Birželio mėnesio pradžioje ilgametis rinktinės krepšininkas Jonas Mačiulis su Atėnų AEK komanda iškovojo Graikijos pirmenybių bronzą ir taip užbaigė 2020–2021 metų sezoną, kuris kauniečiui gali būti ir paskutinis karjeroje.
Nuo 2002-ųjų metų profesionalų krepšinį žaidžiantis ir keturis medalius tarptautiniame fronte su nacionaline komanda iškovoti spėjęs Kauno „Žalgirio“ sistemos auklėtinis artimiausiu metu priims sprendimą dėl savo ateities.
„Nežinau, ar dar žaisiu, – 15min laidoje „PIKENROLAS“ sakė J.Mačiulis. – Dar nesu nieko suplanavęs ir laukiu pasiūlymų. Iki rugpjūčio vidurio priimsiu sprendimą. Sveikata žaisti leidžia. Šį sezoną neturėjau net menkiausios traumelės. Į statistiką niekada nekreipiu dėmesio, bet ir ji nebuvo bloga. Dabar gyvenimo tėkmę koreguoja ir tėčio netektis. Reikia persikraustyti arčiau šeimos į Karmėlavą ir padėti daugiau mamai. Likau vienintelis vyras su šešiomis moterimis – mama, sesė, žmona ir trys dukros. Persikraustėme čia, o toliau matysime.“
Praėjusiame sezone Graikijos pirmenybėse J.Mačiulis žaidė po 24 minutes, pelnė po 9,4 taško, atkovojo po 5,2 ir perėmė po 1 kamuolį, atliko po 1,3 rezultatyvaus perdavimo ir rinko po 11 naudingumo balų.
FIBA Čempionų lygoje – 6,7 taško, 4,4 atkovoto kamuolio ir 6,1 efektyvumo balo per 24 minutes ant parketo.
Kauno „Žalgiris“ susigrąžino Mantą Kalnietį, tačiau ne kartą norą sugrįžti namo išreiškusio Jono svajonėms išsipildyti nėra lemta.
„Esi įperkamas žaidėjas, tai nėra pinigų klausimas, o dar gali duoti ir realią naudą „Žalgiriui“. Turbūt esi pasiruošę priimti ir bet kokį vaidmenį komandoje. Kaip manai, kodėl tavo grįžimas į „Žalgirį“ neįvyksta? Ar yra šansų, jog tai dar nutiks?“ – bičiulio, su kuriuo yra pažįstamas nuo vaikystės, klausė Linas Kleiza.
„Dabar visi „Žalgirio“ žmonės, tarp kurių yra ir Paulius Motiejūnas, situaciją motyvuoja mano charakteriu. Ką jie tuo nori pasakyti? Ką aš padarysiu, sugadinsiu „Žalgirio“ brandą? – retoriškai klausė J.Mačiulis. – Pernai kalbėjomės su Pauliumi, įvardijau juokingą sumą, tokią labiau ant benzino. Jis sakė, kad nereikia manęs ir viskas. Aš nesigilinu daugiau. Visi žino, be to, ne kartą esu minėjęs, jog noriu baigti karjerą ten, kur pradėjau. Visi krepšininkai svajoja apie tokį scenarijų.“
„Žalgirio“ marškinėlius J.Mačiulis yra vilkėjęs 2005–2009 metų sezonuose, po kurių keliavo į elitinius Europos klubus – Milano „Olimpia“, Atėnų „Panathinaikos“ ir Madrido „Real“.
Pastaruosius tris sezonus kovingumu garsėjantis Jonas atstovavo Atėnų AEK komandai. Jis norėjo grįžti į Kauną ir gimtajame mieste pabaigti karjerą, bet durys buvo uždarytos.
„Pradžioje buvo įdomu, kodėl taip yra ir kas blogai. Buvo kalbama, jog dėl Šaro. Jis nemato manęs savo schemose. Jei treneris nemato, tai viskas gerai. Tai logiškiausias paaiškinimas. Bet pernai turėjau pokalbį su Pauliumi, kai naujo trenerio dar nebuvo, tačiau treneris vėl manęs komandoje nematė, – juokdamasis pasakojo J.Mačiulis. – Aš supratau, jog tai nėra susiję su treneriu. Tai – ne krepšinio dalykai. Esu girdėjęs įvairių gandų, jog tai vyksta dėl to, nes kažkada atsisakiau grįžti. Nežinau, galbūt čia groja principai.
Bet čia spekuliacijos. Kai susitinku su Pauliumi, jis sako, jog norime ir galvojame, bet dar palauk. Ko man laukti? Man 37-eri metai. Nėra ko laukti. Ar reikalingas būsiu tuomet, kai man sukaks 40? „Žalgiris“ dabar ir taip turi veteranų, tai vilčių sugrįžti neturiu. O dar grįžo Edgaras Ulanovas. Nežinau, ką aš esu užgavęs, kieno ambicijos čia groja, bet esmė nėra susijusi su krepšiniu.“
Veteranas liko ir Lietuvos rinktinės užribyje, nors šiai atstovauti šią vasarą atsisakė puolėjai Ignas Brazdeikis ir Edgaras Ulanovas.
