Šįmet susikūręs Gedimino Žiemelio inicijuotas Alytaus „Wolves“ klubas pradeda kelionę Europoje.
Rimo Kurtinaičio auklėtiniai antradienio vakarą Samokovo mieste Bulgarijoje FIBA Europos taurės atrankos turnyro ketvirtfinalyje žais prieš garsųjį Graikijos klubą Salonikų „Aris“.
Pergalės atveju „vilkams“ pusfinalio barjerą tektų bandyti įveikti jau rytoj, trečiadienį, o lemiama kova dėl bilieto į grupių etapą vyktų penktadienį.
Nors „Wolves“ tėvas – aviacijos magnatas, alytiškiai rungtynių išvakarėse į Samokovą keliavo net 9 valandas varginančiu reisu Vilnius–Varšuva–Sofija, o iš Bulgarijos sostinės kelionę tęsė autobusu link FIBA Europos taurės atrankos turnyro šeimininkės.
„Nežinau, čia jau ne aš sprendžiu“, – paklaustas, kodėl į itin svarbų turnyrą Bulgarijoje skrido ne užsakomuoju reisu, 15min šyptelėjęs atsakė Rimas Kurtinaitis, „Wolves“ komandos vyriausiasis treneris.
Nors „vilkai“ trokšta jau pirmajame sezone žaisti tarptautiniame turnyre, po 20 mėnesių pertraukos į krepšinį sugrįžęs R.Kurtinaitis vengia epiteto „žūtbūtinis“ turnyras.
„Man yra svarbu. Komandai yra svarbu. Klubui irgi yra svarbu. Stengsimės iš visų jėgų, kad pakliūtume į FIBA Europos taurės grupių etapą“, – teigė 62-ejų metų R.Kurtinaitis.
Pasiruošimo etape „Wolves“ per septynerias rungtynes iškovojo penkias pergales, o vienintelėje oficialioje dvikovoje „Bestafe-LKL“ sezono starte Kėdainiuose 81:76 įveikė vietos „Nevėžį“.
„Mane labiau domina ne ką priešininkas daro, o ką mes darome. Mes irgi turime problemų. Gal ne problemų, o klausimų, kuriuos turime išspręsti“, – prieš mačą su „Aris“, kuriam skautingą komanda daro iš telefonu įrašyto rungtynių įrašo, sakė R.Kurtinaitis.
FIBA Europos taurės atrankos turnyro starto išvakarėse – atviras ir išsamus 15min pokalbis su Rimu Kurtinaičiu – nuo „Wolves“ projekto subtilybių iki Lietuvos rinktinės pasirodymo Europos čempionate.
– Po dvikovos su Kėdainių „Nevėžiu“ minėjote, jog dar nesate matę Salonikų „Aris“ rungtynių, kadangi nėra videomedžiagos. Ar ši situacija nepasikeitė?
– Šiandien gavome video, kuris yra filmuotas telefonu. Vaizdas nebus geras, bet Salonikų komandos žaidėjus žinome, iki treniruotės liko 2,5 valandos, tad pavalgome ir eisime ruošti medžiagą žaidėjams.
– Salonikų „Aris“ praeityje buvo gerai žinomas klubas, rungtyniavęs Eurolygoje, o koks yra dabartinis šios komandos pajėgumas?
– Istoriją turi gražią, ilgalaikę. Naujas sezonas, nauja komanda. Ten žaidžia 4–5 amerikiečiai, visi naujokai. Mačiau „Juventus“ ir „Ryto“ rungtynes. Ką ten gali pasakyti – gražiai lakstė, mėtė ir vos „Ryto“ neįveikė. Per daug informacijos nėra, nes Graikijos čempionatas neprasidėjęs, o draugiškų rungtynių jie sužaidė vos kelias. Bus matyti.
Mane labiau domina ne ką priešininkas daro, o ką mes darome. Mes irgi turime problemų. Trys žmonės sugrįžo iš rinktinių. Pasiruošimo etape truputį greičiau ir gyviau atrodėme, viską darėme truputį tiksliau, bet paskutinės rungtynės parodė mūsų problemas žaidimo organizavime. Žaidėjai neturėjo daug treniruočių, laiko trūksta, o jie ne viską žino, ką mes darome. Kitas dalykas – emocinis fonas, kuris po rinktinių yra kiek pasėdęs. Fizika irgi nėra aukščiausio lygio.
