Beveik visą gyvenimą su oranžiniu sviediniu draugaujantis Rimas Kurtinaitis yra pasiekęs ne vieną įspūdingą pergalę ir trofėjų tiek kaip žaidėjas, tiek kaip treneris, bet tik vieną kartą per visą karjerą jautė jaudulį.
Tai įvyko 1989-aisiais metais Hjustone, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai Kauno „Žalgirio“ vedlys tapo pirmuoju ir vieninteliu istorijoje ne NBA žaidėju, kuris sudalyvavo „All-Star“ snaiperių konkurse.
„Ryte jokių reakcijų nebuvo, bet pamenu save renginio metu sėdintį ant suolelio ir laukiantį savo eilės mesti tritaškius. Sėdėdamas uždėjau koją ant kojos ir pajaučiau, kad viena koja tirtėjo. Tokio jausmo daugiau niekada nesu jautęs gyvenime. Koja drebėjo. Galvojau, kas yra? Nukėliau ir abi kojas pastačiau ant žemės. Tai buvo jaudulys. Dabar būti NBA aplinkoje yra įprastas dalykas, mūsų daugybė krepšininkų žaidė ar žaidžia ten ir viskas pasaulyje yra persipynę, bet tuo metu tai buvo didžiulis įvykis, kurį aš priėmiau asmeniškai. Šis jaudulys man neleido parodyti gero rezultato, kokį galėjau parodyti“, – „Wolves“ klubo oficialioje „Youtube“ paskyroje į gerbėjų klausimus atsakinėjo 62-ejų strategas.
Rimas Kurtinaitis ramus išlieka ir dabar, kai Alytaus „Wolves“ sezono starte susidūrė su sunkumais – krito antrajame FIBA Europos taurės atrankos mače prieš Bulgarijos klubą Samokovo „Rilski Sportist“, o vietiniame fronte – sunkumai prieš „Gargždus“, Kėdainių „Nevėžį-Optibet“ bei pralaimėjimas 62:80 prieš Jonavos „CBet“.
Pokalbio metu Alytaus ekipos treneris akcentavo laiką ir darbą.
„Esu buvęs aukštumoje ir kaip žaidėjas, ir kaip treneris. Žinau, kaip reikia ruoštis norint ten būti. Kai man pradeda pasakoti, kad kažkas pasikeitė... Taip, gal kažkas pasikeitė, bet jei nori būti aukštumoje, turi dirbti. Aš turiu išmokyti žaidėjus, kad peržengtų per save, jei nori kažką laimėti, o ne tik žaisti savo malonumui. Jie turi išmokti kentėti nuovargį, skausmą, nes tikslas mums yra svarbiau už pašalinius dalykus ir net didelius honorarus, kontraktus. Profesionalių sportininkų tikslas yra ne tik uždirbti pinigus, bet ir pasiekti rezultatą“, – aiškino R.Kurtinaitis.
Apie „Wolves“ sezono startą: „Iš šalies visada atrodo, kad susirinko ir laimės. Taip nėra. Komanda suburta naujai, beveik visi krepšininkai susirinkę iš skirtingų komandų ir lygų, išskyrus Eigirdą Žukauską ir Adą Juškevičių, kurie kartu žaidė Permėje. Dar turėjome problemą, kad trys mūsų pagrindiniai žaidėjai pasiruošimo etapo metu žaidė rinktinėse. Mes jų neturėjome, sulaukėme tik likus trims dienoms iki sezono starto. Kad ir koks meistras bebūtum, laiko kažką sulipdyti yra per mažai. Nesame geriausios formos, bet to ir tikėjausi. Mums labai sunku. Tik dabar pradedame suprasti vienas kitą, bet to dar negana. Dar daug dalykų, prie kurių turime dirbti. Svarbiausia neprarasti taškų, kol mūsų lokomotyvas įsibėgės. Atvirai kalbant, kol kas mes kreivai ir šleivai judame į priekį. Rezultatas nėra blogas – iš ketverių rungtynių LKL laimėjome tris. Žinoma, džiugina pergalės, o ne žaidimo kokybė. Bet mes viską suprantame.
