2016–2017 m. sezono A.Bieliauskas ėmėsi iniciatyvos pratęsti sutartį su treneriu K.Maksvyčiu. Deja, derybos baigėsi ne taip, kaip tikėjosi klubo prezidentas. Bieliausko vadinamas „liapsusas“ ir buvo padarytas jo paties. Bet kaltas likau aš (šypsosi).
Vėliau A.Bieliauskas vedė derybas su gynėju Dominiku Mavra. Jos irgi buvo nesėkmingos ir užkrovė klubui didelę finansinę naštą.
Pasirašyti sutartį su D.Mavra A.Bieliauskas nusprendė nepasitaręs ir šį sprendimą man pateikė kaip faktą. Man, kaip už komandos komplektaciją, sportinius rezultatus ir finansus atsakingam klubo direktoriui, šis sprendimas buvo absoliučiai nesuprantamas ir nepriimtinas.
Po šių įvykių aš supratau, kad Bieliauskas vienintelis supranta krepšinį ir vienintelis žino, kaip sėkmingai vykdyti klubo veiklą. Tuomet suvokiau, kad man laikas trauktis.
Negaliu prisiimti atsakomybės ne už savo sprendimus.
Pasibaigus sezonui, klubo dalininkams pranešiau apie savo sprendimą atsistatydinti iš klubo direktoriaus pareigų.
Gal 10-am dešimtmety ponas A.Bieliauskas taikė kitokią partnerių skyrybų praktiką, bet dabar gyvename XXI amžiuje, kuriame pono A.Bieliausko įsakymai, reikalavimai ir naudojamos spaudimo priemonės jau nebeveikia.
– Kokį spaudimą turite omenyje minėdamas 10-o dešimtmečio praktiką?
– Šmeižtą, iš piršto laužtus pasakojimus apie pinigų pasisavinimą, skundus į FNTT.
Nuolatines užuominas apie bičiuliškus A.Bieliausko ryšius su aukštais pareigūnais, politikais bei vyriausybės atstovais, kurių pavardžių norėčiau neminėti.
Gaila, kad kai kurie asmenys iki šiol gyvena gūdžiais sovietmečio laikų prisiminimais.
– O kodėl vienu metu nuo klubo veiklos pasitraukė net trys dalininkai – jūs, Irmantas Aukštikalnis ir Rokas Mickevičius?
– Noriu patikslinti, kad dalininkai niekur neišėjo! Dalininkai kaip buvo, taip ir liko. Aš atsistatydinau iš direktoriaus pareigų, Rokas Mickevičius – iš sporto direktoriaus pareigų.
Irmantas Aukštikalnis, Sigitas Gailiūnas bei Alvydas Bieliauskas jokių pareigų klube niekada neužėmė. Prezidentas ar viceprezidentas – tai tik statusas, leidžiantis reprezentuoti klubą. Bet šis statusas neturi jokios juridinės galios.
A.Bieliauskas neturi teisės nustatinėti, kuriam dalininkui ir kiek pinigų privaloma skirti klubui.
– Vienas A.Bieliausko priekaištų – klubui nesugrąžintas turtas. Dėl jo „Lietkabelis“ net keliskart į jus kreipėsi oficialiais raginimais. A.Bieliausko teigimu, nereaguodavote į tuos raginimus. Kodėl?
– Noriu patikslinti, kad minimas pasisavintas turtas tėra buitinės smulkmenos, kurios dėl objektyvių priežasčių fiziškai nebuvo perduotos į naujai paskirto direktoriaus rankas.
Turtas, kurio iš manęs buvo reikalaujama čia ir dabar, niekada nebuvo mano dispozicijoje.
Pavyzdžiui, pasisavintos kompiuterio detalės buvo buvusio klubo sporto direktoriaus Roko Mickevičiaus asmeniniame kompiuteryje, kuriuo jis naudojosi darbo reikmėms. Sugedus jo motininei plokštei, buvo nupirkta nauja detalė. Jos vertė – 309 eurai. Po naujojo direktoriaus raginimų grąžinti klubui minėtą kompiuterio detalę, mano prašymu, šią sumą klubas išskaičiavo iš mano 570 eurų atlyginimo.