„Darius paskambino, bet laukiau ir antro skambučio, – pasakojo J.Mačiulis. – Darius sakė, jei Ulanovas negalės, skambins man. Bet skambučio taip ir nesulaukiau.“
Jono neturėdama rinktinė olimpinės atrankos finale Kaune atsimušė į Slovėniją ir Luką Dončičių bei pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo praleis olimpines žaidynes.
„Aš iškart sakiau, kad tai buvo didelė klaida, jog tavęs nepaėmė. Nesupratau tokio ėjimo, ypač, kai žaidi vienerias rungtynes, o pasiruošimas yra trumpas. Tiek patirties turintis žmogus... To labai trūko rinktinei. Ir tavo kietumo, ir naglumo. Labai nesuprantamas ėjimas. Galbūt tavęs išsigando, nes nesi pačio lengviausio charakterio“, – mintimis „PIKENROLO“ laidoje dalijosi L.Kleiza.
„Buvo nelabai smagių momentų, kai atrankoje į Europos čempionatą pralaimėjome prieš Daniją. Nei daviau velnių, nei ką, tiesiog vyrams reikėjo pasikalbėti, o tuos pokalbius vedžiau aš – ne Mantas ar kas nors kitas, – pasakojo J.Mačiulis. – Visi buvo nuliūdę ir išsigandę, nes laukė rungtynės su Belgija, kurias žūtbūt turėjome laimėti. Kai kas sako, kad užrėki ar dar kažką, bet kai ateina laikas kovoti ir nepasiduoti aikštelėje sunkiais momentais, tuomet tavęs reikia. Visi nuo burtų pradžios kalbėjo, kad reikės žaisti su Slovėnija. Visi žinojo, jog reikės kietumo ir aštrumo stabdant Dončičių. Gal kažkur iš petuko, gal kažkur iš alkūnės.“
„Bet ar būtum davęs savo draugeliui? Juk sėdėjai su jo maike“, – draugą per dantį traukė L.Kleiza.
22-ejų metų L.Dončičius, kuris praeityje su J.Mačiuliu yra rungtyniavęs „Real“ ekipoje, lemiamame mače prieš Lietuvą pelnė 31 tašką, atkovojo 11 kamuolių ir atliko 13 rezultatyvių perdavimų.
„Kai einu į aikštelę, draugų nebėra. Būdavo, kad žaidi su Madridu prieš „Žalgirį“, bet apsistumdai su kažkuo ar apsižodžiuoji. Visi sako, jog draugai. Taip, galime būti draugais, bet aš atstovauju savo klubui, o kiekvienas norime laimėti ir siekiame pergalės. Juk būtų buvusi kova dėl olimpinių žaidynių, kova dėl savo šalies ir garbės“, – sakė J.Mačiulis.
„Tu niekada nebuvai lengvas žmogus rūbinėje, nes turėjai savo charakterį. Bet niekada nebuvai vėžys. Dabar visi bijo konfrontacijų. Seniau rūbinėje būdavo, jog siųsdavome vienas kitą toli ir eidavome vos ne iki muštynių. Bet atmosferai tai netrukdydavo. Metai eina, tavo žaidimas sumažėjo, treneriai galvojo ir norėjo, jog niekas nesakytų nė žodžio. Bet kai prašovė visiškai, tai jau reikia ir griežto trenerio, ir griežtų žaidėjų“, – sakė L.Kleiza.
Kaip „PIKENROLO“ laidoje pasakojo buvę Lietuvos rinktinės vedliai, skirtumai tarp skirtingų kartų krepšininkų yra akivaizdūs, bet prie to reikia prisitaikyti.
„Dabar būna, kad komandoje susipyksti su kokiu 25-erių metų amžiaus žaidėju, o jis nekalba su tavimi tris dienas, nes įvyko kokia nors nemaloni situacija rungtynėse. Mūsų laikais būdavo, jog rungtynių metu siųsdavome taip toli, kad kelio atgal nerastų, bet po mačo susėsdavome ir apsitardavome, kur eisime alaus išgerti ar pavakarieniauti. Ilgo pykčio laikymo nebūdavo“, – teigė J.Mačiulis.
„Tokie laikai atėjo, vadinasi, prie to reikia prisitaikyti. Jei tu laimi, tai gali gaudyti gerą vaibą, įrašinėti tiktokus ir šokti. Jei tu laimi, daryk ką nori. Bet jei tai neveda prie pergalių, turi ką nors keisti. Aš nesutinku, jog dabar įvesime kažkokias kosmines individualumo ugdymo programas. Talentai vis tiek gims. Ką, Dončičių užaugino kosminė Slovėnijos programa? Ne. Lietuvos rinktinę reikia gydyti dabar, ne po kelerių metų, o žaidėjai auga ir augs toliau. Turėsime mes tų žaidėjų, bet visada žaisime komandinį krepšinį“, – sakė L.Kleiza.
„PIKENROLO“ tinklalaidė su Linu Kleiza ir Jonu Mačiuliu:
