Po pertraukos į Lietuvą gyventi grįžtantis A.Velička sako, kad labiausiai gimtojoje šalyje pasiilgo šeimos ir draugų. Na, ir dar – lietuviškų kino teatrų spragėsių.
„Kai būni išvažiavęs susitinki retai, ypač liūdna per šventes, kai negali su visais susitikti. Taip pat pasiilgau lietuviško maisto, o dar vienas į galvą šaunantis dalykas – „Forum Cinemas“ spragėsiai. Niekur niekada nesu valgęs skanesnių“, – juokiasi naujasis „Ryto“ įžaidėjas.
Pastaruosius tris sezonus jis praleido Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje. Tačiau legionieriaus karjerą vaikinas pradėjo neįprastai anksti – būdamas 16-os metų Arnas gavo pasiūlymą tobulėti Barselonos jaunimo sistemoje.
„Norėjosi išbandyti save, susipažinti su geriausiais Europos jaunaisiais talentais, patobulėti ir pamatyti, kaip viskas daroma geriausiose pasaulio organizacijose. Tai buvo didelis ir svarbus žingsnis mano karjeroje.“
Ispanijos grando dublerių komandoje tuometis jaunimo rinktinių lyderis netikėtai sutiko ir žmogų, kurio treniruojantis su jaunimu dažnai nepamatysi – įspūdingą sezoną Vilniuje 2011-12 m. sužaidusį, o vėliau Eurolygos čempionu tapusį Tyrese‘ą Rice‘ą.
„Rice‘as tikrai yra geriausias žaidėjas, prieš kurį ir su kuriuo man yra tekę žaisti – jis turi labai didelį judesių arsenalą, nuostabiai valdo savo kūną, labai sunku prieš jį gintis ir galima buvo daug ko pasimokyti.“
Naują gyvenimo etapą Vilniuje pradėsiantis A.Velička džiaugiasi, kad čia sutiks daug puikiai pažįstamų veidų. Pasak jo, tai leis koncentruotis į žaidimą krepšinio aikštelėje.
„Martynas, Lukas, Margiris, abu Gyčiai yra buvę mano komandos draugai – ar įvairių amžių rinktinėse, ar FIBA languose, ar klubuose. Žinomi veidai visada yra smagu, tai tikrai padės įsilieti į komandą.“
Interviu rytasvilnius.lt svetainei 23-ejų krepšininkas papasakojo apie iššūkių kupiną karjeros etapą Barselonoje, skirtumus tarp žaidimo užsienyje ir Lietuvoje, sudėtingą jaunų žaidėjų kelią į vyrų krepšinį bei įsimintiniausias rungtynes savo karjeroje.
– Būdamas vos 16-os persikėlei gyventi ir treniruotis į Barseloną. Nebuvo baisu?
– Tikrai buvau jaunas ir svarstant tą pasiūlymą nerimo buvo. Tačiau gavus tokios organizacijos kaip „Barcelona“ dėmesį atsisakyti labai sunku, nes daugiau tokios progos gali ir nebepasitaikyti. Norėjosi išbandyti save, susipažinti su geriausiais Europos jaunaisiais talentais, patobulėti ir pamatyti, kaip viskas daroma geriausiose pasaulio organizacijose. Tai buvo didelis ir svarbus žingsnis mano karjeroje.
– Kokie didžiausi iššūkiai pasitiko Ispanijoje?
– Ten yra toks Barselonos jaunimo sistemos kompleksas – La Masia, jame gyvendavo apie 80 vaikų. Ne tik norinčių būti krepšininkais, bet ir futbolininkais, rankininkais, kitų sporto šakų atstovais. Visos treniruotės ir visas gyvenimas vyko ten.