Turime išmokti žaisti krepšinį tam tikruose rėmuose. Nenoriu, kad būtų surinkta komanda iš gatvės, kur kiekvienas atėjęs pažaistų iš savęs, pabėgiotų, pamėtytų ir išsiskirstytų. Yra tvarkos, yra taisyklės – kaip ir kiekvienose gyvenimo srityse, taip ir krepšinyje. Aš noriu, kad žaidėjai jų laikytųsi. Tai atima laiko, sukausto žaidėjus, kadangi jiems reikia galvoti ne tik apie galutinį rezultatą, bet ir iš rėmų neišeiti. Laikui bėgant, kai rėmas tampa taisykle, tai žaidėjų nebespaudžia, o mes matome gražų eurolyginio lygio krepšinį. Šiuo metu mes esame pusiaukelėje.“
Apie galimą papildymą: „Dar nesame galutinai susikomplektavę. Paslaptis ar ne paslaptis, bet mes penktoje pozicijoje turime skylę. Mes ieškome naujoko. Neskubame, nenorime tiesiog padaryti veiksmus, kad uždarytume skylę. Norime tinkamo žaidėjo.
Jei yra skeptikų, kurie negali šių dalykų įvertinti ir laukia tik pergalių, prisiminkite mano treniruojamą „Lietuvos rytą“. Sezoną pradėjome prastai, namuose tuometinėje „Siemens“ pralaimėjome „Lietkabeliui“ gal 20 taškų skirtumu. Tuomet įsigijome Louką Mavrokefalidį. Šis žaidėjas mūsų komandos veidą pakeitė iš pagrindų. Sezonas nebuvo toks, kokio tikėjomės, bet mes žaidėme LKL ir KMT finaluose. Mes buvome arti tiesos. „Žalgiris“ buvo stipresnis, bet mes išlyginome mūsų nevykusią pradžią. Kitas pavyzdys – nemažų problemų turėjęs „Lietuvos rytas“, kai aš buvau išėjęs. Sezono viduryje klubas pasipildė Arciomu Parachouskiu. Tai buvo centras, kurio jiems trūko. „Lietuvos ryto“ veidas visiškai pasikeitė. Jie žaidė finale, o daug kas prognozavo, kad gali laimėti ir titulą. Jie žaidė labai sėkmingai.
Šiuo metu pagrindinėje pozicijoje neturime žaidėjo, kokio mums reikėtų. Nesakau, kad mūsų žaidėjai geri ar blogi, bet jei sustiprinsime šią poziciją ir pataikysime su žaidėju, turėsime pranašumą po krepšiu. Komandos veidas turėtų pasikeisti.
Dabartinis komandos stilius nėra blogas, kovingumas ir darbštumas vyrų yra geras. Aš negaliu skųstis. Komanda yra labai susikaupusi, bet jai reikia laiko. Perspektyvos yra neblogos. Viską mes pamatysime ateityje.“
Apie santykius su Adu Juškevičiumi: „Nematau, kad vienas žaidėjas spręstų mūsų reikalus. Adas yra labai svarbus žaidėjas. Mes turime žaidimo taisykles, sistemas gynyboje ir puolime. Jeigu vienas iš žaidėjų tų taisyklių nevykdo, aš turiu tai pasakyti. Toks yra mano darbas. Kas yra gerai, tai gerai, bet turiu kalbėti apie blogus dalykus ir kaip juos reikėtų ištaisyti.
Kai kurie dalykai, kaip Adas žaidžia, man netinka. Bet kai kurie dalykai man labai patinka. Jokios trinties nėra. Paprasti darbiniai santykiai tarp žaidėjo ir trenerio. Niekada nesulaukiau kažkokios priešpriešos dėl pastabų treniruotės metu Adui ar kitiems žaidėjams. Nežinau, kaip atrodo žiūrovams, bet tokių klausimų nėra ir negali būti. Mes turime hierarchiją, kuri yra reikalinga – yra žaidėjas, yra treneris, yra klubo prezidentas ir šalies prezidentas. Mes žinome, kas po ko esame, ko turime klausyti ir ką daryti. Šiuo klausimu mūsų klube viskas yra gerai.“
Apie atmosferą klube po pralaimėjimų: „Mes sužaidėme penkerias rungtynes ir kalbame apie pralaimėjimus. Nenoriu to akcentuoti. Gal pakalbėkime apie pergales? Įveikėme „Aris“, kuris užvakar nugalėjo Eurolygos komandą „Panathinaikos“. Gal kalbėkime apie gerus dalykus? Taip, mes kitą dieną pralaimėjome bulgarams, kurie iš vakaro nebuvo žaidę. Jie buvo švieži, o mes atėjome po sunkių rungtynių su „Aris“. Viena pagrindinių pralaimėjimų priežasčių – energijos trūkumas. Turėjome žaisti dvejas rungtynes per dvi dienas, kai varžovai žaidė vienas. Meistriškumai nėra dideli, tad energija tampa svarbiu faktoriumi.
Nemanau, kad mums taip reikėtų akcentuoti pralaimėjimus. Viskas yra gerai, atmosfera yra gera. Vyrai yra labai draugiški. Galvoju, kad pralaimėjimai kaip tik turi sulipdyti kolektyvą, o ne suskaldyti. Iš patirties galiu pasakyti, kad atmosferą sulipdo pergalės. Sportuojame, stengiamės jų pasiekti. Bus pergalių, bus ir atmosfera. Turime idealų kolektyvą, gal net per gerą, kadangi aš daugiau mėgstu chuliganiukus iš gatvės, kurie yra kitokio kirpimo. Aš neatėjau draugauti. Klubas patikėjo man komandą, o aš atėjau siekti rezultato. Abejoju, kad per draugystes pasiektume laimėjimų. Tai galime pasiekti per juodą darbą. Juodas darbas ir pergalės kolektyvą paverčia geru kolektyvu.“
Blogiukai legendiniame „Žalgiryje“: „Supraskite teisingai, nes laikmetis buvo kitas. Mes visi nebuvome geriausi moksleiviai mokykloje.
Blogiuko terminas neapibrėžia darbų, bet apibrėžia žmogų. Pavyzdžiui, Valdemaras Chomičius užsiiminėjo kartingais, raliu. Tais laikais tokie žmonės būdavo įvairių dalių paieškose, nes tai būdavo sunku gauti. Turi būti gudresnis, kažką apeiti ar rasti pažįstamų. Tuo metu nebūdavo interneto. Ne blogiukas, bet landesnis žmogus. Tokios savybės sporte labai praverčia.
Toks buvo laikmetis, tokie visi buvome. Nebuvo mėsos, nebuvo majonezo, žirnelių. Ateina šventės ir turi kažką gauti, ieškai per pažįstamus. Nestandartinių situacijų sprendimų būdai buvo labai įvairūs. Buitis, kuri mus vertė tai daryti, labai padėjo ir aikštelėje, kad ten rastume irgi išeitis. Krepšinis buvo įvairesnis. Dabar turime schemas, kurių laikomės. Girdime dabar trenerius kalbant, kad žaidėjas nesilaikė žaidybinio plano, todėl įvyko tai ir tai. Anksčiau tokių situacijų neturėdavome. Pamenu Zmago Sagadino, kuris treniravo „Lietuvos rytą“, žodžius, kad su lietuviais labai malonu dirbti, jie labai gerai supranta nestandartines situacijas. Lietuva yra krepšinio šalis, nes aukšto ir žemo meistriškumo krepšininkai supranta krepšinį ir gali priimti sprendimus.
Visi tuometiniame „Žalgiryje“ buvome darbininkų klasės atstovai, kilę iš paprastų šeimų. Ieškojome pergalių, pinigų niekas nemokėjo. Pergalės buvo vienintelis pasitenkinimo šaltinis. Mes jų siekėme ir daug pasiekėme.“
Apie „Wolves“ legionierius: „Duodu truputį laiko. Galvojau, kad gal bus kitaip, bet nesu nusivylęs. Jie turi gerų savybių, bet trūksta lyderystės. Hugo Invernizzi pirmą kartą žaidžia užsienyje. Jis visada žaidė Prancūzijoje, geruose klubuose, o čia jam trūksta supratimo, kad jis yra legionierius ir kokį jis turi statusą. Kai esi legionierius, turi išsiskirti vietiniame krepšinyje. Hugo turi didžiulį potencialą, bet dar nėra turėjęs tokio statuso. Aš bandau jam tai išaiškinti, kad jis turi būti pranašesnis už vietinius krepšininkus. Kitu atveju pirkti legionierių nebūtų prasmės. Šiuo klausimu jam dar truputį trūksta, bet potencialo Hugo turi.
