Lietuvos krepšinio federacijos prezidento posto praėjusį rugsėjį nesėkmingai siekęs Robertas Javtokas mėgaujasi poilsiu, ramiu gyvenimu ir laiku su šeima.
Ilgametis Lietuvos rinktinės kapitonas ir buvęs Kauno „Žalgirio“ sporto direktorius vis dar yra krepšinio sirgalius, kiekvieną savaitę stebintis daugybę rungtynių bei judesį sunkmetį išgyvenančioje Lietuvos čempionų ekipoje, bet apie grįžimą į šią sporto šaką jis negalvoja.
„Visada gali prisišnekėti, kad negrįšiu, tikrai nekandidatuosiu ir niekada negrįšiu į krepšinį. Bet šiuo metu savęs kažkur krepšinyje nematau. Kontaktus palaikau, man įdomu, nes visas gyvenimas buvo praleistas krepšinyje, tačiau šiuo metu save sunkiai įsivaizduoju kažkokiose pareigose krepšinyje, – 15min laidoje PIKENROLAS kalbėjo 41-erių Robertas Javtokas. – Ir dėl to, jog nėra įdomių variantų, jog turiu nemažą šeimą. Sunku būtų kažkur išvažiuoti net Lietuvoje į kitą miestą. Todėl ir sakau, jog šiuo metu savęs sporte nematau.“
Kur galėtų pasukti R.Javtoko karjeros kelias, jis dar nežino, tyrinėja įvairius galimus scenarijus.
„Neužtenka pažvejoti, pamedžioti ir matyti augančius vaikus. Aš tikrai kažką veiksiu. Tiesiog dar neatradau temos, ką tiksliai aš darysiu. Galimų krypčių daug, minčių daug. Bet nieko konkretaus. Šiek tiek yra mėtymasis. Lietuvoje susieti ateitį su krepšiniu yra sudėtinga, išvykti su šeima į užsienį – dar sudėtingiau, – dėstė R.Javtokas. – Jei kažkur išvažiuosiu, ne tik kad algos neužteks pragyvenimui, bet dar į minusą eisiu. Pradžioje yra malonumas, bet kiekvienas darbas turi būti atlygintas. Nesinorėtų kažkur važiuoti, eikvoti visą laiką ir energiją už ačiū. Dabar priverstinai turiu atostogas, nes mano sprendimas buvo kandidatuoti į LKF. Gal kažkiek tikėjau savo sėkme, gal kažkiek naivus buvau. Šiuo metu yra kaip yra, nesiskundžiu ir neprašau priimti į darbą. Tiesiog galvoju, ką veiksiu ateityje.“
„Žalgirį“ jis paliko liepos 1-ąją dieną, bet vis dar jaučiasi artimas šiam klubui, kurio biuro duris varstė ketverius metus nuo karjeros baigimo.
Sporto direktoriaus poziciją užėmęs R.Javtokas prie komplektacijų prisidėdavo mažai, daugiausiai buvęs atsakingas už dublerių komandą ir visą jaunimo programą.
Vis dėlto jis iš arti matė visus procesus „Žalgiryje“, Šarūno Jasikevičiaus užkurtą sėkmės erą bei perėjimą prie Martino Schillerio, kuris, kaip PIKENROLO laidoje sakė pats R.Javtokas, nebuvo jo treneris.
Buvęs krepšininkas užsiminė ir apie lygio neatitinkančius legionierius, kurių vietas galėtų užimti lietuviai krepšininkai.
„Ar reikėjo pratęsti trenerį antriems metams? Gal nereikėjo. Ar reikėjo vieno ar kito žaidėjo? Manau, kad kai kurie žaidėjai netempia šio lygio. Jie čia neturėtų būti. Vietoj jų matyčiau geriau lietuvius, sunkiai ariančius ir žinančius, kas yra derbis. Žaidėjus, kurie aikštėje rodytų kitą atsidavimą, – dėstė R.Javtokas. – Klaidų buvo. Manau, kad Paulius jas sprendžia ir prisiima atsakomybę. Jis juk nesibado pirštais, o sėdi ir galvoja, kaip išeiti iš šios situacijos.“
Portale 15min – pokalbis su Kauno „Žalgirio“ sporto direktoriaus pareigas ketverius metus ėjusiu Robertu Javtoku – apie gaisrą „Žalgiryje“, problemų gesinimo būdus, sprendimus, atsakomybes ir privalomą žvilgsnį į kitą sezoną.
– Kauno „Žalgirio“ sporto direktoriaus poziciją palikote liepos 1-ąją. Ar dar palaikote artimą ryšį su šiuo klubu?