Tai ne problemos, o klausimai, kuriuos turime išsispręsti. Varžovas tegul sprendžia, ką pats darys.
– Nuo kalbų apie Europos taurę iki žaidimo galiausiai FIBA Europos taurės atrankos pirmajame etape. Ar jums tai nėra nusivylimas?
– Realybę reikia priimti tokią, kokia ji yra. Norų gali būti visokių, bet kai pradedi nuo nulio, krepšinio žemėlapyje neturi jokios žymės ir CV, sudėtinga ką nors gauti daugiau iš nežinios. Manau, kad tokių klubų yra daug, ne tik Lietuvoje, kurie kalba apie didelius norus, kaip kad Italijoje. Natūralu, kad lyga apsidraudžia, kadangi vėliau bankrutuoja net ir didelius vardus turintys klubai. Mes žinome savo komandą, bet lyga – ne.
Visada pradedi nuo A raidės, tuomet žengi toliau. Tokia realybė. Žaisime čia, kur mums leido žaisti. Aš manau, kad tarptautinio krepšinio mums reikia. Norėtųsi pakliūti į tolimesnį etapą, čempionatas būtų gyvesnis.
– Nekalbant apie susižaidimo stoką, su kokiais dar iššūkiais susiduria nuo nulio susikūręs klubas?
– Esu maloniai nustebintas dėl organizacijos. Viskas vyksta kaip iš natų. Galvojau, kad bus sunkiau. Būna visokių problemiškų buitinių dalykų, kai klubas be jokios patirties kuriasi nuo nulio, tokių problemų turi net ilgai gyvuojantys klubai, bet čia viskas vyksta labai operatyviai. Jeigu ko nors reikia ar kas nors nežinoma, kalbamės ir darome. Organizacija mane maloniai nustebino.
Sakyčiau, kad visas štabas yra idealiai sutvarkytas. Mes išvis jokių problemų neturime, nebent lengvas aprangos vėlavimas, bet tai nėra klubo problema, o siuvyklų, kurios nespėja patenkinti poreikių.
Ko mums reikia, tą ir turime. Birštono salė yra ideali. Labai graži salė, labai gražus centras. Gyvenimas mūsų – „Harmony Park“, kuriame mums yra paimti namukai. Net ne namukai, o namai. Kai kurie žaidėjai būstus nuomoja Birštone.
Žodžiu, organizacija yra aukščiausio lygio. Visi klausimai sprendžiami per dieną ar dvi, o ne kaip Ispanijoje, kur viskas visada yra mañana (rytoj – aut. past.), besitęsianti mėnesį laiko. Pas mus viskas vyksta operatyviai.
Tomas Inčikas yra pagrindinis mūsų kuratorius, kuris atlieka kiekvienos dienos darbą, o jam padeda Justina. Dėl žaidėjų komplektacijos – turime Algimantą Bružą, turime Rimantą Kaukėną. Kartu žiūrėjome, kartu darėme. Viskas buvo puikiai organizuota. Šiuo aspektu klausimų neturiu, o dėl žaidimo mums dar trūksta laiko, nors pavyko gan greitai ir lengvai susikomplektuoti komandą. Mums dar trūksta savitarpio supratimo, kas yra natūralu.
Visi sportuoja puikiai, pretenzijų neturiu. Belieka toliau dirbti ir tobulėti.
– Ar „Wolves“ komplektacija yra baigta?
– Mes ieškome centriuko, laukiame variantų iš NBA, nes ten vyksta paskutinės priešsezoninės stovyklos. Sąrašą pavardžių turime, ieškome, nes mums reikia stipraus po krepšiu žaidėjo, galinčio blokuoti metimus, kuris galėtų pagelbėti, kai žaisime aktyviai, prašoksime ir prarasime poziciją. Tuomet reikia žmogaus po krepšiu, kuris galėtų viską išvalyti.
Turime keletą pavardžių, matysime, kaip pavyks pasirašyti sutartį.
– O kaip vertinate dabartinę komandos komplektaciją? Ar pavyko gauti visas norimas pirmąsias opcijas rinkoje?
– Esu labai patenkintas Marcoso Delios ir Ahmado Cavero įsigijimu. Nors pirmos Ahmado rungtynės su Kėdainiais nesusiklostė. Mes manome, kad jos nesusiklostė, nors jis įmetė 14 taškų ir atliko 11 rezultatyvių perdavimų. Jis – labai geras žaidėjas. Amerikietis, tad dar reikia priprasti prie europinio stiliaus.
M.Delia į rungtynes atvyko kone iš lėktuvo, bet iš krepšinio IQ matyti, kad jis gaudosi visose situacijose, turi gerą patirtį ir supranta krepšinį.
Trūksta susižaidimo, bet mes turime beveik viską, ko norėjome. Turime ir ketvirtos pozicijos metiką (Hugo Invernizzi). Žinoma, mes dar ieškome vieni kitų, kad galėtume viską aikštelėje geriau realizuoti. Aš irgi dar ieškau ryšio su žaidėjais. Trūksta laiko, kad galėtume viską sulipdyti į vieną.
Treniruojamės puikiai. Energija gera. Belieka tobulėti.
– Lietuviai buvo girdėję apie naują klubą, o legionieriams jis turbūt nieko nesakė. Kiek buvo sudėtingas iššūkis prisišaukti į komandą užsieniečius žaidėjus? Galbūt teko gerokai patuštinti piniginę?
– Nemanau, kad permokėjome. Nežinau, Rimantas Kaukėnas kalbėjosi su agentais, buvusių klubų vadovybėmis, kadangi rinkomės informaciją apie krepšininkų charakterius ir kitus dalykus.
Turėjome problemų su M.Delia. Jis žaidė Italijoje, turėjo pasiūlymų šioje šalyje likti, tad jį privilioti į Lietuvą nebuvo taip lengva. Galvoju, kad jį mūsų projektas sudomino ne pinigais, o pokalbiais.
Nesakyčiau, kad užsieniečiams mes permokėjome. Kokios kainos buvo rinkoje, tokias ir sumokėjome. Žinau, kad mes Maskvos srities „Chimki“ klube permokėdavome, nes į Rusiją niekas nenorėdavo važiuoti. Ten privalai permokėti, bet Europoje viskas yra tvarkingai.
– Visi kalba apie įspūdingą 43-ejų Mindaugo Lukauskio sportinę formą. Po rungtynių teigėte, kad jūsų tai nestebina. Ką parodo toks Mindaugo žaidimas – fenomenalų išsilaikymą ar žemą „Betsafe-LKL“ lygį, jog tokio amžiaus krepšininkas vis dar rungtyniauja puikiai?
– Mindaugas yra labai racionalus žaidėjas. Norint būti labai geru žaidėju, svarbiausia nedaryti to, ko nemoki. Jis žino, ką puikiai daro, ir į tai koncentruojasi. Jis padeda, neblogai juda gynyboje. Galbūt nebe taip, kaip pirmą kartą jį treniruojant „Ryte“ prieš dešimt metų, bet pasiruošimo laikotarpiu jis buvo vienas komandos lyderių. Mindaugas rodė klasę ir draugiškuose mačuose, ir dvikovoje su „Nevėžiu“. Aukšto lygio žaidėjas.
Apie lygos lygį kalbėti sunku. Iš vienerių rungtynių tikrai nepasakysiu. Manau, kad Mindaugas dabar yra greitesnis nei kad buvo prieš penkerius metus „Ryte“. Jis pernai žaidė daug Alytuje ir pagerino visus įmanomus rekordus. Tai jam pridėjo sveikatos. Mindaugas turi profesionalų požiūrį, vasarą ruošėsi sezonui, o į pirmą stovyklą atvažiavo jau pasiruošęs. Nuolaidų jam nedariau, bet jis atlaikė visus krūvius. Jis geros sportinės formos, nes yra tikras profesionalas.
– Vienas daugiausiai viešoje erdvėje dėmesio gaunančių žaidėjų – dvikovoje su Kėdainių „Nevėžiu“ neregistruotas 22-ejų Tomas Pačėsas jaunesnysis. Ar šio krepšininko įsigijimas buvo jūsų idėja ir kokios naudos tikitės?
