| Vilniaus „Lietuvos rytas“ – Kauno „Žalgiris“ 68:82 |
„Galiu pasakyti, kad šios rungtynės buvo 2-3 kartus įdomesnės nei prieš mėnesį. Nors „Žalgiris“ tikrai nedavė galimybių suabejoti savo pajėgumu, vis tiek buvo įdomu stebėti mačą nuo pat pradžių iki galo. Žiūrovams turėjo patikti“, – 24sek.lt sakė krepšinio specialistas R.Paulauskas.
Vilniečių ištraukti ginklai sužavėjo trenerį. Bet dar didesnį įspūdį jam paliko didmeistriška „Žalgirio“ ramybė.
24sek.lt kartu su R.Paulausku po kaulelį narstė antrąją „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ dvikovą.
R.Paulausko akcentai
- Kitoks „Lietuvos rytas“.
- Vilniečių planus sujaukę M.Kalniečio tritaškiai.
- Žalgiriečių ramybė.
- E.Ulanovas – rinktinės radaruose.
- „Žalgirio“ elgesys su klystančiais žaidėjais.
- Pasibaigusios N.Laprovittolos katino dienos.
- Klasių skirtumas.
– Tai galima daryti išvadą, kad „Lietuvos rytas“ smarkiai pagerino žaidimą?
– Be abejo, „Lietuvos rytas“ buvo kitoks. Komanda emociškai pasikeitusi. Negali sakyti, kad vien tik treneris tai pakeitė, bet pati situacija verčia žaidėjus keistis. Atėjo laikas atsakomybę prisiimti ir žaidėjams. Jie žaisdami namuose turi parodyti, už ką yra toje komandoje ir už ką gauna pinigus. Žaidėjai labai stengėsi ir atidavė širdį. O tai jau gerai.
Taip pat matosi, kad „Lietuvos ryto“ žaidėjai yra greitesni ir lengvesni. Jie daugiau atlieka ir greitų atakų. Kai kada matome gero žaidimo vienas prieš vieną blyksnius: ir Juciko, ir Oreliko, ir Lavrinovičiaus. Tai rodo, kad sportinė forma gerėja.
Be to, „Lietuvos rytas“ parodė įvairių ginklų: bandė agresyviau gintis. Kartais tai peraugdavo į stačiokišką šiurkštų žaidimą, bandymą išnaudoti alkūnes. Agresyvus žaidimas gynyboje yra kiek kitoks, bet bent jau matėme to požymius. Jeigu jau nieko negali padaryti, tai bent laikyk apsikabinęs arba prasiženk taip, kad varžovas nieko negalėtų padaryti (Šypsosi.).
Matėme gana sėkmingą pabandymą presinguoti. Bet „Žalgiris“ greitai tą nulaužė. Kartais matėme bandymus gintis aikšte. Bet „Žalgiris“ tą labai greitai įveikė. „Lietuvos rytas“ ginasi per silpnai. Tačiau turi galimybių eiti į priekį.
Į akis labai krito tai, kad „Lietuvos rytas“ gan nepataikė su gynyba du prieš du. „Lietuvos rytui“ planus labai sujaukė tie du Manto Kalniečio tritaškiai. Vilniečiai tada bandė aktyviai dvigubinti, bet išėjo taip, kad tai atnešė daug erdvės „Žalgirio“ aukštaūgiams: Vougioukas ir Javtokas mesdavo beveik laisvi. Manau, kad „Lietuvos rytui“ prisitaikyti prie „Žalgirio“ pikenrolo buvo didžiausias galvos skausmas.
Eurolygoje Ulanovui dar sunkiau, bet galvoju, kad iš rinktinės trenerio pusės, gal jis duoda geras užuominas, kad ateityje reiktų apie jį pagalvoti.
– Kas labiausiai imponavo „Žalgirio“ žaidime?
– Ramybė. Didmeistriška ramybė. Jaučiasi klasės skirtumas. „Žalgiris“ tą puikiai atspindėjo ne tik saugiai išlaikydamas persvarą, bet kad ir keisdamas žaidėjus. Nebuvo panikos, kai pražangų prisirinko Jankūnas. Jos nebuvo ir kai pakeitė Kalnietį. Nebuvo jos ir nė prieš vieną „Lietuvos ryto“ panaudotą gynybos sistemą. Tas užtikrintumas atsiremia į gerą žalgiriečių gynybą. Tikrai nestebina, kodėl „Žalgiris“ neprisileidžia varžovų: žino, kad kiek reikia, tiek apsigins.