Vaikų darželiui padovanojome nešiojamąjį kompiuterį. Tą darželį keletą metų lankė „Lietkabelio“ trenerių ir žaidėjų vaikai. Mūsų klubas nuolat dalyvaudavo soc. projektuose ir skatino jaunimą sportuoti. Šis darželis aktyviai įsitraukė į mūsų vykdomus projektus, todėl kaip motyvacinę priemonę, klubo administracija darželiui padovanojo vieną nešiojamąjį kompiuterį, kurio vertė 239 eurai. Man atsistatydinus, naujasis klubo direktorius įvardijo tai kaip klubo lėšų švaistymą ir pareikalavo manęs grąžinti kompiuterį arba klubui padengti nuostolį.
A.Bieliauskas ir „Lietkabelio“ direktorius (M.Purlys. – aut. past.) turėtų suprasti, kad klubas nėra tik krepšinio komanda. Tai ir socialiai atsakinga įstaiga.
Buvęs „Lietkabelio“ legionierius Žanis Peineris naudojosi klubui priklausančiu 2002 metų automobiliu. Krepšininkui viešint Rygoje, automobilis sugedo ir buvo pristatytas į vietos autoservisą. Ten jis buvo kurį laiką remontuojamas.
Kai automobilis buvo sutaisytas, aš jau buvau atsistatydinęs iš „Lietkabelio“ direktoriaus pareigų, bet iš manęs vis tiek reikalavo pristatyti automobilį į Lietuvą. Norėjau išvengti gilesnių interpretacijų ir suremontuotą automobilį pats pervariau į Panevėžį bei atidaviau direktoriui M.Purliui.
Dar klubas teiravosi dėl siurblio, telefono ir kitų buitinių smulkmenų, kuriomis naudojosi krepšininkai. Bet visa tai buvo perduota M.Purliui.
Klubo direktorius M.Purlys per 10 ar daugiau savo darbo metų Vilniaus „Ryte“ parodė savo sugebėjimus. Ir nuo liepos mėnesio toliau juos įrodinėja „Lietkabelyje“.
– Kitas skundas – ne toks smulkmeniškas. A.Bieliausko teigimu, į klubą įnešėte per mažą finansinį indėlį, kad galėtumėte vadintis dalininku ir toliau laikyti tas dalis pas save. Tai koks buvo tas jūsų finansinis indėlis?
– VšĮ dalininkai nei įstatymais, nei kitais teisiniais aktais nėra privalomai įpareigoti finansiškai prisidėti prie VšĮ gerovės. Finansinis indėlis tai kiekvieno dalininko laisvas apsisprendimas. Nei klubo dalininkai, nei klubo prezidentas ar direktorius nėra viršesni už įstatymą.
Taigi, A.Bieliauskas neturi teisės nustatinėti, kuriam dalininkui ir kiek pinigų privaloma skirti klubui.
Nors A.Bieliauskas buvo daugiausia dalių turėjęs dalininkas bei prezidento statusą turintis asmuo, prezidento statutas VšĮ nesuteikia jokių galių. Klubo prezidentas neturi atsakomybės ir yra tik įstaigą reprezentuojantis asmuo. VšĮ direktorius yra visiškai atsakingas už įstaigos veiklą.
Vadovaujantis A.Bieliausko menamomis taisyklėmis dėl dalininkų finansinio indėlio, norėčiau paklausti, koks yra dalininko Sigito Gailiūno finansinis indėlis?
Aš, kaip ir Sigitas Gailiūnas, turėdamas tik 10 proc. klubo dalių, per savo trejų metų vadovavimo laikotarpį finansiškai prisidėjau keleriems metams į priekį, jau nekalbant apie klubo pridėtinės vertės sukūrimą.
Vienas pagrindinių VšĮ principų yra skaidrumas ir viešumas. Ponas A.Bieliauskas, kaip klubą reprezentuojantis prezidentas, taip pat turėtų nepamiršti šių principų. Šiuo metu jis slepia informaciją ne tik nuo dalininkų, bet ir nuo visuomenės, nepranešdamas apie pagrindinio dalininko pasikeitimą.
„Lietkabelis“ reprezentuoja ir Panevėžio miestą bei didele dalimi yra remiamos miesto savivaldybės, t.y. panevėžiečių, pinigais. Todėl klubas privalo būti atskaitingas tiek prieš rėmėjus, tiek prieš Panevėžio bendruomenę.