La Masia yra šiek tiek už miesto, mes būdavome nuolat prižiūrimi, iki 18-os metų net neleisdavo vieniems niekur eiti. Tai tam tikra prasme ilgai besitęsianti sporto stovykla, panašu į internatą. Buvau vienas, angliškai nelabai kas šnekėjo, tai reikėjo mokytis ispanų kalbos – dar ir dabar galėčiau susišnekėti.
Pagrindiniai iššūkiai – kalba, vienatvė ir daug skirtingų kultūrų. Vien mano komandoje buvo jaunuoliai iš šešių skirtingų šalių. Su visais kažkaip reikia rasti bendrą kalbą, susidraugauti. Atvažiavus iš Lietuvos tai buvo nauja ir prie to reikėjo priprasti.
– Ten susipažinai ir su labai ryškiai į Vilniaus komandos istoriją įsirašiusiu įžaidėju Tyrese'u Rice'u. Kokia buvo ta pažintis?
– Jis buvo labai įdomioje situacijoje – turėjo kontraktą su pagrindine komanda, bet atėjęs naujas treneris pareiškė, kad Rice'o komandoje nebemato. Jam liko dvi opcijos – arba nusitraukti kontraktą, arba eiti žaisti į dublerių komandą, ką jis ir padarė bei pusę sezono treniravosi ir žaidė su mumis.
Netikėtai gavosi, kad labai aukštos klasės žaidėjas prisijungė prie treniruočių, tai buvo didžiulis stimulas, motyvacija mums, o Tyrese‘as tuo pačiu tapo mokytoju, iš kurio visi sėmėmės žinių. Gerai sutarėme, jis labai geranoriškas, pasakojo apie laikus „Ryte“, istorijas apie žaidėjus, išskyrė Martyną Gecevičių.
Būdavo ir taip, kad jis organizuodavo atskiras treniruotes gynėjams – susirinkdavo mus ir eidavome sportuoti, mokytis įvairių judesių. Nors iš jo pusės tai buvo ir kvaila situacija, bet man tai buvo labai įdomu ir naudinga. Rice‘as tikrai yra geriausias žaidėjas, prieš kurį ir su kuriuo man yra tekę žaisti – jis turi labai didelį judesių arsenalą, nuostabiai valdo savo kūną, labai sunku prieš jį gintis ir galima buvo daug ko pasimokyti.
– Kaip dabar vertini karjeros etapą Barselonoje?
– Neįmanoma pasakyti, kaip viskas būtų buvę, jei būčiau likęs čia. Ir nors buvo visko, dėl sprendimo nesigailiu. Tas kelias tikrai buvo įdomus. Juk galiausiai tai atvedė iki ten, kur esu dabar – „Ryte“. Esu dėl to laimingas, bet vėl reikės įrodyti savo vertę, esu pasiryžęs tai padaryti.
Nors buvo visko, dėl sprendimo nesigailiu.
– Tuomet grįžai žaisti į Lietuvą, kokius pagrindinius skirtumus pajautei tarp žaidimo namie ir užsienyje?
– Atvykęs į Panevėžį viduryje sezono neturėjau rolės ir dažniau teko sėdėti ant suoliuko, tad tai nebuvo man asmeniškai geras laikas. Prienuose buvo neblogas sezonas, bet jį sugriovė koronavirusas. Su komanda turėjome puikią atkarpą, ruošėmės atkrintamosioms ir labai gaila, kad to sezono nepavyko užbaigti.
Kas labiausiai pasijautė – jei esi lietuvis ir žaidi Lietuvoje, gauni labai daug dėmesio. Daug straipsnių, podkastų, žurnalistų fokusuojasi į mūsų lygą. Vėliau žaidžiau Prancūzijoje ir Vokietijoje – niekas iš Lietuvos nemato tavo rungtynių ten, apie žaidimą sprendžia tik iš statistikos.
Įdomus paradoksas – tose lygose lengviau būti pastebėtam, daugiau agentų, skautų stebi jas, bet Lietuvoje apie tave nekalba. O jei žaidi čia – nors, plačiąja prasme, esi mažiau matomas, dėmesio gauni daugiau.
