Priešais ant laiptų pritūpusį Mantą rinktinės gydytojas Vytenis Trumpickas įsėdo į savo automobilį. Vyras iš pradžių trumpai pyptelėjo, bet po to ilgai užspaudė automobilio signalą.
M.Kalnietis juokėsi. Tačiau net ir rinktinės slaugo pokštas neišblaškė įžaidėjo nuo ryžtingų jo minčių apie Lietuvos rinktinę.
Ne viskas, ką pamatė pasirengimo cikle, kapitonui patiko. Bet M.Kalnietis regi didžiulį potencialą. Ir jeigu pavyks padaryti tam tikras korekcijas, tai geriau pasisaugokite lietuvių.
„Jei būsime susitelkę į savo darbą, galime nugalėti bet ką ir nesvarbu, kas bus priešininkai“, – nė kiek nedvejodamas interviu 24sek teigė M.Kalnietis.
Jis vis žvilgtelėdavo į šalį pasižiūrėti, ar rinktinės autobusas, kurį po truputį vis pildė nacionalinės komandos nariai, nesiruošė išdardėti į Kauno „Europa Royale“ viešbutį.
Ten jau sėdėjo vienas svarbus žmogus, kuris keičia šią istoriją. Su M.Kalniečiu mes kalbėjomės dar prieš tą nelemtą mačą su Islandija, kuris iš Lietuvos rinktinės atėmė Luką Lekavičių.
Tai buvo įžaidėjas, dėl kurio M.Kalnietis galėdavo nesitausodamas „arti“ parketą ir po to ramiau prisėsti ant suolo poilsio minutei.
Bet su L.Lekavičiaus padikaulio lūžiu sutrupėjo ir M.Kalniečio ramybė.
„Luko netektis – didelis smūgis, – kolegai Kęstui Rimkui po paskutinių draugiškų rungtynių su Ispanija prisipažino rinktinės atakų generolas. – Jau buvome susidėlioję žaidimo planą. Tokių žaidėjų iškritimas kerta per taktinius manevrus ir psichologiją. Treneriams reikia keisti žaidimo planą. Tačiau pasitaiko visko – pats esu tai išėjęs. Kažkaip versimės be Luko.“
2013 ir 2015 Europos čempionatuose bei 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse M.Kalnietis rungtyniaudavo vidutiniškai net po 32,9 minutės. Tai, be konkurencijos, didžiausias rezultatas nacionalinėje komandoje.
Ši statistika tikrai nesumažės 2017-ųjų Europos pirmenybėse. D.Adomaitis savo rikiuotėje neturi kito tokio tvirto pasirinkimo, todėl eksperimentuoja tai su Adu Juškevičiumi, tai su Mariumi Grigoniu.
„Tikriausiai. Logiška taip manyti. Kita vertus, ne pirmas kartas būtų – kaip nors“, – moja rankas Mantas.
Tai turėjo būti pokalbis, kaip ši Dainiaus Adomaičio rinktinė primena jauną ir energingą 2010-ųjų Kęstučio Kemzūros komandą, kuri visų nuostabai grįžo iš pasaulio čempionato su bronza. M.Kalnietis buvo to mažo stebuklo dalis.
Gal kai žmonės nebuvo dvyliktuke, jautė psichologinį spaudimą ir galvojo, ne kaip varijuoti komandoje, o tiesiog – pateksiu ar nepateksiu?
Bet su M.Kalniečiu 24sek pakalbėjo apie viską. Prieš Europos čempionato startą ketvirtadienį, rinktinė – kapitono akimis.
– Mantai, ar matote šios rinktinės panašumų su 2010-ųjų komanda, kuri netikėtai laimėjo pasaulio čempionato bronzą?
– Gal daugiausia panašumų su treneriu. Buvo naujas treneris, gan jaunas, niekas jo pernelyg neskaitė.
Prieš čempionatą irgi buvo visokių asociacijų. Kadangi įvyko tie tokie rinkimai, jie visuomenėje sukėlė didelį ažiotažą, tai gal čia ir galima įžvelgti panašumų.
Bet iš komandos vidaus, nemanau, kad galima sulyginti.
Tada dauguma buvome jauni, bet jau šiek tiek patyrę žaidėjai. Turėjome vieną ryškų lyderį Liną Kleizą. Dabar, aišku, mūsų didžiausia žvaigždė, be konkurencijos, yra Valančiūnas. Bet drauge į savo vėžes įeina ir Motiejūnas, ir Kuzminskas. Ne paslaptis – jie trys didžiausi mūsų talentai, kurie turėtų tempti komandą. O mes, visi kiti, kuo galėsime, prisidėsime.
Sunku dabar pasakyti. Galbūt po čempionato būtų lengviau kalbėti, ar ši komanda panaši į 2010-ųjų. Manau, dar per anksti.
– O žaidimo stiliumi neatrodote panašūs? Esate jauni, veržlūs, bandote nuolat bėgti į greitą puolimą.
– Sutinku, kad bandome lėkti į priekį.
Manau, čempionato metu ateisime į formą. Fizinio rengimo treneriai apskaičiavo, kada turėtų būti lengviau – kada turėtume bėgti greičiau nei dabar.
2010-ųjų komanda turėjo daug snaiperių. Mes irgi turime daug snaiperių. Viskas priklauso, kiek mums pavyks įmesti iš toliau. Jei įmeti, atsiriša visos kitos galimybės įgrūsti kamuolį ten, kur mūsų stiprybė.
– Mindaugas Kuzminskas iš toli ilgą laiką atakavo žemesniu nei 20 procentų taiklumu, Artūras Milaknis nepataiko savo metimų, Marius Grigonis kol kas – nulinis. Kas nutiko su mūsų taikikliu?
– Nežinau. Aišku, tie pagrindiniai žaidėjai yra kitas dalykas, bet daug reikšmės turėjo eskaluojama atakuojančio gynėjo pozicija.
Pirmiausia, pasakysiu, kad Kuzia jaučiasi tikrai pridėjęs ir fiziškai, ir žaidimo prasme, ir gynyboje.
Gal kai žmonės nebuvo dvyliktuke, jautė psichologinį spaudimą ir galvojo, ne kaip varijuoti komandoje, o tiesiog – pateksiu ar nepateksiu? Gal dabar viskas atslūgs?
Treniruotėse viskas buvo gerai. Mes turėsime įmesti. Ir mes įmesime. Aš tuo tikiu.
– Išskyrėtė Lietuvos rinktinės talentų trejetą – Valančiūną, Kuzminską, Motiejūną. Kur jie pridėjo daugiausia nuo pastarojo karto, kai su jais žaidėte kartu?
– Pirmiausia, pasakysiu, kad Kuzia jaučiasi tikrai pridėjęs ir fiziškai, ir žaidimo prasme, ir gynyboje. NBA krepšinis gal ne pats protingiausias, paremtas daugiau fizika, bet jis pradėjo daug geriau skaityti gynybą, daugiau eiti į kontaktą. Turint jo gabaritus po krepšiu, paprasčiau viską padaryti. Jaučiasi patobulėjimas.
Jaučiasi, kad Donatas žaidė seniai, bet jis daug duoda. Jis jau pajunta žaidimo skonį ir juda į priekį. Ir jūs matote, ir mes per treniruotes jaučiame, kad jis eina į priekį. Tokie talentai nesimėto.
Tas pats Jonas. Na, ką... Kaip visada. Negaliu pasakyti, kur konkrečiai patobulėjęs, bet tai normalu. Jis auga kaip krepšininkas, kaip žmogus, ir natūraliai prideda kažkokį bagažą.
– Ar Europos čempionate mes išvysime tikrąjį Donato Motiejūno veidą?
– Manau, galime.
Jam svarbiausi buvo pirmieji mačai. Jis paskubėdavo, nervindavosi, pastatydavo save į blogas situacijas. Dabar jis kantresnis, susitvarko su savimi.
Neabejoju, kad jis bus vienas pagrindinių žaidėjų. Jei jis atras balansą tarp skubėjimo ir kantrybės, mes tikrai gausime milžinišką pagalbą.
– Mantai, ir pats šiemet rinktinėje atrodote šiek tiek ramesnis. Nuolat raminate kitus.
– Nežinau... To pats nejaučiu (šypsosi). Bet taip – mes galime tartis, diskutuoti, net pyktis po rungtynių, treniruočių, kažkokiuose susirinkimuose.
Tas mūsų susirinkimas ir nebuvo kažkoks, kad kažką nubaustume, pažemintume. Ne. Tiesiog pasikalbėjome, kad, chebra, kažkurioj vietoj negalime elgtis taip ir taip.
Bet tai negali persiduoti aikštėje. Jeigu ir pasakai griežtesnį žodį, už gerą epizodą turi paraginti, pagirti. Taip ir žaidi.
Stengiesi tas emocijas kontroliuoti. Ypač išmesti neigiamas ir kažkaip kitaip prieiti prie komandos.
– O komandoje buvo daug neigiamų emocijų? Kiek aštrus buvo tas žaidėjų susirinkimas (basketnews.lt žiniomis, žaidėjų inicijuotame susirinkime daugiausia kritikos kliuvo D.Motiejūnui)?
– (Juokiasi) Susirinkimas... Jis neturėjo išeiti į spaudą. (juokiasi) Bet jau taip išėjo.
Taip, buvo kažkokių situacijų, kur vieniems nepatiko vienas, kitiems kitas. Normalu, kad reikia tą išsikalbėti. Tas mūsų susirinkimas ir nebuvo kažkoks, kad kažką nubaustume, pažemintume. Ne. Tiesiog pasikalbėjome, kad, chebra, kažkurioj vietoj negalime elgtis taip ir taip. Manau, mums tai davė labai didelį pliusą.
Tai nebuvo kažkoks kaltų ieškojimas. Ne. Tiesiog susėdome, pasikalbėjome. Suradome tuos dalykus, kurie trukdė. Dabar, manau, ištaisę tuos dalykus, mes žengėme į priekį.
– Į priekį žengia atsinaujinusi Lietuvos komanda su nauju treneriu. Kuo skiriasi Dainiaus Adomaičio ir Jono Kazlausko rinktinės?
– Nežinau... Atrodo, žaidi krepšinį ir nėra per daug tų didelių skirtumų. Pastaruosius keletą metų visada mūsų stiprybė buvo po krepšiu. Bet galbūt dabar dar labiau stengiamės tą išnaudoti.
Tačiau kad būtų labai didelių skirtumų... Nepasakyčiau, kad kažkas labai jaučiasi. Kiekvienas treneris turi kažką savo. Ypač gynyboje, kur vienas daro vienaip ar kitaip.
Bet kažko labai išskirti negalėčiau. Krepšinis gan panašus – paremtas daug pikenrolo ir žaidimo į vidurį.
– Ką ši rinktinė pajėgi nuveikti Europos čempionate? Kokius lūkesčius normalu kelti 2017-ųjų nacionalinei komandai?
– Lūkesčiai... Truputį neramu dėl kai kurių dalykų. Kartais dėl mūsų susikalbėjimo gynyboje. Kartais man nepatinka mūsų koncentracijos stoka. Bet manau, kad šituos dalykus mes dar aptarsime.
Žaidime viskas atrodo neblogai. Turime būti susitelkę vienam tikslui dvi savaites. Ir kaip komanda mes tikrai esame ir talentingi, ir pakankamai kovingi, kad pasiektume šį tą gero.
O apie kitas netektis ir varžovus... Jei atvirai, nemeluoju, nelabai žinau, kas važiuos ir kas nevažiuos. Normalu, kad paskaitai, kas atsisakė, kas negali dėl įvairių priežasčių, bet turime savų problemų. Jei būsime susitelkę į savo darbą, galime nugalėti bet ką ir nesvarbu, kas bus priešininkai.
Bet jei būsime kaip palaida bala, nuo bet ko galime ir gauti. Nesvarbu, prieš ką mes žaisime.