– Jis žaidė Alytaus klube, yra jaunas žaidėjas. Mes žiūrėjome jaunimo, paėmėme ir Herkų Kumpį. Aš noriu jaunimėlio.
Kai pasirašėme Tomą, turėjome šešis žaidėjus, o treniruotis reikėjo. Turėjome keturis nekontraktinius žaidėjus, su kuriais nežinojome, ką reikės daryti. Dabar pasirašėme sutartį su Vaidu Čepukaičiu, kadangi jis gerai dirbo. Pasirašėme ir su H.Kumpiu, kuris buvo pakviestas į treniruočių stovyklą. Taip buvo ir su Tomu, kuris yra alytiškis, o mes žaidžiame Alytuje.
Jis turi perspektyvos. Jis nėra komandoje, kad tik būtų. Tomas gerai dirba. Truputį buvo apsinuodijęs Klaipėdoje, turėjo problemų, bet su juo viskas yra gerai. Aš neturiu nusiskundimų. Jį matau kaip jauną ir perspektyvų žaidėją.
Neįtraukėme nei į dvikovą su „Nevėžiu“, nei į atranką FIBA Europos taurėje, bet dirbsime ir darysime. Perspektyvus aukštas jaunas vaikinas.
– Kiek arti klubo yra pagrindinis šio projekto iniciatorius Gediminas Žiemelis? Galbūt jis taria žodį ir komplektuojant komandą?
– Sekmadienį „Avia Solutions Group“ centre turėjome susitikimą su klubo investuotojais ir akcininkais. Turėjome vakarienę. Gediminas pristatė investuotojus, pristatė savo darbą, kuris buvo gražiai iliustruotas videomedžiaga. Jis atvirai pasakė, kad turi reikalų ir į krepšinio sferą nesikiš. Tam yra paskirti vadovai, yra prezidentas Rimantas Kaukėnas. Jie rūpinsis rezultatais.
Gediminas nedalyvavo komplektacijoje. Žinoma, jis yra temoje – viską seka, žiūri, bet jokių nurodymų neduoda, ką daryti ir kur eiti ar neiti.
Susikūrė naujas klubas, jis supranta, kad paprasta nebus. Pamenu, kai Antanas Guoga paėmė „Lietuvos rytą“ ir sakė, kad kaip duosime, tai jau duosime. Jau tada sakiau jam, kad taip paprastai niekas nevyksta. Taip nebūna. Reikia sukurti pamatą, reikia sukurti istoriją.
Pirmąsias rungtynes su Kėdainiais pradėjome siaubingai. Kažkoks susikaustymas, nes visiems tai buvo naujovė. Didelis ažiotažas, dėmesio klubui yra daug.
Gediminas spaudimo nedaro, o mes iš viso šito turime išvystyti kažkokį produktą.
– Paminėjote, kad klubas gauna daug dėmesio. Ar buvimas po padidinamuoju stiklu klubo vystymosi pradžioje yra naudingas dalykas, nes reikia žinomumo, ar atvirkščiai – tai yra trikdis visame darbiniame procese?
– Manęs tai netrikdo. Aš dirbu savo darbą, žinau, ką moku ir ką esu pasiekęs. Žinau, kaip reikia elgtis Eurolygoje, Europoje ir LKL. Aš nesu naujokas. Nesu kažkoks perspektyvus treneris. Aš jau esu tai praėjęs.
Panašiai ir žaidėjams, kurių turime ir labai patyrusių, kaip kad Adas Juškevičius. Jis žaidęs aukštame lygyje ir viską žino. Žinoma, spaudimo yra, bet jo visur yra. Nežinau tokio klubo, kur nebūtų spaudimo – iš žiūrovų, klubo vadovybės ar varžovų aikštelėje. Turime su tuo susitvarkyti. Turbūt dėl to ir vadinamės profesionalais, o ne mėgėjais (šypteli).
Mūsų klubas nėra išimtis, turime mokėti susitvarkyti su spaudimu.
Vieni mums pranašauja, kad žengsime toli, kiti sako, kad niekur nežengsime, o mes galime tiesiog tyliai atidirbti ir siekti rezultato.