– Palaikau ryšį ir su vienu Pauliumi (Motiejūnu), ir su kitu Pauliumi (Jankūnu) susiskambinu. Dar nė vieneriose rungtynėse nebuvau gyvai, nors Paulius vis pakviečia. Tikrai atvažiuosiu. Situacija šiek tiek pasikeitė, reikia ir su šeima pabūti. Bet tikrai nuvažiuosiu į „Žalgirio“ areną.
– Pastaruosius ketverius metus dirbote „Žalgiryje“, kokie jausmai apima stebint žaidimą ir rezultatus šio sezono starte?
– Prisiimu visą atsakomybę! (juokiasi) Baikite skriausti Paulių. Nėra malonu, net labai nemalonu tas 0:8 (aut. past. – pokalbis su R.Javtoku vyko praėjusį ketvirtadienį), bet kuo mes daugiau plaksime Paulių ar žaidėjus, jiems nuo to geriau nepasidarys. Aišku, glostyti irgi nereikia.
Pauliui pasakiau, jog kito kelio nėra – tik užsidaryti salėje, dirbti ir bandyti išlįsti iš šios situacijos. Jie ne tiek fiziškai dabar nepabėga ar deriniai yra prasti, o atsidūrė psichologinėje duobėje, iš kurios išeiti nėra taip paprasta. Nėra tokio lygio žaidėjų, kurie galėtų ištempti po vieną.
Ar klaidų padaryta? Manau, kad taip. Pernai turėjome Walkupą, Grigonį, lyderius, kurie kartais ir vieni viską sutvarkydavo. Šiandien to neturime.
– Kur buvo padarytos didžiausios klaidos?
– Daug niuansų. Mes turėjome Šaro erą, tuomet atėjo kita era. Nuo griežtos rankos peršokome prie didžiulės laisvės. Ir tas blogai, ir tas blogai. Mes taip ir neradome to viduriuko, kad treneris išsireikalautų.
Žaidėjas žaidėjui nelygus. Surinktas gerų vaikinų būrys, bet kartais reikia ir tokių, su kuriais sunku susikalbėti, bet jie duoda rezultatą.
– Kas labiausiai bado akis žvelgiant į „Žalgirio“ komplektaciją?
– Klaidų daug, bet kas yra klaidos? Juk nežinai, kas bus. Paėmei trenerį, pasitikėjai juo, o jis surinko prastesnę komandą. Kas kaltas? Paulius. Bet anksčiau šis modelis veikdavo. Paulius nesako, jog kažkas kitas kaltas. Jis daro sprendimus, bando kažką pakeisti.
Sakiau Pauliui, tegul užsidaro, dirba, daro namų darbus ir analizuoja. Situacija nepasikeis per dieną.
Sprendimai. Ar reikėjo pratęsti trenerį antriems metams? Gal nereikėjo. Ar reikėjo vieno ar kito žaidėjo? Manau, kad kai kurie žaidėjai netempia šio lygio. Jie čia neturėtų būti. Vietoj jų matyčiau geriau lietuvius, sunkiai ariančius ir žinančius, kas yra derbis. Žaidėjus, kurie aikštėje rodytų kitą atsidavimą.
Klaidų buvo. Manau, kad Paulius jas sprendžia ir prisiima atsakomybę. Jis juk nesibado pirštais, o sėdi ir galvoja, kaip išeiti iš šios situacijos.
– Kada išgirdote pirmuosius nerimo varpus dėl „Žalgirio“ sezono?
– Kadangi man teko pasikalbėti su kai kuriais žaidėjais, jau pasiruošimo etapas davė nerimo signalų. Pradėjus pralaimėti rungtynes, buvo galima numanyti, kad kažko gero nebus. Aišku, kad bus 0:8, tai neįsivaizdavau, bet kad bus gerai, tikrai neatrodė.
Paulius dirba, ieško problemos, stengiasi, keičia žaidėjus ir trenerius. Kol kas tai naudos nedavė, nežinau, gerai ar blogai bus. Bet jis stengiasi.
– Klubą palikote liepos 1-ąją. Ar kiek prisidėjote prie šio sezono „Žalgirio“ komplektacijos?
– Ne, neprisidėjau. Ne dėl to, jog bijau prisiimti atsakomybę, bet paskutinį pusmetį buvau susikoncentravęs į dublerinę sistemą ir kažkiek į rinkimus. Žinojau, su kuo „Žalgiris“ kalba ir ką perka, bet mano įtakos tam visai nebuvo.
