55-erių R.Butautas šiuo metu Lietuvos sporto universitete užima krepšinio studijų ir mokslo centro direktoriaus pareigas, tuo pačiu jis yra sporto direktorius Lietuvos krepšinio federacijoje.
„Jaučiuosi reikalingas, jaučiuosi, kad darau gerą darbą. Stengiuosi tai daryti. Man tai patinka. Aš turiu užsibrėžęs tikslus, kuriuos noriu atlikti“, – 15min sakė ateities trenerius ruošiantis specialistas.
Bet kelias iki dabartinės pozicijos Ramūnui buvo ilgas ir vingiuotas, o prasidėjo jis dar bene prieš išvystant šį pasaulį.
Skaičius keturi Butautų šeimoje turi simbolinę reikšmę. Šiuo numeriu pažymėtus marškinėlius vilkėjo tiek jo tėvai Ona ir Steponas, tiek Lietuvos moterų rinktinėje žaidusi sesuo Vida, tiek ir pats R.Butautas.
Tėtis – legendinis Kauno „Žalgirio“ krepšininkas bei treneris Steponas, savo biografijoje su SSRS rinktine turintis tris Europos čempionatų auksus, turnyro MVP apdovanojimą bei olimpinį sidabrą.
Vadovaudamas SSRS moterų rinktinei S.Butautas dukart laimėjo pasaulio čempionatą, triskart – Europos.
Mama – garsi krepšininkė bei trenerė O.Bartkevičiūtė-Butautienė. Būdama žaidėja ji dešimt kartų triumfavo Lietuvos čempionate, o kaip strategė – buvo sulaukusi tuometinės Tarybų Sąjungos nusipelniusios trenerės vardo.
„Kito kelio niekad ir nebuvo. Neturėjau minčių rinktis kitą profesiją. Namuose pas mus nuo ryto iki vakaro kalbos būdavo tik apie krepšinį“, – apie kelią krepšinyje pasakoja R.Butautas.
Penkerių metų Ramūnas pradėjo žaisti krepšinį. Šios sporto šakos pradmenų mokė mama O.Butautienė, o komandos draugu buvo Šarūnas Marčiulionis.
Būdamas 16-os metų R.Butautas petys į petį kovojo su Arvydu Saboniu ir tapo kadetų U16 Europos čempionu. Vėliau jis žaidė Tarybų Sąjungos rinktinėje, Kauno „Žalgirio“ dubleriuose, Vilniaus „Statyboje“ bei Lenkijos lygoje.
Karjerą baigė būdamas 29-erių, po eilinės traumos, kuri paguldė krepšininką po skalpeliu bei privertė kabinti sportinę avalynę ant vinies.
Trenerio darbai startavo su įstojimu į kūno kultūros institutą, kai perėmė vaikų auklėjimą „Merkurijaus“ mokykloje.
„Tėvas kadaise pasakė, kad jei nori būti geras treneris, turi pereiti visas grandis – nuo vaikų iki suaugusių komandos. Aš to kelio ir laikiausi“, – su 15min prisiminimais dalijosi R.Butautas.
Palaipsniui augęs specialistas 2003-iaisiais perėmė moterų komandos Kauno „LKKA-Kaunas“ vairą. Lietuvos čempionate ši ekipa užėmė antrąją vietą, į priekį užleidusi tik Vilniaus „Kibirkštį“.
R.Butautas sulaukė pripažinimo – išrinktas geriausiu LMKL metų treneriu.
„Šį laikotarpį prisimenu su malonumu, – teigė R.Butautas. – Prieš pradėdamas darbus su moterimis aš patarimo klausiau savo sesers. Klausiau, kaip man reikės elgtis, kad neįžeisčiau žaidėjų. Ji sakė elgtis natūraliai, bendrauti taip, kaip tą darau su ja, o žaidėjos tai įvertins. Taip ir įvyko. Nuo pirmos treniruotės neturėjau jokių problemų. Žinoma, buvo pakelto balso, buvo ašarų, bet liko patys gražiausi atsiminimai.“
Kaune gimęs specialistas treniravo Lietuvos jaunių, jaunučių bei jaunimo rinktines. Su pastarąja nuskynė vieną maloniausių karjeros pasiekimų – pasaulio čempionato auksą Argentinoje.
Nors komanda vertėsi be didžiausios tos kartos žvaigždės Lino Kleizos. Puolėjas ruošėsi NBA naujokų biržai bei praleido 2005-aisiais vykusias planetos jaunimo (U21) pirmenybes.
Bet garsių pavardžių sudėtyje netrūko – Renaldas Seibutis, Paulius Jankūnas, Jonas Mačiulis, Artūras Jomantas, Steponas Babrauskas, Marius Prekevičius, Antanas Kavaliauskas, Darius Šilinskis, Michailas Anisimovas, Vaidotas Pridotkas, Gediminas Navickas ir Rolandas Alijevas.
Turnyro MVP apdovanojimą susižėrė R.Seibutis, pataikęs lemiamas baudas finale.
Ši komanda buvo kaip šeima. Per kiekvienas moksleivių atostogas suvažiuodavo į stovyklas, priimdavo gyventi atvykusius žaidėjus iš kitų miestų, kad sutaupytų pinigus. Visa tai juos labai suartino.
„Iki čempionų titulo mes ėjome žingsnis po žingsnio, per keletą turnyrų. Buvome ir antri pasaulyje, ir treti Europoje. Galiausiai pribrendome iki titulo. Šeimyninė atmosfera ir komandinis krepšinis lėmė sėkmę.
Aišku, aš tikriausiai buvau griežtas tėvas, bet krepšinis prasideda nuo disciplinos. Mes palaikome santykius, todėl yra smagu“, – pasakoja R.Butautas.
Ant pergalingos bangos šokęs specialistas dvejus metus dirbo „Šiauliuose“ bei abu kartus nuvairavo Saulės miesto laivą iki LKL bronzos, o tuomet – karjeros iššūkis kaimyninėje Latvijoje.
Pirmasis darbas užsienyje, kai kauniečiui kontraktą pasiūlė ambicingus tikslus kėlusi Rygos ASK.
„Klubas kūrėsi nuo nulio, o tai man buvo labai įdomu“, – prisimena R.Butautas.
ASK norėjo nukarūnuoti „Ventspils“ ekipą, kuri daugelį metų dominavo Latvijoje. 2007-aisiais treneriui iš Lietuvos pavyko tai padaryti – jis tapo Latvijos čempionu.
Sėkmingas darbas įvairiuose lygiuose atvėrė R.Butautui kelią į nacionalinę rinktinę, kuri po 2006-ųjų metų pasaulio čempionato atsisveikino su Antanu Sireika ir ieškojo naujo vedlio.
„Buvau emociniame pakilime po jaunimo pasaulio čempionato. Pagalvojau, kodėl gi ne? Ne šventieji puodus lipdo. Padaviau pareiškimą, dalyvavau konkurse ir buvau paskirtas vyr. treneriu“, – laikrodį atgal atsukęs pasakojo specialistas.
Lemiamame etape dėl rinktinės vairo R.Butautas pranoko tuometį Brėmerhafeno „Eisbaren“ strategą Šarūną Sakalauską ir Trevizo „Benetton“ komandos trenerio Davido Blatto asistentą Kęstutį Kemzūrą.
Kiek anksčiau savo kandidatūras atsiėmė Rūtenis Paulauskas ir Rimas Kurtinaitis, o komisijos sprendimu į finalinį etapą nepateko Valdemaras Chomičius.
„Tai kiekvieno trenerio didžiausia svajonė ir aukščiausias karjeros pasiekimas, – 15min tapimą rinktinės treneriu prisimena R.Butautas. – Nacionalinę rinktinę sudaro šalies krepšinio žvaigždės. Buvo labai įdomu, buvo nelengva. Daug išmokau, bet ir padariau klaidų, kurias turėjau laiko permąstyti.“
R.Kurtinaitis tapo R.Butauto asistentu, o pirmasis iššūkis jų laukė Ispanijoje, Europos čempionate.
Turnyras buvo svarbus ir tuo, jog lėmė dalyvavimą olimpiadoje. Pirmosios trys turnyro vietos automatiškai garantavo rinktinėms kelialapį į Pekiną aplenkiant atrankos turnyrą.
Lietuva turnyre patyrė vos vieną pralaimėjimą, tačiau labai skausmingą, kai pusfinalyje dramatiškai nusileido rusams. Vėliau Davido Blatto auklėtiniai sensacingai laimėjo ir finale prieš turnyro šeimininkus ispanus.
„Blogai pradėjome rungtynes. Jei gerai pamenu, atsilikome 17 taškų. Pavyko išlyginti, persverti, bet pabaigą geriau sužaidė jie. Turėjome realius šansus žaisti finale, bet krepšinis yra krepšinis“, – prisimena R.Butautas.
Tuomet lietuvių neišgelbėjo ir 30 taškų pelnęs Ramūnas Šiškauskas, varžovų gretose nesulaikomai rungtyniavo 29 taškus surinkęs Andrejus Kirilenka.
Dėl trečios vietos Lietuva susitiko su Graikija bei laimėjo 78:69. Tai buvo pirmasis lietuvių medalis nuo auksinio 2003-ųjų Europos čempionato.
„Dvigubas džiaugsmas – bronza ir teisė žaisti olimpiadoje, – prisimena R.Butautas. – Visada norisi laimėti. Kai nugali stiprią komandą 20 taškų persvara, grįžęs namo vis tiek jauti kažkokį nepasitenkinimą. Kažkokie momentai, kažko pats nepadarei, kažko neatliko žaidėjai. Visada galima padaryti geriau. Bet tuomet buvo smagu.“
Galingą žaidimą Senojo žemyno pirmenybėse demonstravusi Ramūno Butauto kavalerija 2008-aisiais su didelėmis viltimis iškeliavo į Kiniją, Pekine vykusias olimpines žaidynes.
Turnyrą lietuviai pradėjo įveikę žvaigždyną surinkusią Argentiną, kuomet pergalingą dūrį mačo pabaigoje smeigė nuo mažų dienų R.Butautui pažįstamas Linas Kleiza.
Užsikūrusi šalies rinktinė iškovojo dar tris pergales paeiliui, tarp kurių buvo ir revanšas rusams. Paskutiniame, nieko nelėmusiame grupės mače prieš australus, lietuviai krito net 75:106.
Ketvirtfinalyje pagrindinė šalies komanda 94:68 pervažiavo Jono Kazlausko vedamus šeimininkus kinus, o pusfinalyje jų laukė vieną stipriausių visų laikų sudėčių surinkusi Ispanija.
Įnirtingoje kovoje R.Butauto auklėtiniai varžovų pranašumą pripažino 86:91 bei penktą kartą iš eilės neperlipo olimpinių žaidynių pusfinalio barjero.
Aistrų dvikovoje netrūko. L.Kleiza sulaukė dviejų nesportinių pražangų ir keliavo tiesiai į rūbinę, dėl išnaudoto penkių pražangų limito dvikovos nebaigė Marijonas Petravičius, Kšištofas Lavrinovičius.
Ramūnas Šiškauskas žaidė sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje, bet irgi sulaukė penktosios nuobaudos.
Lietuviai grūmėsi, bet iškopti į istorinį finalą šiek tiek pritrūko laimės.
„Buvome verti žaisti finale, – neabejoja R.Butautas. – Buvo skaudu. Trumpas atsistatymas, o reikėjo žaisti rungtynes dėl trečios vietos su Argentina. Jautėsi nuovargis, jautėsi emocinis nusivylimas. Žaisti tarp keturių stipriausių – lyg ir neblogai, bet medalio nelaimėjome – blogai. Toks trenerio darbas, kaip amerikietiški kalneliai.“
Kovoje dėl bronzos lietuviai 75:87 pralaimėjo prieš Argentiną, kurią buvo įveikę atidarymo mače.
Nors R.Butautas grįžo namo be medalio, bet olimpinę patirtį širdyje nešioja ligi šiol.
„Sportinių prizų nekaupiu, bet suvenyrus iš olimpiados laikau“, – teigė buvęs rinktinės treneris.
„Tragedija Lenkijoje“ – taip Lietuvoje prisimenamas 2009 metų Europos čempionatas, kuriame R.Butauto auklėtiniai patyrė fiasko.
Tąkart Europos čempionatas papildomos reikšmės neturėjo, vietos bilieto į olimpiadą ar pasaulio taurę nedavė.
Skausmingą pabaigą buvo galima nujausti. Rinktinės marškinėlių nevilkėjo iki tol komandą tempę Šarūnas Jasikevičius, Darius Songaila, Rimantas Kaukėnas bei Ramūnas Šiškauskas, kuris baigė karjerą nacionalinėje ekipoje.
Tai bene keturi starto penketo žaidėjai.
Pirmajame turnyro mače lietuviai nusileido turkams, antrajame – šeimininkams lenkams.
Pergalė prieš Bulgariją leido išsiropšti į antrą etapą, tačiau ten – dar trys slovėnų, ispanų ir serbų smūgiai nokautavo R.Butauto karius.
„Matau daug klaidų – ir pasirengime, ir komplektavime, ir turnyre. Tuo metu reikėjo rizikuoti. Reikėjo priimti nestandartinius sprendimus. Bet žinoma, buvo daug klaidų. Pirmos rungtynės su Turkija buvo labai nesėkmingos. Jei būtume laimėję, manau, viskas būtų kitaip pasisukę. Labai skaudu. Tas pralaimėjimas lydės mane visą gyvenimą, aš šitą žinau ir su tuo gyvenu“, – prisimena specialistas.
R.Butautas yra senosios mokyklos treneris. Nerašyta taisyklė, kad treneris visada prisiima atsakomybę, o nenusisekus turnyrui – pasitraukia.
Čempionatas Lenkijoje užbaigė šio stratego karjerą rinktinėje.
„Juokaujama, kad laimi komanda, o pralaimi treneris. Aš to nepriimu, kaip juoko. Tai sąžininga, taip ir turi būti. Treneris turi prisiimti atsakomybę, nes jis daro sprendimus. Atsakomybės niekada nevengiau“, – praėjus 11 metų sako R.Butautas.
Praėjus trims mėnesiams po pralaimėjimais pažymėto Europos čempionato R.Butautas sulaukė Vladimiro Romanovo dėmesio ir kontrakto su Kauno „Žalgiriu“.
Kaip tuo metu buvo populiaru, Lietuvos čempionų gretose treneriai ilgai neišsilaikė. Situacija nepatenkintas strategas nepraėjus nė trims mėnesiams padėjo prašymą išeiti iš darbo.
„Kiekviename klube yra toks vienas Romanovas. Tai mūsų trenerių darbo neatsiejama dalis. Man trūko kantrybė, parašiau pareiškimą ir išėjau. Pirma galvojau, kad jo nesuprantu tik aš, pasirodo, kad nesupranta visi“, – šyptelėjęs sakė R.Butautas.
Pastarąjį kartą trenerio kėdėje R.Butautas sėdėjo 2018-aisiais, kai dirigavo Panevėžio „Lietkabeliui“. Bet oficialiai karjeros pabaigos neskelbia. Nežinia, ką gali atnešti likimas.
Šiuo metu jis mėgaujasi dabartine savo, kaip pedagogo, veikla.
„Reikšmingas darbas, kuriame matau prasmę. Man tai patinka. Negaliu kažko daryti, kas manęs neįsuka 100 proc. Kas bus ateityje, aš nežinau“, – teigė LSU krepšinio studijų ir mokslo centro direktorius R.Butautas.
Didelę treniravimo patirtį sukaupęs specialistas nori žinias perduoti jaunimui, ateities strategams. Jis į paskaitas nevengia iškviesti ir iškilių trenerių, kurie studentams suteikia naudingos informacijos.
„Noriu praplėsti jų akiratį. Noriu, kad Lietuvos krepšinio kokybė kiltų. Kas daugiau ją kels, jei ne jauni žmonės? Mes esame nueinanti karta. Manau, kad tai labai prasmingas darbas“, – sako 55-erių kaunietis.
Ir kokios perspektyvos laukia Lietuvos krepšinio?
„Darbai vyksta, – šypteli R.Butautas. – Daug žmonių atsidavusių krepšiniui, kurie neskaičiuoja valandų, dirba ne už pinigus, o iš idėjos. Šios sporto šakos populiarumas yra nepaprastas.
Turime labai didelę patirtį, gražias tradicijas, tikrai nemanau, kad Lietuvos krepšinis kažkada uždus. Mes visada būsime krepšinio elite, aš tuo neabejoju.“