Kadangi neblogai išmanau Europos krepšinio rinką, drąsiai galiu pasakyti, kad šį sezoną „Lietkabelis“ yra surinkęs rekordinį biudžetą.
Viešuose pasisakymuose A.Bieliauskas teigia, kad ant jo vieno pečių krenta visas finansinis krūvis ir dar jis pritraukia rėmėjų iš Vilniaus ir Kauno. Nereikėtų pamiršti, kad didelę finansinę dalį skiria ir Panevėžio verslininkai, kurie gerokai prisidėjo prie klubo finansinio stabilumo ir sėkmės.
Atsakingai galiu pasakyti, kad A.Bieliauskas buvo tik vienas iš pagrindinių klubo rėmėjų. Panašų indėlį, kalbant apie finansus, davė ir miesto savivaldybė, taip pat klubo ilgametis partneris „Cido“ arena.
A.Bieliauskas užsiminė, kad po sėkmingo sezono įvyko lūžis ir visi susireikšmino. Sutinku – būtent klubo prezidentas ir susireikšmino (šypsosi).
Bieliauskas teigia, kad vietoj direktorių jie save pasiskyrė generaliniais, iš valdybos narių – viceprezidentais. Norėčiau pastebėti, kad krepšinio pasaulyje vartojama „general manager“ pareigybė pažodžiui nesiverčia į lietuvių kalbą, kaip kad A.Bieliauskas mano, generalinis direktorius. Ji neverčiama (šypsosi).
Kalbant apie viceprezidento statusą, turėdamas 80 proc. klubo dalių, Alvydas Bieliauskas savo valia pats nusprendė Rokui Mickevičiui padovanoti 10 proc. savo turimų klubo dalių ir suteikti jam viceprezidento statusą, už gerą darbą nenorėdamas padidinti jam atlyginimo. A.Bieliauskas šiuos sprendimus priėmė savo iniciatyva. Likusieji dalininkai tam neprieštaravo.
Vieši A.Bieliausko pasisakymai, kad trejus metus sėdėjau tik prie vaišių stalo, man yra kaip komplimentas. Jūs galite įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei dar būčiau pradėjęs ir dirbti? (juokiasi)
Noriu pastebėti, kad per 3 metus būdamas „tik prie vaišių stalo“, kartu su kitu „labdarą dalijančiu sporto direktoriumi“, sugebėjau atnešti klubui tarptautinį pripažinimą. Eurolygos organizacijos pripažinimas ir „Lietkabelio“ patekimas tarp „One Team“ projekto Top 6 komandų yra fantastinis rezultatas, nes projekte dalyvauja 16 Eurolygos ir 24 Europos taurės klubai.
Įdomu, kad esu kaltinamas dėl lėšų švaistymo. Mano vadovavimo laikotarpiu buvusios administracijos atlyginimai – direktoriaus, sporto direktoriaus ir direktoriaus pavaduotojos, kartu sudėjus neprilygsta šiuo metu rinkodaros pareigas „Lietkabelyje“ užimančio žmogaus atlyginimui. Aš jau nekalbu, kokia finansinė našta klubui yra dabartinis klubo direktoriaus atlyginimas.
Nenorėčiau kritikuoti, bet faktai kalba patys už save. Klubo direktorius M.Purlys per 10 ar daugiau savo darbo metų Vilniaus „Ryte“ parodė savo sugebėjimus. Ir nuo liepos mėnesio toliau juos įrodinėja „Lietkabelyje“ (šypsosi).
Absurdiškiausiai skamba kaltinimas dėl lėšų švaistymo vykdant Rimanto Kaukėno fondo labdaros paramos akciją „Lietkabelio“ rungtynių metu „Cido“ arenoje, kurios metu prekiavome R.Kaukėno fondo atributika, o surinktos lėšos buvo skirtos onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Šią akciją organizuodavome kasmet ir su R.Kaukėno fondo atstovais vykdavome į Santariškių klinikas.
Buvau apkaltintas, kad surinktas lėšas dalijausi su pačiu fondo steigėju R.Kaukėnu, nes esame bičiuliai! Be komentarų...
– O koks buvo kito dalininko Irmanto Aukštikalnio indėlis į klubo veiklą?