– Kokios apskritai yra „Žalgirio“ sporto direktoriaus funkcijos? Ar anksčiau prie sudėties komplektacijos prisidėdavote?
– Vienareikšmiškai Paulius yra pagrindinis žmogus, kurio „taip“ ar „ne“ viskas baigdavosi. Kai būdavo Šaras, mes žinojome, ko jis nori. Turėjome Algimantą Bružą, kuris daug padėjo. Mes turėjome duomenų bazę, į kurią būdavo surašomi mūsų sekami žaidėjai.
Ir Šaras duodavo pavardžių, ir agentai, kurias patikrindavome ir pasiūlydavome Šarui. Jis turi daug kanalų, per kuriuos patikrindavo tuos žaidėjus. Sakyčiau, būdavo bendras darbas. Bet meluočiau, jei sakyčiau, kad paėmėme kažkokį žaidėją, kurio Šaras nenorėjo. Taip tikrai nebuvo. Mes tikėjome, kad jis iš bet kurio žaidėjo išsireikalaus, kurį paims. Aišku, buvo, kai kažkas nepaėjo, bet tai reti atvejai.
– Kaip darbų procesas pasikeitė, kai treneriu tapo Martinas Schilleris?
– Jis atėjo į sukomplektuotą komandą. Tik keli žaidėjai nupirkti su jo žinia. Daug kas planuojama buvo dar prie Šaro.
Prie žaidėjų ieškojimo, paruošimo ir pristatymo daug prisidėdavo Algimantas Bružas. Paulius tik šį sezoną davė didelę laisvę Schilleriui, patikėjome, kad bus kaip ir prie Šaro. Treneris žino, kokių žaidėjų reikia, jis renkasi, dirbs su jais ir yra atsakingas už rezultatą.
Kaip matėme, tai nepaėjo.
– Ar jūs palaiminote „Žalgirio“ sprendimą po Šaro rinktis priešingos filosofijos šalininką M.Schillerį?
– Negalėčiau apie tai kalbėti. Dirbau klube, tad jei paėmė Schillerį, vadinasi, kad nuomonė buvo vieninga.
Kandidatų sąrašas buvo platus. Paulius susitikinėjo su kandidatais, tik jis žino, ką jie atsakė, kas tiko ir kas netiko. Yra trenerių sąlygos, požiūris, kokių žaidėjų reikia ar nereikia. Paulius galėtų geriausiai atsakyti į šį klausimą.
– Ar po pirmojo sezono tikėjote M.Schillerio projekto perspektyvomis antrajam sezonui?
– Jei būtų buvęs mano vieno sprendimas, sakyčiau, kad ne. Bet dirbu klube, kuriame turi būti vieningai tikima sprendimu – Pauliaus, mano, Šaro ar Bružo jis būtų. Sekasi ar nesiseka, turime tikėti ir duoti šansą.
Bet Schilleris nėra mano treneris. Man patinka griežti treneriai, kurie žaidėjams neleidžia išsiknisinėti, sustato juos į rėmus, viskas būna apibrėžta ir aišku. Toks yra mano trenerio stilius. Tai gal pasako, jog Martinas nėra man tinkantis treneris.
Pradžia, kai atėjo Schilleris į komandą ir ėmė skinti pergales... Vau, pagalvojau, kad kažko krepšinyje nebesuprantu. Jis tikrai tai įrodė. Ir jis geras žmogus. Kartais nesinori matyti žaidėjus vien ariant, dirbant ir neturint laisvo laiko. Smagu matyti, kaip jie mėgavosi laisve, laiku su šeima ir atsipalaidavimu. Bet vėlgi, kokio lygio tai žaidėjai, kiek jiems galima tai leisti? Vieniems netrukdo, kitiems rezultatas geryn nenuėjo.
– Kaip manote, ar Šaro palikimas iš tikrųjų buvo toks didžiulis, jog „Žalgiris“ sugebėjo ir be jo iškovoti 17 pergalių Eurolygoje?
– Galvoju, kad mes truputį pajojome ant to svetimo... (juokiasi). Bet tai yra „Žalgiris“. Tai ir Pauliaus indėlis. Jis suteikė šansą Šarui, išlaikė žaidėjus. Tai buvo bendras projektas, kuris labai gerai sekėsi.