– Ar nėra sudėtinga sukurti sirgalių bazę Alytuje, kai visi žino, kad po metų žaisite Vilniuje? Kokio sirgalių palaikymo tikitės?
– Tai niekam nėra paslaptis. Krepšinį Alytuje myli, o projektas prasidėjo nuo buvusio Alytaus klubo. Jei mes žaisime gerai, Alytus yra išsiilgęs gero krepšinio ir pramogų, tad manau, jog į areną pritrauksime alytiškius. Jei pervažiuosime vėliau į Vilnių, alytiškiai palaikys mus ir ten.
Į tai, kaip treneris, aš nesigilinu. Aš koncentruojuosi į komandos ir žaidimo organizavimą. Tai yra rinkodara ir tam turime atsakingus asmenis. Didelį darbą dirba broliai Lavrinovičiai. Jie bando pritraukti alytiškius, važinėja po mokyklas ir kviečia jaunimą.
Galvoju, jog Alytui reikia krepšinio. Jei ne ilgalaikio projekto, bet kad ir artėjantį sezoną galėtų krepšinį pažiūrėti ne tik per televizorių, bet ir atėję gyvai į areną.
– Visada pabrėždavote, jog jūsų tikslai yra aukščiausi, egzistuoja tik pirmoji vieta, o likusios yra paskutinės, bet kokie yra realūs „Wolves“ siekiai pirmajame sezone?
– Nenoriu dabar apie tai kalbėti. Man sunku prognozuoti, kaip kad buvo ir su Europos čempionatu. Sakiau, kad laimės prancūzai, buvau netoli teisybės, nors jie labai nekaip žaidė. Geriausios komandos anksti iškrito.
Mes į kiekvienas rungtynes žiūrėsime kaip į finalą. Viską rinksime po kruopytę. Nėra lengva. Mūsų vardas varžovų dar taip nespaudžia, kaip kad Kauno „Žalgirio“, kuris darytas 75 metus. Mes vardą turime pasidaryti, jis irgi kartais padeda laimėti.
Žinoma, tikslai aukščiausi, bet dabar apie tai, kelinti būsime ir ką mes laimėsime, kalbėti nenoriu. Dabar mums svarbiausias mačas su Salonikų „Aris“, prieš tris dienas tokia buvo akistata su Kėdainių „Nevėžiu“.
Rezultatą žiūrėsime gale sezono. Potencialas neblogas, bet turime koncentruotis į žaidimą. Bus matyti, nors žinoma, kad paskutiniais likti nenorime.
– Kaip vertinate pagrindinių konkurentų Lietuvoje vasaros darbus – Kauno „Žalgirio“, Vilniaus „Ryto“ ir Panevėžio „Lietkabelio“?
– Žiūrėjau „Ryto“ ir „Juventus“ rungtynes. Jie irgi pradėjo labai sunkiai. Mačiau ir „Lietkabelio“ dvikovą. Panevėžys gal stabiliau žaidė, gal kiek geriau pavyko prieš „Pieno žvaigždes“, nors didelio pranašumo nebuvo. Jie rungtynes kontroliavo.
Sunku kažką kalbėti po pirmų rungtynių. Vasaros darbai ne viską pasako, bet galvoju, jog „Žalgiris“ geriau susikomplektavo nei pernai. Kartais turi geriausius žaidėjus, bet neturi komandos. Žiūrėsime, kai įsivažiuos. Tikrasis vaizdas pasirodys apie Naujuosius metus, o dabar visų šansai yra vienodi ir lygūs.
Man labai gerą vaizdą paliko Utena. Smagu, kad Lietuvoje yra 5–6 stiprios komandos, kurios bus konkurencingos. Labai gerai.
15min prenumeratoriams.
ir žiūrėkite be ribų.
– Kiek buvote pasiilgęs treniravimo per šiuos 20 mėnesių? Tai turbūt ilgiausia pertrauka jūsų karjeroje?
– Tokios pertraukos dar nėra buvę, bet visada būna pirmas kartas (juokiasi). Buvau pasiilgęs, žinoma. Man patiko komplektacijos procesas. Nepamenu, kada paskutinį kartą žaidėjų ieškojome, turėdami tokį biudžetą. Eurolygoje truputį kitokios pavardės.