– Nuo pat atėjimo į klubą Irmantas Aukštikalnis kartu su savo partneriais parėmė klubą per 200 tūkst. eurų, neskaitant indėlio kuriant pridėtinę klubo vertę.
Norint išlieti pyktį ar suvesti asmenines sąskaitas, labai žema naudotis šeimos nariais, o ypač – vaikais. Tas „vaikas“ (L.Aukštikalnis. – aut. past.), „nemokėdamas varytis kamuolio“, Karaliaus Mindaugo taurėje buvo pagrindinis pergalės kalvis kovoje dėl bronzos, kuria taip džiaugėsi klubo prezidentas.
A.Bieliauskas praleido eilinę progą patylėti. Vieną dieną deklaruojama, kad panevėžiečiai klubui yra svarbūs, o kitą tie patys panevėžiečiai yra žeminami.
Lukas Aukštikalnis per pastarąjį dešimtmetį buvo bene vienintelis Panevėžio krepšininkas, pasiekęs LKL lygį. Aš gailiuosi tik dėl to, kad per mažai protegavau ne tik Aukštikalnį, bet ir kitus Panevėžio žaidėjus.
– Kalbėdamas apie vaišių stalą, turite omenyje, kad A.Bieliauskas „Lietkabelio“ klubo nuopelnus prisiskyrė tik sau?
– Ponas A.Bieliauskas klube yra nuo 2012-ųjų, bet ypatingo proveržio komandos pasiekimuose nebuvo iki 2015–2016 m. krepšinio sezono.
Aš „Lietkabelyje“ pradėjau dirbti nuo 2015–2016 m. sezono. Jau pirmaisiais mano vadovavimo metais iškovojome BBL bronzą, o tai buvo įžanga į dar solidesnius pasiekimus.
Jau pirmaisiais mano darbo metais susitvarkėme kaip organizacija. Pradėjome kurti klubo įvaizdį, krepšininkams suteikėme profesionalias treniruočių sąlygas, medicininį aptarnavimą, išsprendėme žaidėjų buitines problemas dėl apgyvendinimo, maitinimo ir t.t.
„Lietkabelis“ pirmąkart klubo istorijoje gavo vardinį kvietimą į Europos taurės turnyrą. Nors LKL buvome tik septinti, Eurolygos organizacija pastebėjo „Lietkabelį“ kaip organizaciją, padariusią didžiulį proveržį vadybos srityje.
Žinoma, mums pasisekė ir dėl kitų mums palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Didelis ačiū ir „Žalgirio“ vadovui Pauliui Motiejūnui už rekomendacijas bei palaikymą, kai Eurolyga svarstė, kuriam Lietuvos klubui skirti vardinį kvietimą.
Pagaliau Panevėžio miesto vardas tapo žinomas ir Europos krepšinio žemėlapyje.
Antrąjį sezoną „Lietkabelis“ iškovojo LKL ir KMT sidabrą, trečią sezoną – KMT bronzą.
„Cido“ arenoje kasmet gerinome lankomumo rekordus. Lietuvos krepšinio soc. erdvėje buvome vieni inovatyviausių, įdomiausių ir matomiausių.
– A.Bieliausko žodžiais, jūs neigiamai kurstote krepšinio sirgalius prieš „Lietkabelio“ vadovybę, taip bandydamas pakenkti komandai, taip pat dar bandydamas susigrąžinti pinigus per teismus.
– A.Bieliauskas viešai deklaruoja šiame sezone su savo partneriais ir naujais rėmėjais skyręs 420 tūkst. eurų. Bet jis pamiršo paminėti, kad jo įmonių suteiktos klubui paskolos nėra parama.
Taip, tai didelė pagalba sprendžiant laikiną finansinį nepriteklių, bet paskolos privalo būti grąžintos.
– A.Bieliauskas užsiminė, kad perdavė visas savo dalis paslaptingam dalininkui, kuriam dabar priklauso didžiausia akcijų paketas. Gal žinote, kas tas dalininkas?
– Po mano atsistatydinimo iš direktoriaus pareigų, man, kaip dalininkui, ši ir visa kita informacija piktybiškai neteikiama.
– Kaip manote, kokį žmogų omenyje turėjo Alvydas Bieliauskas?
– Nemanau, kad tai yra labai svarbu. Kaip ir kiekvienoje įstaigoje, sėkmę lemia ne dalininkų skaičius, o patikima ir kompetentinga vadyba.
