Iš čia kilusi krepšininko prosenelė, tad S. Babrauskas ne vieną vasarą praleidęs Alytuje.
Tik tuo metu čia dar nebuvo aukščiausio Lietuvoje pėsčiųjų tilto.
Su LKL TV kūrybine komanda lipdamas ant šio tilto, S.Babrauskas dūsaudamas prisiminė Utenos „Juventus“ trenerio Žydrūno Urbono komentarą po rungtynių su „Dzūkija“, kad varžovai mokosi dziudo elementų.
„Ne dziudo sportuojame, bet tokiais laiptais nuolat kopiame“, – pareiškė S.Babrauskas.
Užlipęs ant tilto, krepšininkas pamatė lipduką.
„Keep calm and beat „Žalgiris“ (liet. Išlik ramus ir nugalėk „Žalgirį“), – skaitė S.Babrauskas ir tuoj pat konstatavo. – „Ryto“ fanai buvo atvarę.“
Pokalbis su Stepu negali aplenkti „Ryto“ – tai komanda, kurioje krepšininkas praleido geriausius karjeros metus.
Neabejotinai vienas didžiausių krepšininko karjeros laimėjimų – 2009-aisiais su Vilniaus komanda iškovota ULEB taurė, o pats krepšininkas finalo rungtynes prieš Maskvos srities „Chimki“ dar ir šiandien pamena gerai.
„Žinojome, kad vieno Carloso Delfino alga yra didesnė nei mūsų klubo metinis biudžetas, ir iš pradžių jie laikėsi gerai. Tačiau mes vis pribėgdami jiems įkąsdavome, įkąsdavome ir galų gale užsikabinome. Paskui jie tarp savo žvaigždžių neatrado lyderio, o mes išlikome labai vieningi“, – pergalę 80:74 prisiminė S.Babrauskas.
Jis prisiminė, kad tais metais „Lietuvos rytas“ laimėjo visus titulus.
„Po Europos taurės rungtynių grįžome, turėjome rungtynes su „Žalgiriu“, – 2009-uosius prisiminė S.Babrauskas. – Aišku, pašventėme šiek tiek. Nuvažiavome į halę, pralaimėjome „Žalgiriui“ 4 taškais be Eidsono ir Petravičiaus. Kurtis įėjo į rūbine ir sako: „Šitas finalas tikrai mūsų.“
Jis atskleidė, jog tuometei komandai netrūko kovingumo.
„Buvome tokia komanda, kur konfliktuodavome kone kas trečią treniruotę. Galbūt ne iki muštynių, tačiau vieni kitiems nenusileisdavome. Tie visi legendiniai – Donatas Zavackas, aš, Artūras Jomantas, tai ten būdavo visko. Aišku, po treniruotės vėl sutardavome gerai. Bet kai išeidavome į rungtynes, nebūdavo šansų, kad kam nors nusileisime. Galbūt talentu, bet noru tai ne.“
Buvome tokia komanda, kur konfliktuodavome kone kas trečią treniruotę
Dabar S.Babrauskas su „Dzūkija“ – Šarūno Jasikevičiaus ir jo treniruojamo „Žalgirio“ varžovas, tačiau abu jie yra stovėję vienoje barikadų pusėje.
Kai kartu atstovavo „Lietuvos rytui“, jie 2010-ųjų gruodį Eurolygoje nukovė tuometę čempioną „Barceloną“.
„Eikit kalbinti Stepą, jis parodė šiandien didelius kiaušinius, – po rungtynių apie 10 taškų pelniusį komandos draugą tąkart sakė Š.Jasikevičius, pats įmetęs 11 taškų ir atlikęs 10 rezultatyvių perdavimų. – Jis krepšinio žaisti nemoka, bet turi didelius kiaušinius.“
„Šaras, matot, legenda. Su juo sunkiausia žaisti: nori viską laimėti, viską atlikti tiksliai. Gal jis ir nebuvo pats greičiausias, bet galvodavo du žingsnius į priekį, – buvusį komandos draugą gyrė S.Babrauskas. – Jam labai nepatikdavo, kai ko nors nepadarai, tai jis sakydavo, kad mes be talento.
Su kuo teko žaisti – jis geriausias žaidėjas. Visada turėdavai žiūrėti į jį, kad ir bėgi į puolimą, nes gausi kamuoliu į galvą.“