Aš pats sau atradau įdomių žaidėjų. Jie gal dar no-name'ai, neturi vardų, bet yra perspektyvūs ir įdomiai žaidžia. Patiko komplektavimas, patiko treniravimas. Man patinka vadovauti.
Kai manęs klausia, kas yra mano hobis, atsakau, kad krepšinis. Kai klausia, kas yra mano darbas, irgi atsakau, kad krepšinis. O kai paklausia apie meilę, aš vėl kalbu apie krepšinį.
Aš grįžau į šiuos visus dalykus, tad tikrai džiaugiuosi. Dabar reikia pasiekti rezultatų.
– Ar per šį laiką kiek pasikeitėte? Jūsų treniruotės garsėdavo kaip itin sunkios, ar jos vis dar sekinančios?
– Treniruotės nėra sekinančios, jos yra tokios, kokios turi būti, jei nori laimėti titulą. Aš būdamas žaidėju laimėjau titulus ir dirbau su skirtingais ir garsiais treneriais. Žinau, kokie turi būti krūviai. Esu kai ką laimėjęs ir trenerio pozicijoje. Žinau, kokie buvo krūviai ir tuomet.
Mes negalime turėti lengvų treniruočių. Lietuvoje yra kelios komandos, kurios nemėgsta treniruotis.
Žinau, kur einame, žinau, kad bus sunku, o žaidėjai žino, kad pas mane lengva nebus, bet nėra geresnės atmosferos, kuri vienytų, nei ta, kai pasieki pergales. Kai pralaimi, nesukursi atmosferos ir kolektyvo. O kas veda į pergales? Sunkus darbas.
Mes neturime supertalentų kaip Arvydas Sabonis ar Modestas Paulauskas. Mes turime sunkiai dirbti. Žinome problemas ir dirbame. Mes viską planuojame, o viską sprendžiu ne aš vienas. Turime fizinio rengimo trenerį, turime pagalbininką Aurimą Jasilionį. Mes žinome, kiek teko dirbti „Chimki“, kad šį tą pasiektume.
Negaliu sakyti, kad reikia daug dirbti ir bus gerai. Reikia dirbti protingai, o tuomet matysime, kaip viskas vystysis.
– Kaip apibūdintumėte Lietuvos rinktinės pasirodymą Europos čempionate?
– Labai daug klaustukų. Žaidėme lyg neblogai, bet nepakankamai gerai, kad laimėtume. Lyg viskas buvo gerai, bet visas gyvenimas taip susideda – laimi 3 taškais arba pralaimi 3.
Šiuo metu likome tame pačiame kelyje.
Gal žaidimas buvo neblogas vietomis, bet buvo rungtynių, kurias privalėjome laimėti. Deja, sportas yra sportas ir nepavyko.
Nenoriu nieko peikti ar girti, reikia žiūrėti ir spręsti problemas. Trenerių kolektyvas nemažas – visi patyrę ir žino, kas buvo gerai ir blogai, nes buvo viduje.
Kai perki žaidėją, kartais jis atrodo idealus, bet kitą sezoną pamatai, kad jis nemoka pusės dalykų. Viena matai per televizorių, kita matai būdamas viduje. Bet kažko trūksta. Kaip ir trūko, taip ir trūksta.
Turime gerą atmosferą, bet daugiau kažkuo didžiuotis mes neturime kuo.
– Po pirmųjų rungtynių su Slovėnija teigėte, kad esame pretendentai į medalius. Ar tokia turnyro baigtis jūsų nenustebino?
– Galvojau, kad mes pataisysime šį dalyką. Situacija dėliojosi mums labai palankiai. Ne visada laimi stipresnė komanda. Nemanau, kad pats baisiausias dalykas pakeliui sutikti tokios rūšies Ispanijos rinktinę.
Matėme, kaip dėliojosi visas kelias. Mes turėjome realiai gerą situaciją būti medalininkais. Deja, nepavyko.
– Ar jūs tikite Domanto Sabonio ir Jono Valančiūno bendro žaidimo galimybe?
– Gerai yra pasakęs Jonas Kazlauskas, kad turint tokius centrus būtų nelogiška žaisti kitokį žaidimą. Aš mėgstu lengvesnes ir greitesnes sudėtis. Mes augome prie tokio krepšinio, žaidėme tokį žaidimą. Jei pastebėjote, tokios išlengvintos būdavo ir mano treniruojamos komandos.
Bet turėdami tokius du centrus, kurie yra vieni geriausių net NBA, jų negalima neišnaudoti. Galbūt juos reikėtų naudoti pavieniui, nežinau, truputį palengvinus sudėtį. Slovėnija momentais Luka Dončičių naudojo net ketvirtoje pozicijoje, kad palengvintų penketuką. Mes galbūt irgi galėjome paeksperimentuoti, nebijoti. Lengva kalbėti iš šalies, kai nesi viduje. Treneriai galbūt nenorėjo ir rizikuoti.
Gerai kažkada pasakė Šarūnas Jasikevičius. Jei turi krūvą žvaigždžių, žaisi tvarkingai ir pralaimėsi, visi sakys, kad treneris užspaudė ir nedavė laisvės. Bet jeigu duosi laisvės ir pralaimėsi, tuomet sakys, kad treneris nevaldo komandos, o žaidėjai valdo komandą. Vadinasi, vienintelis kelias yra laimėti.
Aš esu šalininkas lengvesnio krepšinio, bet negaliu pasakyti, reiktų žaisti su vienu centru ar dviem.
– Linas Kleiza ir Remigijus Milašius teigė, jog 15 vieta yra nedovanotinas dalykas, todėl reikia pokyčių trenerio kėdėje. Koks yra jūsų požiūris?
– Nenoriu linčiuoti nei žaidėjų, nei trenerio, bet 15 vieta tikrai nėra gerai (juokiasi). Man nebuvo gera ir penktoji vieta, kai Lietuvoje vyko Europos čempionatas. Aš jau penkiolika metų kartoju, kad tai nėra gerai. O kas kaltas ir nekaltas, į tuos dalykus aš nelendu.
Mes 1992-aisiais užkėlėme stipriai kartelę. Kita karta su Š.Jasikevičiumi priešakyje tą kartelę išlaikė, bet atėjo kita karta ir mūsų kartelė sumažėjo. Dabar mes jau patenkinti, kad dalyvaujame. Man tai nėra gerai.
Rezultatas nėra geras. Kokios priežastys tai nulėmė, tegul sprendžia specialistai ir dėlioja federacija.
Man nepatiko ir Mindaugo Balčiūno pasisakymai, kad labai gerai žaidėme prieš sezoną ir laimėjome visas draugiškas rungtynes. Nesupratau, ką tuo norėta pasakyti.
Mes daug tarp trenerių diskutavome apie kontrolinį ciklą. Jei negauname reikiamų varžovų žaisti prieš Europos čempionatą, tuomet yra organizacinė problema. Jei gauname Estiją, Nyderlandus ir Suomiją be Lauri Markkaneno... Juos įveikėme ir sakome, kad tai yra gerai. Aš nemanau, kad tai yra gerai. Geriau žaisti prieš slovėnus, serbus ar italus ir pralaimėti draugiškas rungtynes, bet žinoti savo pajėgumą. Kiekvienas pralaimėjimas duoda impulsą tobulėti.
Dabar mes pasigavome komandėles, kurias galime atkulti. Grupių etape sutikome stiprias komandas, nepirmavome 20 taškų, žaidėme lygiai, o kai reikia pabaigti įtemptas rungtynes, atsiranda atsakomybė, svarba. Su tuo mes nesusitvarkėme.
Tai yra kontrolinių rungtynių problema. Federacija turi šia linkme dirbti. Ji turi sutartis. Mūsų verti priešininkai buvo tik ispanai. Su jais vyko kova, o kitus lengvai įveikėme ir buvome patenkinti. Mums to nereikia. Mums reikia oficialių rungtynių, medalių ir taurių. Mes esame krepšinio šalis. Jei pamenate, mes FIBA reitinge esame buvę antroje vietoje, o dabar esame aštunti, bet šią vietą lemia jaunimo komandų rezultatai, o ne vyrų rinktinės pasirodymas. Tai nėra mūsų vieta. Mūsų vieta – priekyje. Mes turime talentų, neblogą komandą ir turime laimėti.
– Remigijus Milašius jus ir Tomą Pačėsą įvardijo kaip galimus variantus treniruoti rinktinę, jei ją paliktų Kazys Maksvytis. Ar jus domintų šis variantas? Kiek dar jumyse yra gyva svajonė treniruoti rinktinę?
– Šiuo metu apie tai negalvoju, nes koncentruojuosi į esamus darbus klube.
Aš kažkada labai norėjau žaisti Madrido „Real“. Karjera ėjo į pabaigą, išvažiavau žaisti į Australiją, man buvo 34–35 metai, šast ir gavau kvietimą į „Real“. Vilties nereikia niekada prarasti.
Taip, buvo metas, kai norėjau treniruoti rinktinę, bet dėl jų visų intrigų... Nežinau, nelabai bendrauju su federacija. Ir negaliu pasakyti, kad tai yra svajonė. Esu pasakęs, kad jei man kas nors kada nors pasiūlys, tuomet ir galvosiu. Gal ir nepasiūlys. O gal pasiūlys, kaip ir su „Real“, kai man bus kokie 93 metai? (juokiasi).
Tuomet pinkles pynė Vladas Garastas, federacijoje būnant ir M.Balčiūnui. Jis pradžioje sakė, kad esu per jaunas, dabar sako, kad esu per senas ir mano pikas jau praėjo. Tai kodėl aš per savo piką nebuvau? Tai priklauso ne nuo manęs, o nuo federacijos.
Aš esu visomis keturiomis už Lietuvos krepšinį. Kai mes žaidžiame gerai, man nėra gėda važinėti po pasaulį ir didžiuotis, kad esu lietuvis ir esu krepšininkas, bet kai užimi 15 vietą, važinėji po pasaulį ir nori kažkam kažką pasakyti, o jie sako, kad Lietuva jau nebėra ten. Tuomet susigūži ir priimi tiesą tokią, kokia ji yra.
Norėčiau po pasaulį dėl Lietuvos krepšinio važinėti iškėlęs galvą.
– Europos čempionate žibėjo didžiausios žvaigždės. Kas jums labiausiai patiko, paliko didžiausią įspūdį?
– Didžiausią įspūdį paliko Lauri Markkanenas ir Mateuszas Ponitka.
Nemačiau, kad Markkanenas kada kalbėtų su teisėjais. Jis žaidė išsijuosęs. Jam sekėsi ir komandą nuvedė labai toli.
Ponitka yra geras žaidėjas. Žinau jį iš Rusijos lygos, kurioje atstovavo Sankt Peterburgo „Zenit“ komandai. Mums teko prieš jį žaisti. Aštrus, geras žaidėjas. Jis buvo tikras Lenkijos lyderis, tempęs komandą ir sunkiais momentais. Šiame čempionate mačiau jį darant tokius dalykus, kokių nesitikėjau. Jei pamenate, jį kadaise norėjo įsigyti ir „Žalgiris“. Mes nelaikėme jo metiku, bet rinktinėje jis parodė charakterį, lyderystę, o sunkiais momentais pataikė ir sudėtingus tritaškius.
Visa Lenkijos komanda kovojo lyg žvėrys. Tai mane žavi. Gal meistriškumo kai kuriems žaidėjams trūksta, jie talentą kompensavo kovingumu.
Man Luka Dončičius nepaliko jokio įspūdžio. Tai – nesportiškai atrodantis žmogus, kuris visada kalbasi su teisėjais. Taip, jis yra talentas. Jis pats žino, kad taip žaisti negali. Aš skaičiau jo interviu. Taip žvaigždėms ir talentams žaisti negalima.
Nikola Jokičius dirbo išsijuosęs. Niekada nemačiau jo bendraujant su teisėjais, nemačiau šypsantis. Jis yra tikras profesionalas, kuris niekada nepavargsta. Jis net NBA žaidžia po 48 minutes, bet niekada nesiskundžia, kad pavargo. Tai tikras šalies patriotas, kaip buvo Dirkas Nowitzki.
Giannis Antetokounmpo žaidė labai gerai. Graikams nepavyko, nors maniau, kad jie eis toli.