– Kodėl dabar pykstatės viešojoje erdvėje ir neišsiskirstote dalių? Kodėl jų tiesiog neatiduodate tiems, kurie galėtų aktyviai dalyvauti klubo veikloje?
– Aš nesipykstu. Tai A.Bieliausko reikėtų klausti, kodėl jis ėmėsi taktikos aiškintis santykius viešojoje erdvėje. Jis pradėjo šmeižti ir skleisti tikrovės neatitinkančius faktus.
Visi esame suaugę žmonės ir bet kokius klausimus galime išspręsti pagarbiai bei dalykiškai, ką ne kartą jam ir siūliau.
Šį interviu sutikau duoti tik dėl to, kad po A.Bieliausko viešų pasisakymų buvau paskatintas tą padaryti kolegų iš krepšinio bendruomenės, rėmėjų ir kitų bendraminčių. Jaučiuosi atsakingas tiek prieš klubą, tiek prieš rėmėjus, tiek prieš visus tuos, kurie tikėjo, sirgo ir palaikė.
Jau esu minėjęs, kad savo turimas klubo dalis mielai padovanosiu Panevėžio miestui ir kitam garbingam asmeniui, kuris galėtų prisidėti prie „Lietkabelio“ gerovės ar savo finansais, ar kompetencija. Tai jau mano asmeninis reikalas.
– A.Bieliauskas jus kaltino, kad mažieji dalininkai neleido jam vietoj VšĮ „Lietkabelis“ sukurti naujo juridinio vieneto. Kodėl, jo žodžiais, kišote klubui pagalius į ratus?
– Tegul A.Bieliauskas paaiškina, kokiu tikslu siekia perkelti juridinį vienetą. Akivaizdu, kad tai paprasčiausias būdas atsikratyti smulkiaisiais dalininkais.
Įdomiausia, kad tie po 10 proc. dalių turintys smulkieji dalininkai negali daryti įtakos klubo sprendimams. Todėl tokią klubo perkėlimo iniciatyvą vertinu kaip paprasčiausią A.Bieliausko asmeninių ambicijų tenkinimą, kuris nedaro garbės nei klubui, nei jį reprezentuojančiam prezidentui.
– Esate davęs suprasti, kad A.Bieliauskas gali palikti „Lietkabelio“ komandą. Dar šio sezono metu ar vasarą, po sezono?
– Tai jo asmeninis reikalas. Manęs jo asmeniniai ar verslo sprendimai visiškai nedomina.
– Jūsų aplinka teigia, kad „Lietkabelis“ gali baigti sezoną su didžiuliu finansiniu trūkumu. Ne kartą buvo minėta 700 tūkst. eurų biudžeto skylė. Kas leidžia daryti tokius skaičiavimus? Kas leidžia tikėti teorija, kad „Lietkabelis“ sezonui baigiantis turės problemų su nesudurtais finansiniais galais?
– Man labai sunku komentuoti finansinę klubo situaciją, nes neturiu visos informacijos. Galiu tik nuspėti šio sezono klubo biudžetą pagal esamus ir buvusius pirkinius, atleidimus bei kitus sprendimus.
Klubo biudžetas – tai visi klubo prisiimti įsipareigojimai, kaip krepšininkų ir trenerių sutartys, medicininės, apgyvendinimo, transporto ir kitos sutartys.
Manau, kad sausį biudžetas jau tikrai yra aiškus, o jo nuokrypis gali būti tik minimalus arba nereikšmingas. Jeigu įsipareigojimai viršija surinktas lėšas, natūralu, kad atsiranda deficitas, bet prisiimti įsipareigojimai niekur nedingsta. Tad labai keista, kad sausį klubo prezidentas dar nežino, ar nenori žinoti, koks yra klubo biudžetas.
Kadangi neblogai išmanau Europos krepšinio rinką, drąsiai galiu pasakyti, kad šį sezoną „Lietkabelis“ yra surinkęs rekordinį biudžetą.
Nors klubo prezidentas ir nėra atsakingas dėl klubo veiklos, bet tikiu, kad A.Bieliauskas bent jau finansiškai užbaigs sezoną garbingai.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Lietkabelio“ šeimininkas atsivėrė: apie kenkėjus, J.Vainausko bėdas ir klubo ateitį
