Sidabro medalių teikimo ceremonija pralaimėjusiems dažnai prailgsta. „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“ yra komandos, kurioms tarpusavio dvikovose vienintelis laimėjimas yra auksas, tad nieko keisto, kai krepšininkai ir treneriai kartais tiesiog nusiima vos tik ant kaklo jiems uždėtus antrosios vietos apdovanojimus.
Dar sunkiau, kai tau švilpiama. Ant „Lietuvos ryto“ krepšininkų per sidabro įteikimą švilpė ir „Žalgirio“ sirgaliai, ir klaipėdiečiai, supykę ant sostinės klubo už perpirktus pagrindinius žaidėjus.
Paburbėję vilniečiai vis dėlto galėjo atsisukti į „Švyturio“ arenos kampą, kuriame jie visada sulauks užtarimo. Ten jiems dėkojo būrys „Lietuvos ryto“ ultrų, šiemet kaip niekad tvirtai stovinčių už juodai-baltai-raudonų.
Chemija tarp krepšininkų ir sirgalių šį sezoną taip sustiprėjo, kad po pergalių visi jie – žaidėjai ir aistruoliai, vieningai traukia „pirmyn, vilniečiai!“
Rokas Giedraitis negali paaiškinti, kaip gimė ši įdomi tradicija, kai po rungtynių sustoję padėkoti žaidėjai su gerbėjais dar užtraukia skanduotę. Bet tokie procesai yra malonūs ir kartais padeda ištverti sunkiausius pralaimėjimus, kadangi nesvarbu ar laimi, bet tie žmonės su žaidėjais petys į petį eina.
„Vakaras po rungtynių gal buvo sunkesnis, bet bandau nebesidairyti į praeitį. Dabar jau nieko nebepakeisime, tad belieka žiūrėti į priekį“, – 24sek Palangoje pasakojo Rokas Giedraitis.
25 metų krepšininkas su panašiu požiūriu atvyko ir į Lietuvos rinktinės stovyklą.
Pirmasis FIBA langas lapkritį buvo uždarytas pergalėmis prieš Kosovą ir Lenkiją, bet Rokas per dvejas rungtynes iš viso ant parketo praleido vos 12 minučių.
Treneris Dainius Adomaitis tada buvo griežtas – jei Rokas Giedraitis nepatobulins gynybos, minučių skaičius nedidės.
Pats „Lietuvos ryto“ atstovas vis su didesniu pasitikėjimu bando peršokti šiuos ir kitokius iššūkius.
Apie juos, skausmingą finalo istoriją, Lino Kleizos patarimus ir svarbius pokyčius „Lietuvos ryto“ šeimoje – interviu 24sek.
– Ar galima sakyti, kad dabar rinktinė ir prasiblaškymas naujoje aplinkoje yra tarsi geriausia terapija po Karaliaus Mindaugo taurės finalo? – paklausėme R.Giedraičio.
– Taip, tai gera vieta išsivalyti galvą. Pabėgti nuo tos rutinos. Tikrai bus gerai.
– Ar Rokui Giedraičiui paprasta pabėgti po pralaimėjimų finale?
– Pabėgsiu. Vakaras po rungtynių gal buvo sunkesnis, bet šiandien jau žiūriu į priekį. Bandau nebesidairyti į praeitį. Viskas gerai. Dabar jau nieko nebepakeisime, tad tik belieka žiūrėti į priekį.
– Kodėl nepavyko nugalėti „Žalgirio“?
– Nesustabdėme jų greito puolimo. Po pertraukos taip pat įmetėme tik 27 taškus. Ir viskas.
Jie tą vakarą buvo geresnė komanda..
– Po tų dviejų pergalių tarpusavio rungtynėse galbūt buvote patikėję, jog galite nuversti „Žalgirį“ iš sosto?
– Tikrai taip. Ypač prieš „Žalgirį“ mes visada norime laimėti. Tada žaidžiame su didesne motyvacija.
Pasitikėjimo tikrai buvo daugiau. Manau, kad jis niekur nedings ir po to pralaimėjimo. Bent jau tikiuosi.
– Gali būti, kad po trijų mėnesių susitiksite su „Žalgiriu“ dar viename finale, tik jau LKL. Ką per tą laiką turite padaryti, kad galėtumėte tikėtis kitokio rezultato?
– Pridėti visko reikia. Tačiau manau, kad viską lems energija. Po pertraukos Klaipėdoje neberodėme energijos, kokią pademonstravome Vilniuje prieš savaitę. O pridėti reikia visko. Manau, kovo mėnuo bus tam geras metas. Neturėsime daug rungtynių, tad galėsime pasiruošti.
– Per du mėnesius laimėjote prieš „Žalgirį“ du kartus – tiek, kiek iki tol per ketverius metus. Kuo šis „Lietuvos rytas“ yra kitoks?
– Net nežinau. (padaro pauzę ir pagalvoja)
Linas Kleiza labai pozityviai įsitraukęs. Jis man palieka labai gerą įspūdį.