O puolime buvo išnaudotas tą dieną parankiausias ginklas – Olivier Hanlano žaidimas vienas prieš vieną. Sėkmingiausiai sužaidė Ulanovas.
Be to, „Žalgiris“ tokiose rungtynėse greitai užtveria kelią tiems, kurie daro daug klaidų. Pavyzdžiui, Motumas žaidė labai trumpai, nes du kartus labai šiurkščiai klydo, kai išmetant kamuolį iš už galinės linijos Lavrinovičiui leido įmesti 4 lengvus taškus.
„Žalgiris“ labai greitai analizuoja klaidas. Gynyboje reaguojama momentaliai. Žaidėjai sustatomi taip, kad klaidos nepasikartotų.
– Kaip paaiškinti Edgaro Ulanovo fenomeną? Prieš „Lietuvos rytą“ jis visada sužaidžia rezultatyviai. Vilniečiai neturi, ką prieš jį pastatyti?
– Edgaras yra tas trečias numeris, kuris baisiai neparankus „Lietuvos rytui“. Nematau gynėjo, kuris galėtų tvarkytis su Ulanovu. Nei Orelikui, nei Lukauskiui Ulanovas nėra parankus oponentas.
Be to, Ulanovas žaidžia vis universaliau. Kartais jau matau jį kaip tą tikrąjį trečiąjį numerį, kuris gali sužaisti nugara į krepšį, pataikyti iš toli, sužaisti pikenrolą.
Tokia komanda kaip „Lietuvos rytas“ su juo turi daug galvos skausmo. Eurolygoje jam dar sunkiau, bet galvoju, kad iš rinktinės trenerio pusės, gal jis duoda geras užuominas, kad ateityje reiktų apie jį pagalvoti. Jaunas žaidėjas ir jam dar viskas priešaky.
Aš tiesiog linkiu, kad tas komandų pajėgumo skirtumas mažėtų. Nuo to tik laimės Lietuvos krepšinis.
– „Lietuvos rytą“ paliko įžaidėjo Nicolas Laprovittolos užnugaris – tautietis treneris Marcelo Nicola. Treneris Jasilionis jau minėjo, kad legionieriui teks įsipaišyti į naująjį „Lietuvos ryto“ žaidimą. Ar Laprovittola iš tikrųjų taip išsiskiria iš bendro paveikslo?
– Dabar jam bus vienareikšmiškai sunkiau. Jis buvo trenerio dešinioji ranka ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Jiedu vienas kitą labai gerai suprato dėl kalbos ir panašios krepšinio filosofijos. Laprovittola treneriui Nicola buvo tam tikrą didesnį pasitikėjimą turėjęs žmogus.
Kartais matydavau, kad po šiurkščių klaidų Nicola reakcijos beveik nebūdavo. Arba ji būdavo pavėluota. Turbūt, kad šiandien to nebus. Galbūt sąlygos bus visiems vienodos. Kadangi tai perspektyvus žaidėjas, nelinkėčiau, kad atsirastų trintis. Juk treneris yra tam, kad būtų išnaudojamos geriausios žaidėjo savybės. O krepšininkai, jei jie pajėgūs, turi nesitaikyti prie trenerio, bet įsilieti taip, kad nenukentėtų komandos draugai.
– Dvejos rungtynės ir dvi pakankamai užtikrintos žalgiriečių pergalės. Ar ateityje galime išvysti intrigą ir „Lietuvos ryto“ pergalę?
– Pasakysiu primityviai: reikia Eurolygoje stebėti „Žalgirį“, nes ten slypi visi atsakymai, kaip jį sustabdyti. Kitas dalykas, ar pavyks šitai įgyvendinti patiems žaidėjams. Čia jau trenerių bei žaidėjų meistriškumo ir laiko klausimas. Aš tiesiog linkiu, kad tas komandų pajėgumo skirtumas mažėtų. Nuo to tik laimės Lietuvos krepšinis.