Išėjus Šarui nesitikėjome, jog išeis ir visi treneriai. Viskas kardinaliai pasikeitė. Praradome trenerius, o rūbinė statėsi iš naujo. Walkupas, Nigelas, Grigonis... Nežinau, ar galime sakyti, jog 17 pergalių yra tik dėl to, jog Šaras paliko gerus žaidėjus. Manau, kad Martinas jiems davė kitą laisvę. Kai kuriems žaidėjams gal po įtempto sezono to reikėjo. Jie atsipalaidavo. Tai kažkiek važiavo į gerą pusę, bet pasikeitė žaidėjai, Martinas gavo visišką laisvę komplektacijai ir matome, kas iš to išėjo.
– Ar „Žalgiris“ nepraleido progos praėjusią žiemą išsaugoti Mariaus Grigonio, kai pratęsė sutartį su Joffrey Lauvergne'u?
– Negalėčiau to atsakyti. Aš nesikalbėjau su Mariumi. Paulius tai darė. Aišku, Mariaus antra pusė sezono nebuvo pati geriausia. Kartais ateina duobės, tai normalu. Atrodo, treniruojiesi taip pat, valgai tą patį, bet esi duobėje.
Atsimenu, kai kažkada rinktinėje vis negalėjau pataikyti iš po krepšio. Net kamuolio rankose nenorėjau turėti. Kažkas buvo atsitikę. Nei šeimoje problemos, nei ką... Tiesiog duobė.
Bet Mariaus toks charakteris, kad tos duobės nesvarbios. Tu žinai, kad turi žaidėją, kuris vieną dieną iššaus. Tarkime, Lukučiui (Lukui Lekavičiui – aut. past.) gali nesisekti vieną, dvi ar tris savaites, bet jo toks charakteris, kad jis visada ars, dirbs, kol jam pradės sektis. Toks pat yra ir Marius.
Ar su Mariumi buvo suvėluota? Aš už tai, kad komandoje būtų du ar trys lyderiai, aplink kuriuos būtų lipdomi žemesnio kalibro žaidėjai. Bet visų tų niuansų nežinau. Kodėl Marius neliko, galėtų atsakyti tik Paulius.
Norėčiau jį matyti „Žalgiryje“, manau, kad jis labai padėtų.
– Kaip vertinate Mariaus galimybes ne tik gauti CSKA kontraktą, bet ir tapti vienu lyderių?
– Nesinori sakyti, jog jis negali to padaryti. Visi viską gali, kai noras yra didelis. Bet aš jį labiau matyčiau kaip „Žalgirio“ vedlį, o ne CSKA. Neturi jis sprogstamos jėgos ar driblingo nesvietiško. Jis turi labai didelį charakterį, gerą metimą. Tai komandinis žaidėjas, kuris pastaraisiais metais būdavo labai svarbus ir komandos rūbinei. Ten girdėdavai tik jį.
Ar jis taps Eurolygos simbolinių penketukų žaidėju? Šiandien sakyčiau, jog sunkiai.
– Ką manote apie sprendimą jau po antrųjų rungtynių atleisti Martiną Schillerį? Ar geriau tikėti planu, kurį susidėliojai vasarą, ar kaip tik sveikintinas ėjimas kuo anksčiau viską nukirsti, jei matai, kad tai tikrai niekur neveda?
– „Žalgiryje“ būdavo taip, jog jei kažkas blogai, tai keičiame. Ne taip, kad iškart keičiame trenerį, bet imdavomės sprendimų.
Nemanau, kad Pauliui per vieną dieną atėjo nušvitimas. Viskas turėjo susidėti. Jis konsultuojasi, turi aplink save protingų žmonių, vadinasi, kad išeities nebematė. Klausimas – į ką pakeitė? Ar dabar yra geriau? Apie šį trenerį daug nežinau, tik mačiau youtube, kad jis muša žaidėjus. Galvojau, bus gerai (juokiasi). Bet žaidėjai sako, jog tie vaizdeliai yra feikas (klastotė – aut. past.). Šis treneris yra ramaus būdo.
Bet kai treneris ateina su savo charakteriu, visi iškart tai supranta. Jam nereikia laiko atsiskleisti. Vienam reikia rėkti belekaip, o kitam užtenka ateiti ir tu supranti, jog bus blogai.
– Ar Jure Zdovcas tempia Eurolygos lygį?
– Nuteisti jį dabar taip... Kas iš to, jei sakysiu, kad netempia? Juk niekas jo rytoj nepakeis. Nemanau, kad jis jau atsivėrė ir parodė viską, ką gali. Labai lengva žiūrėti rungtynes per televizorių ir pasakyti, jog žaidžia lavonai ar dar kažkokie. Bet treneris atėjo į prastą situaciją – žaidėjų, pergalių ir psichologine prasme. O įtampa tik auga.