Lygiai tas pats su Marcosu Delia. Mes žinome, kokio tai lygio žaidėjas. Jis yra žaidęs dvejose olimpinėse žaidynėse su Argentinos rinktine. Žinome, kokio tai lygio rinktinė. Jie dabar laimėjo Amerikos čempionatą, o M.Delia dalyvavo ten ir žaidė. Jis nėra tas lyderis, kuris atneš po 30 taškų, bet jis labai gerai supranta krepšinį. Labai aukštas krepšinio IQ. Matau daug gerų dalykų. Jis dar neatsiskleidęs, bet mums padės, reikia tik laiko.
Ahmadą Caverą paėmėme iš G lygos, kurioje jis dominavo ir taškais, ir rezultatyviais perdavimais. Jam reikia laiko. Jis atvažiavo į Europą pirmą kartą. Žinau šiuos dalykus, esu turėjęs tokios patirties ir kituose klubuose, kai pirmametis kviečiamas į Europą. Krepšinis čia kitoks, daugiau komandinis ir mažiau individualus. Amerikoje žaidėjai yra ruošiami individualiam žaidimui, kadangi visi siekia NBA, o ten net taisyklės yra palankios individualiam žaidėjui. Aš turiu tai pakeisti, kad Ahmadas geriausias savo savybes sutelktų į komandinį žaidimą. Potencialas yra labai didelis. Mes turime būti kantrūs, kol jis supras. Per savaitę ar mėnesį tai padaryti yra sudėtinga. Galvoju, kad jam reikia dar 2–3 savaičių, kad šoktų į viršų. Nors jis dabar yra vienas komandos lyderių.“
Apie „Wolves“ tikslus: „Nenoriu kalbėti apie tikslus, nes žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Žinoma, tikslai turi būti. Svarbiausias yra kitas mačas. Nei žaidėjai, nei aš negalime pasakyti mūsų potencialo maksimumo, ką mes iš tiesų galime. Taip, nesiginčiju, kad esame gera komanda, bet klaustukas yra, koks yra tikrasis mūsų potencialas. Dabar mes orientuojamės į kiekvieną artėjantį mačą. Galvoju, kad mūsų kokybės kreivė kils į viršų.“
Apie treniravimo stilių: „Būna du variantai – arba treneris mokytojas, arba treneris. Treneris mokytojas surenka komandą iš vidutiniokų ir pasiekia kažkokį rezultatą. Tokie Amerikoje buvo Joe Woodenas ar Pete’as Carrilas. Jie pasiimdavo ne garsiausius žaidėjus, bet turinčius potencialą, ir pasiekdavo maksimalų rezultatą. Tai yra treneriai mokytojai.
Yra trenerių Eurolygos komandose, kur surenka geriausius žaidėjus, į jų darbą nesikiša, o žaidėjai viską išsprendžia. Tai yra treneris. Jis laiku viską sustato, sprendžia, ką ir kada leisti į aikštelę. Jam mokyti žaidėjų nereikia.
Esu skaitęs straipsnį, jog „Miami Heat“ žaisdamas LeBronas Jamesas nesiskaitė su treneriu. Tuomet klausė trenerio, kaip jis žiūri į tai, kad LeBronas jo negerbia. Jis atsakė, kad nekreipia dėmesio, nes LeBronas nepripažįsta nieko pasaulyje, ką jis gali dar pasakyti krepšininkui, kuris krepšinį žaidžia geriau nei treneris?
Esu dirbęs ir tame, ir tame lygyje. Su perspektyviais krepšininkais dirbti yra maloniau, bet sunkiau pasiekti pergalę.“