– Tas padidintas dėmesys – gerai ar blogai?
– Manau, kad gerai. Tai visada papildoma motyvacija, nes kiekvienas tavo žingsnis yra stebimas, visada turi būti susikaupęs ir daryti savo darbą kaip gali geriausiai. Jei pradėsi žaisti prastai – visi apie tai kalbės. Tai stumia į priekį ir suteikia daugiau motyvacijos.
– Kodėl ne visiems jaunimo krepšinyje žibėjusiems talentams pavyksta sėkmingai pereiti į vyrų krepšinį?
– Savo metų komandose dažniausiai būni lyderis, dominuoji. O čia staiga tampi paskutiniu žaidėju komandoje – neturi rolės, sėdi ant suolo, visi aplink yra stipresni, greitesni, gudresni. Per treniruotes gali būti apstumdytas, smunka pasitikėjimas savimi. Iš esmės karjera prasideda nuo nulio – esi dvyliktas žaidėjas ir turi savo vietą po saule išsikovoti. Tai sudėtinga jaunam žmogui – juk vyresnieji irgi nenori užleisti savo vietos aikštelėje.
– Kokios yra įsimintiniausios tavo karjeros rungtynės?
– U18 ketvirtfinalis prieš Rusiją, kur įmečiau lemiamą metimą ir patekome į pusfinalį, o dar svarbiau – iškovojom kelialapį į pasaulio čempionatą, kitaip būtume iškritę. Toje komandoje buvo ir L.Uleckas ir G.Masiulis, trenerio asistentu dirbo G.Žibėnas – visada smagu prisiminti tą euforiją po paskutinio metimo.
– Ar tiesa, kad pažįsti ir daugiau būsimų komandos draugų?
– Tikrai taip. Martynas, Lukas, Margiris, abu Gyčiai yra buvę mano komandos draugai – ar įvairių amžių rinktinėse, ar FIBA languose, ar klubuose. Pažįstami veidai visada yra smagu, tai tikrai padės įsilieti į komandą. Su Ulecku, Masiuliu esame pažįstami nuo 10-ies metų, esam draugai. Manau, kad nuo pirmų dienų jausiuosi komandos dalimi ir tai padės koncentruotis į žaidimą aikštelėje.
– Kokie krepšininkai tave įkvepia?
– Dabar mėgstu stebėti NBA, ypač gynėjus, jų judesių arsenalą, kaip jie skaito žaidimą, atlieka perdavimus, dirba su savo kūnu. Micičius, Irvingas, Hardenas, Curry, Dončičius – gal tai ir neoriginalus atsakymas, bet tai geriausi žaidėjai ir stebėdamas juos gali daugiausiai išmokti. Matai, kaip jie klaidina varžovus, kokius judesius atlieka ir bandai tai įlieti į savo žaidimą.
Kalbant apie karjerą baigusius žaidėjus, augant mano mėgstamiausias žaidėjas buvo Linas Kleiza. Ypač 2010 m., kaip jis tempė rinktinę, jo įspūdingi metimai, nerealu prisiminti. Visada matėsi, kad tai visai kito kalibro žaidėjas – ateina iš NBA ir dominuoja.
– Po pertraukos grįžti gyventi į Lietuvą, ko labiausiai pasiilgai?
– Šeimos ir draugų. Kai būni išvažiavęs susitinki retai, ypač liūdna per šventes, kai negali su visais susitikti. O dabar būsime kartu daug dažniau ir varžybose jie galės paprasčiau mane aplankyti, dėl to irgi labai džiaugiuosi.
Iš tokių paprastų dalykų pasiilgau lietuviško maisto, o dar vienas į galvą šaunantis dalykas – „Forum Cinemas“ spragėsiai. Niekur niekada nesu valgęs skanesnių (juokiasi).
