Kuklus ir pamatuotomis ambicijomis tiek krepšinyje, tiek ir asmeniniame gyvenime besivadovaujantis krepšinio žaidėjas pokalbio metu „Rinkos aikštės“ skaitytojams atskleidė, koks jis buvo mokinys, besimokydamas Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijoje, į kurią užsuka kaskart grįžęs į gimtuosius Kėdainius, kokių svajonių ir siekių turi artimiausiu metu bei kada su žmona Modesta planuoja šeimos pagausėjimą.
– Kaip jaučiatės „Žalgiryje“, ar jau apšilote kojas?
– Taip, jau po truputį įsivažiuoju, viskas jau stabilizavosi. Kiekvieną dieną jaučiuosi vis geriau ir geriau.
– Kodėl pabėgote iš Ispanijos?
– Nesakyčiau, kad pabėgau. Tiesiog gal nesutapo mano ir komandos požiūriai ir gražiai abi pusės išsiskyrėm, nebuvo jokių konfliktų.
– Kai gavote pasiūlymą žaisti „Žalgiryje“, apsidžiaugėte? Ar tai buvo svajonių komanda?
– Kai atsirado „Žalgirio“ pasiūlymas, žinoma, kad apsidžiaugiau. Vis tiek esu užaugęs jų sistemoje, jų komandoje, kai buvau dar jaunas ir tik pradėjau karjerą. Aišku, kad visą laiką norėjosi grįžti į šitą komandą. Kontraktą pasirašiau iki vasaros.
– Tai gana trumpas kontraktas. Norėtumėte likti šioje komandoje ilgiau?
– Aišku, norėčiau, bet priklauso, kaip seksis ir kaip viskas susidėlios per sezoną. Žiūrėsim.
– Jeigu ne „Žalgiris“, kokia kita būtų jūsų svajonių komanda?
– Oi, žinokit, nežinau. Su tom svajonėm… Kai atsiranda pasiūlymas iš kažkokios komandos, tada ir žiūri tinka ar ne. Bet kad turėčiau kažkokį tikslą būti konkrečioje komandoje ir ten žaisti, kaip ir neturiu. Galima sakyti, kad svajonė buvo patekti čia, į „Žalgirį“, kuri ir išsipildė, o kita svajonė (susimąsto) gal būtų likti čia ilgiau.
– O kaip NBA?
– Ne, tokios didelės svajonės neturiu, kita vertus, jų krepšinis ne mano stiliaus.
– Aš maniau, kad čia visų krepšininkų svajonė…
– Taip, gal ir būtų tokia svajonė, bet ji gal labiau teorinė. Jų žaidimo stilius kitoks, todėl, aš manau, kad geresnis žaidėjas būčiau Europoje nei NBA.
– Kaip dėl Lietuvos rinktinės, norėtumėt joje žaisti?
– Pernai iš rinktinės buvau paleistas paskutiniame etape ir nepatekau į pagrindinį dvyliktuką. Taip treneris matė, jis geriau suprato ir žinojo, ko jam labiau reikėjo tuo metu ir pasirinko kitus žaidėjus vietoj manęs.
Apskritai norėčiau žaisti rinktinėje, tai, manau, visų krepšininkų svajonė, ypač Lietuvoje, kur krepšinis yra labai mėgstamas.
– Apmaudu, kad šiemet klubas neišleido savo žaidėjų į rinktinę?
– Tiesiog yra tokia situacija, kokia yra: klube buvo ir pralaimėjimų, ir treneris naujas, nauji žaidėjai – manau, kad visi šią situaciją turėtų suprasti, kad ir klubas nori daugiau treniruotis, ir varžybose reikia žaisti – LKL, Eurolygoje.
– Daug piktų kalbų ir nuomonių pasigirsta, bet jūs labai supratingai į tai žiūrite…
– Aš manau, kad visi taip turėtų žiūrėti, suprasti, kokia yra situacija. Padaryta tokia langų sistema, kad tiesiog nėra galimybės. Nemanau, kad klube kažkas labai stipriai draudė, tiesiog nepatogus formatas.
– Regimantai, jūsų pravardė yra Redžis. Kas jums ją sugalvojo?
– Kai susipažįsti su komanda, užsieniečiams būna sunku pasakyti pilną mano vardą, lengvesnis variantas yra angliškas trumpinys. Taip prasidėjo nuo jaunystės, „prilipo“ ir visiems dabar patogu, niekas nepamiršta.
– Palaikote ryšius su buvusių komandų draugais iš užsienio?
– Taip, palaikome ir ne tik iš užsienio, bet ir buvusių Lietuvos komandų. Praleidi metus, su kai kuriais ir daugiau, tai neįmanoma nesusidraugauti.