Aš labai džiaugiuosi, jog sirgaliai ateina ir palaiko. Nežinau, ar tai padeda, nes jauti dar didesnę atsakomybę. Bet tikrai džiugu. Man, kaip žaidėjui, tai duotų papildomos motyvacijos. Sirgaliai nemaišo su žemėmis, jie ateina ir tiki. Tai sveikintina, tikiu, kad padės.
– Kaip manote, ar J.Zdovcas išbus Kaune iki sezono pabaigos?
– Žinoma, kad riba egzistuoja. Sutinku, jog žurnalistai parašys, sirgaliai nesupras, bet kartais turi užsimerkti ir padaryti sprendimą. Jei vadovausiesi tik aplinkinių įtaka, tai turėsi ir žaidėjus į rinktinę išleisti.
Manau, kad pas Paulių yra tam tikra riba. Kitas dalykas – ar nereikėtų pakeisti asistentų, kuriais naujas treneris pasitikėtų? Variantas. Galvoju, kad Pauliaus vietoje svarstyčiau tai. Ar treneris išbus iki galo? Tikiuosi, noriu ir linkiu.
– Ar komandoje turėjo būti Jonas Mačiulis?
– Gal yra priežastis, kodėl jo nėra komandoje? Aš nieko prieš Joną neturiu. Daug metų žaidėme kartu. Bet jei neima, gal pačiam siūlytis nereikia? Aš ir gal norėčiau nuvažiuoti į „San Antonio Spurs“, bet jei manęs ten neima... Paulius arba treneris nematė vietos Jonui. Ne man tai spręsti. Nematau, kodėl reikėtų įsižeisti. Juk neprivalo tavęs imti klubas, jei tik tu to nori.
– Ką manote apie „Žalgirio“ išsiskyrimą su ilgamečiu skautu ir asistentu Evaldu Beržininkaičiu? Ar jo netrūksta komandoje?
– Buvo vienas kolektyvas, bet ateina naujas treneris, kuris turi savo viziją. Evaldas buvo skautas, vėliau tapo asistentu. Jis turi be galo daug informacijos, atsimenu, kaip jis pradėjo dirbti, o kaip paskui pats viską paruošdavo komandai. Bet yra treneris ir asistentai, kyla klausimas – pritampa jis ar ne. Daug niuansų. Vien geram būti neužtenka. Nebuvo ten vienas kumštis. Ar Paulius nusprendė, ar jis nusprendė išeiti...
– O gal treneris taip nusprendė?
– Kaip dažniausiai ir būna.
– Jei Robertas Javtokas būtų gaisrininkas, kaip jis mėgintų užgesinti šį atvira liepsna degantį „Žalgirį“?
– Atsakymo nėra, nes jei jis būtų, jį ir panaudotų. Paulius turi daug protingų žmonių aplink save, kurie gali jam patarti. Vienintelis dalykas – užsidaryti salėje ir dirbti. Ar reiktų keisti žaidėjus ir trenerius? Taip, jei kažkas į sąskaitą įmestų 10 milijonų eurų, tai padėtų tris ar keturis žaidėjus paimti, kurie vieni ištemptų. Bet dabar – tiesiog darbas, darbas ir dar kartą darbas.
Reikia žiūrėti į kitą sezoną, komplektuoti komandą tam. Žiūrėti, kas iš šio sezono komandos galėtų likti kitiems metams. Duoti jiems žaisti, duoti jiems patirties. Dar labiau įtraukti jaunimą. Galbūt pirkti kažką dabar, kas vaisius galėtų duoti kitą sezoną.
Ar „Žalgiris“ bus 10, ar 14, nemanau, kad labai kažkas keičiasi. Ko labiausiai norisi, ką sakydavome ir dubleriuose, tai matyti degančias akis ir 100 proc. atsidavimą. Jeigu jums nesiseka, jeigu blogai dirbo organizacija rinkdama žaidėjus ir trenerį, sirgaliai tai matys. Norisi matyti tikėjimą, kovą ir kritimą ant žemės dėl kiekvieno kamuolio. Tuomet sirgaliai nenusisuks, jie supras, kad klaidos tik komplektavime.
– Ką manote apie laidojamo sezono scenarijų?
– Nėra tokio dalyko, kaip sezono laidojimas. Vis tiek norisi laimėti visas rungtynes. Tai yra faktas. Nereikia nieko laidoti ar kažko kažkam už dyką atidavinėti. Nesiplėšyti ir nelaikyti Manto Kalniečio 40 minučių aikštelėje – galbūt ir taip.