Visada einame į aikštę su energija. Bent jau stengiamės nenusileisti energija. Ypač tą akcentuojame šį sezoną. Galbūt tai mums prideda.
– Iš šalies atrodo, kad šiemet komanda vieningesnė. Taip yra iš tikrųjų?
– Taip, atmosfera dabar tikrai super. Tikrai nėra susiskirstymo tarp užsieniečių ar lietuvių, kad susidarytų grupelės. Viskas yra tikrai super. Gerai bendraujame, sportuojame.
– O kas tą lėmė?
– Klubas, aišku, daro viską, kad būtų kuo geriau. Tikrai. Viskas eina geryn ir reikia tikėtis, kad žaidimo kreivė taip pat kils į viršų.
– Vasarą keitėsi vadovai. Ar su jų pasikeitimu klube kaip nors pasikeitė bendra aura?
– Aišku, yra daug pasikeitimų. Bet ir prie anos, ir prie šios valdžios buvo tikrai pakankamai normaliai. Dar sunku įžiūrėti: ir ten buvo gerai, ir čia gerai. Tų pasikeitimų visur yra. Linas Kleiza labai pozityviai įsitraukęs. Jis man palieka labai gerą įspūdį.
– Per Karaliaus Mindaugo taurės rungtynes jis sėdėjo suolo gale, dažnai palaikydavo komandą šūksniais, patarimais. Jis aktyviai dalyvauja žaidimo procese?
– Būna, kad pasikviečia per treniruotę, pataria ir man tai labai imponuoja. Jis labai aukšto lygio žaidėjas ir jo pamokos man tik į naudą. Smagu, kad jis taip įsitraukia į mūsų žaidimą.
– Atrodo, kad į klubo gyvenimą dar labiau įsitraukė ir sirgaliai. Ar šį sezoną jaučiate didesnį aistruolių užnugarį?
– Tikrai taip, aišku. Žmonių tikrai padaugėjo. Pasikeitus valdžiai, manau, visiems buvo labai įdomu, kaip čia kas bus. Kol kas viskas eina tik į viršų ir žmonių daugėja.
– Po rungtynių dažnai prieinate prie sirgalių ir kartu su jais visi užtraukiate „Pirmyn, vilniečiai!“ Kaip gimė ši tradicija?
– Geras klausimas! Aš šito irgi nežinau. Rimtai! Gal čia buvo sirgalių iniciatyva?
– Nebuvo šiek tiek keista?
– Pradžioje buvo keistas jausmas, bet po poros rungtynių tai tapo ritualu.
– Gal tai suartina žaidėjus su sirgaliais?
– Taip, žinoma! Ypač kai jie atvažiuoja palaikyti komandos į visas rungtynes... Visur, kur buvome, buvo ir sirgalių iš „B tribūnos“. Smagu...
– Kaip jaučiatės grįžęs į rinktinę?
– Geri įspūdžiai. Čia visada geros nuotaikos. Smagu patekti į rinktinę. Reikia tik dirbti, žaisti ir viskas.
– Pirmą kartą treneris nedavė jums daug minučių ir sukritikavo dėl gynybos. Ją dažnai akcentuoja ir krepšinio žmonės. Kaip jūs reaguojate į tokias pastabas?
– Aš nebandau reaguoti. Tiesiog einu, žaidžiu ir viskas. Nežinau, ką dar pakomentuoti.
– Treneris taip pat minėjo, kad iš šalies atrodote labiau pasitikintis savimi nei anksčiau.
– Pasitikėjimas savimi tikrai išaugo. Prie to prisidėjo visi. Rimas Kurtinaitis visada akcentuoja, kad reikia, reikia ir reikia. Ir komandos draugai. Ir pats iš savęs visada reikalauju maksimumo.
– Kurtinaitis nėra iš švelniausių trenerių. Ar reikėjo laiko suvokti, kurias jo pastabas reikia priimti, o į kuriuos emocingus priekaištus geriau nekreipti dėmesio?
– Taip. Bet manau, kad visi treneriai rungtynių metu yra karšti. Kai ką turi paimti, kai ko ne. Tiesiog reikia mokėti visko nepriimti tiesiogiai.
Rungtynių metu klaidos neturėtų sumažinti tavo pasitikėjimo. Nes jei treneris leidžia tave, vadinasi, pasitiki, o tie pasakymai nieko nekeičia.
– Anksčiau visi asocijuodavo „Lietuvos ryto“ komandą su Steponu Babrausku, po to – Antanu Kavaliausku. Dabar, atrodo, kad tarp lietuvių Vilniuje vyksta kartų kaita. Ar jaučiate, kad galite tapti kitu klubo vėliavnešiu?
– Nežinau. Nežiūriu taip į priekį. Žiūriu į šį sezoną. Spėlioti, kaip kas bus... Sunku pasakyti. Parodys laikas.