– Regimantai, kada ir nuo ko prasidėjo jūsų, kaip krepšininko, karjera?
– Tikroji karjera tikriausiai prasidėjo „Žalgirio“ dubleriuose, o neprofesionaliai pradėjau sportuoti dar gyvendamas Kėdainiuose. Porą metų pasportavau ir išvažiavau į Vilnių, tada persikėliau į Kauną. Dauguma vaikų vaikystėje kiemo aikštelėse žaidžia krepšinį. Taip ir aš žaisdavau, o kai atsirado rimtesni užsiėmimai, į kuriuos buvau pakviestas, eidavome į juos su draugais ir po truputį, po truputį supratau, kad gal yra šansas pasiekti kažko daugiau šioje srityje. Juolab kad paskui dar gavau pasiūlymą išvažiuoti į Vilniaus krepšinio mokyklą. Pasinaudojau tuo šansu ir labai gerai išėjo. Dabar džiaugiuosi dėl to.
– Gal ir Jūsų tėvai yra sportininkai ar tiesiog skatino ir palaikė jus?
– Ne, tėvai nėra sportininkai, bet jie visą laiką palaikė mano sprendimus žaisti krepšinį ar užsiimti kuo nors kitu, ką būčiau sumąstęs. Kai mažas būni, vis tiek pereini keletą būrelių, kur „neužsikabini“, bet galiausiai randi, kas tau tinka ir patinka. Iš tėvų pusės nebuvo kažkokių draudimų, jei tik man patinka ir viskas gerai, tuomet – pirmyn.
– Kurį laiką mokėtės Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijoje. Prieš kelerius metus dalyvavote Kėdainių „Nevėžio“ rengtame projekte „Be pykčio“. Tuomet užsiminėte, jog smagu susitikti su buvusiais mokytojais. Kiek laiko praleidote šioje gimnazijoje? Kaip sekėsi mokslai?
– Trejus metus, nuo penktos iki aštuntos klasės, mokiausi „Atžalyno“ gimnazijoje, o baigiau Kauno „Varpo“ gimnaziją. Mokantis „Atžalyne“ mokslai sekėsi gerai, nors pirmūnas ir nebuvau. Kai mokiausi Kėdainiuose, tų treniruočių dar tada nebūdavo tiek daug, todėl daugiau dėmesio skirdavau mokslams ir tėvai truputį spausdavo.
Prisimenu visus „Atžalyno“ gimnazijos mokytojus, vis dar juos pažįstu. Tik grįžtu į Kėdainius ir, jeigu turiu progą, visą laiką aplankau juos, auklėtoją Zitą Želnienę. Atsigeriam kavos, arbatos, pasikalbam apie tai, kaip sekasi. Dabar, kai jau nebesu mokinys, ir tas bendravimas kitoks tapo.
– Suprantu, kad nebuvot išdaigininkas?
– Taip, nenorėdavau jokių problemų. Todėl būdavau ramus, klausydavau mokytojų, kad su manimi kuo mažiau bėdų būtų. Manau, kad matydavau, kaip kiti elgiasi, nesuprasdavau jų ir pats nenorėdavau taip elgtis.
– Ar turėjote mėgstamiausią pamoką?
– Nežinau, tikriausiai ne. Manau, kad tai priklausydavo ne nuo pamokos, o nuo mokytojo, kaip jis užsiimdavo, kaip bendraudavo, tos pamokos ir būdavo įdomiausios. Sunku išskirti kažkurią vieną… Gal lietuvių, geografija (susimąsto).
– Be krepšinio, nebuvo kokių nors kitokių svajonių, siekių pasukti kitu keliu?
– Nebuvo ir taip, kad mano svajonė buvo tapti krepšininku. Vėliau, kai jau supratau, kad yra galimybė juo būti, tada viskas ir susidėliojo.
Kai mokiausi, tarkim, „Atžalyne“, dar nebuvo kažkokių minčių, svajonių, ką norėčiau veikti gyvenime, būdamas trylikos keturiolikos metų nelabai ir galvojau, ką toliau darysiu. Tiesiog stengiausi mokytis ir paskui žiūrėti, kaip kurie mokslai sekasi ir pagal tai rinktis.
Be to, kad esu profesionalus krepšininkas, šiuo metu dar mokausi ir Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Esu verslo administravimo specialybės antrakursis.
– Kaip suspėjate, Regimantai, ir mokytis, ir žaisti?
– Esu dėkingas universiteto bendruomenei, kuri yra labai supratinga. Aišku, stengiuosi susitvarkyti visus mokslus, kuriuos užduoda dėstytojai ir vadovas. Džiaugiuosi, kad jie supranta, jog mūsų tvarkaraštis yra kitoks nei visų kitų studentų.
– Patinka mokslai?
– Nesu didelis mokymosi fanas, bet viskas gerai. Žinau, kad reikia pabaigti mokslus, reikia turėti diplomą. Šitas dalykas gyvenime niekada netrukdys. Todėl man mokslai nesukelia kažkokių problemų.
– Tačiau grįžtant prie krepšinio, spėju, kad šeimos nariai yra didžiausi jūsų fanai?
– Nemanau, kad tėvams kažkas pasikeitė ar dabar, kai žaidžiu „Žalgiryje“, ar kai anksčiau žaidžiau Kėdainių „Nevėžyje“, ar bet kur kitur. Jie visą laiką labiausiai mane palaikė ir buvo didžiausi mano fanai. Nemanau, kad tėvams rūpi kažkoks statusas. Jie yra mano tėvai ir viskas yra taip, kaip buvo nuo pat mažens. Mūsų santykiai su tėvais yra labai geri.
– O kaip sesuo – didžiuojasi broliu?
– Žinoma (šypsosi). Visa mūsų šeima labai gerai bendraujame. Džiaugiamės visi vieni kitais, kai kažkam pasiseka.
– Asmeniniam gyvenimui krepšinis netrukdo – nuolatinės kelionės, nepastovus gyvenimo būdas tikriausiai nepadeda?..
– Nepasakyčiau, kad krepšinis trukdo asmeniniam gyvenimui, vis tiek yra laiko ir asmeniniam gyvenimui, atsiranda pažintys, draugės… O praėjusią vasarą ir susituokiau.
– Gal jau ir šeimos pagausėjimas pakeliui?
– Ne, dar nieko negaliu apie šituos dalykus pasakyti, kol kas dar esame dviese.
– Žmona neprieštarauja dėl jūsų užimtumo, nuolatinių kelionių?
– Žmona suprato, su kuo pradeda santykius, vis tik jau šešerius metus esame kartu. Ji viską žinojo, kas kaip bus. Aišku, jai kartais sunku dėl kelionių, bet supranta, kad tai yra darbas ir kiekvienas darbas turi savo minusų.
– Kaip suprantu iš jūsų pasisakymų apie savo tėvų šeimą, savo sukurtą šeimą, jums šeima yra labai svarbi. Gal esate kada pasvajoję, kiek norėtumėte turėti vaikų? Pavyzdžiui, abu broliai Lavrinovičiai yra daugiavaikiai tėvai.
– Dar tokių dalykų neplanavome, visiškai negalvojome. Matysim, kaip viskas klostysis, bet apie tai su žmona dar neturėjom diskusijų.
– Kai yra mokslai, darbas ir šeima tikriausiai laisvo laiko daug ir nelieka. Tačiau ką veikiate tuo likusiu laisvalaikiu?
– Dažniausiai, jeigu būna kokia sunki savaitė, stengiuosi atsistatyti, pailsėti, susitikti su draugais, nuvažiuoti pas šeimą, su žmona pabūti, į kiną nueiti. Nėra tiek daug to laisvo laiko, kad galėtum daug kažko nuveikti.
– Kur sutikote Kalėdas? Ar buvote Lietuvoje?
– Taip, per šventes buvome Lietuvoje. Aplankėme ir vienus, ir kitus tėvus. Kai visi esame Lietuvoje nesinori, kad vieni būtų aplankyti, o kiti – ne. Todėl vieną dieną važiavome pas vienus, kitą – pas kitus tėvus.
– Regimantai, savo kolekcijoje jau turite aukso, sidabro medalius. Koks dabar medalis yra jūsų siekiamybė?
– Turbūt artimiausias – Karaliaus Mindaugo taurė. Būtų tikrai smagu laimėti. Stengsimės, žaisime. Daug yra siekiamybių: Lietuvos čempionatas – visus norisi laimėti, bet, kaip bus, nežinau.
– Žinote, aš jūsų klausau viso interviu metu ir pastebiu, kad jūs esate kuklus žmogus ir norai jūsų taip pat kuklūs…
– Nėra ko čia labai išsikelti. Mūsų sportas toks, kad vieną dieną sekasi, kitą – nesiseka. Kai sekasi, negali labai džiaugtis, o kai nesiseka – labai liūdėti. Reikia suprasti realybę. Manau, visų norų reikia po truputį siekti. Visus įmanomesnius, arčiau galimybių įgyvendinti, o ateityje galbūt jie ir pasikeis. Tarkim, ateityje, jeigu pateksiu į rinktinę, tada, aišku, norėsis ir to medalio – apetitas auga bevalgant.
– Jūs tiesiog svajojate labai atsargiai?
– Taip, po truputį. Reikia suprasti, kad viskas nevyksta per vieną naktį, reikia daug dirbti ir stengtis, kad būtų gerai.
