Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis ir Valdemaras Chomičius 1988 metais Seule laimėjo olimpinį auksą.
TSRS rinktinė tada pralaimėjo pirmą mačą tuometinei Jugoslavijai, bet paskui įsibėgėjo drauge su pirmą kartą po Achilo sausgyslės operacijos aikštėje pasirodžiusiu A.Saboniu.
Jie iškovojo auksą, finale atsirevanšavę Jugoslavijai, o dar svarbesnę pergalę pasiekė pusfinalyje prieš amerikiečius.
Tų laikų prisiminimus teamrussia.pro portalui pastarąją savaitę pasakojo Sergejus Tarakanovas – šį mėnesį 62 metų gimtadienį pažymėjęs legendinis Rusijos krepšininkas.
Apie A.Sabonio pasirengimą Seulo žaidynėms:
Jis nesiruošė su mumis. Sabonis visą laiką buvo Amerikoje, kur jį dar 1986 metais buvo pašaukusi naujokų biržoje Portlando komanda. Mes tuo metu rengėmės olimpiadai. Stovyklos, turnyrai – visa tai truko daug mėnesių. Taip mes uždirbdavome ir pinigų. Negaliu sakyti, kad tai buvo teisinga, bet tada mums leido žaisti komercinėse varžybose. Mes žaidėme, ir žaidėme neblogai. Jugoslavus, su kuriais paskui susidūrėme finale, nugalėjome be Sabonio, nors jie buvo kovinės sudėties – su Petrovičiumi, Divacu, Paspalju, Kukočiumi ir kitais. Kita vertus, be Sabonio amerikiečių nebūtume įveikę. Jis nedalyvavo iki žaidynių nė vienoje treniruotėje su mumis – Arvydas pasirodė Novogorsko bazėje likus vos kelioms dienoms iki kelionės į Seulą, o tada sudirbo genijus Gomelskis, kuris ėmė įkalbinėti Sabonį vykti kartu kaip turistui. Galiausiai jis buvo ne turistas, o žaidėjas. Vienas iš pergalės kalvių.
Apie sunkų startą:
Sabonio sugrįžimas supainiojo kortas ne tik varžovams. Mes patys sulaužėme viską, ką statėme visą vasarą. Įpratome žaisti žemu penketu, praktiškai be vidurio puolėjų, šioje pozicijoje žaidė Oleksandras Volkovas. Komandoje buvo greiti įžaidėjai, akcentuojamas greitas krepšinis. Mes bėgome pirmyn, o čia staiga atsirado galingas „centras“, o dar ir ne idealios sportinės formos. Bet vis tiek jis sutraukdavo dėmesį. Reikėjo laiko permainoms. Mažai kas pavyko pirmajame mače. Pirmasis blynas sudegė, mes įtikinamai pralaimėjome.
Apie pasirengimą pusfinaliui:
Buvo kitoks pasiruošimas nei dabar, kai vyksta varžovų analizė, taktikos aptarimas. Net nepamenu, ar olimpiadoje matėme amerikiečių rungtynes. Nebuvo taip, kad pasiliekame po mačo ir pažiūrime jų rungtynes. Jau nekalbant apie analizę, kai tariamasi kokios varžovo stipriosios ir silpnosios savybės. Iš esmės mes žaidėme „iš eilutės.“ Nors, turiu pripažinti, kad jaunesni mūsų komandos žaidėjai, o jų komandoje buvo septyni už mane jaunesni 6–7 metais, tarp jų Sabonis, Volkovas, Marčiulionis, nebuvo įbauginti. Jie buvo labiau avantiūristai, nemanė, kad amerikiečiai būtinai turi laimėti.
Apie trenerį:
Jis niekada nebuvo didis strategas. Gomelskis buvo puikus motivatorius, vadybininkas, valdytojas.
Komanda buvo tiek talentinga, kad svarbiausia buvo nugludinti vidinius ryšius ir sukurti discipliną. Tai Gomelskis ir padarė. Prieš mačą su JAV jis vis kalbėjo, kad mes viską galime.
Apie incidentą prieš mačą:
Man ši istorija labai patinka. Ruošėmės mačui, kai staiga pasirodė amerikiečiai ir tarė: palikite aikštę, mes dabar mankštinsimės. Mes nustebę: ką jūs, vaikinai, krantus supainiojote, kas jūs bendrai esate? Iškart keli mūsų žmonės pasakė jiems: eikite, pasivaikščiokite. Taip viskas ir atrodė. Amerikiečiams atrodė, kad pasirodžius salėje jie tampa svarbiausi, krepšys jau jų. O mes juos pasiuntėme tolėliau ir tęsėme pramankštą. Tai buvo geras ženklas prieš mačą.
Apie rungtynes su amerikiečiais:
Savo vaidmenį suvaidino genijus Sabonis, puikiai gynėsi Volkovas. Be to, mums sekėsi puolime. Stulbinančias rungtynes sužaidė Kurtinaitis, kuris surinko 28 iš mūsų pelnytų 82 taškų – būna tokių dienų, kai viskas krenta ir suvoki, kad ir koja pasiųstum kamuolį į krepšį, vis tiek pataikytum. Mes nugalėjome pelnytai, o aš manau, kad jei paskui būtų tekę žaisti dar dešimt mačų su JAV, daugumą jų mes laimėtume. O juk amerikiečių sudėtyje buvo žaidėjų, kurie vėliau pateko į NBA „All-Stars“: Mitchas Richmondas, Davidas Robinsonas, Danas Majerle. Po olimpinių žaidynių praėjus kelioms savaitėms jie visi jau žaidė stipriausioje pasaulio lygoje. Fiziškai jie buvo stipresni už mus visus, išskyrus Marčiulionį, kurį paskui ir NBA praminė „tanku“.
Apie V.Chomičiaus klaidas (pirmaujant 79:76 V.Chomičius prarado kamuolį, o paskui palindo po krepšiu ir nepataikė, bet pats atkovojo kamuolį):
Taip, Chomai kažkas užstrigo, jis pradėjo atakuoti be reikalo, o savo begaliniu aktyvumu vos neatidavė rungtynių. Bet, matyt, Dievas už mus pakovojo. Kitaip Chomičius jau nebegyventų, mes būtume jį ten ir palaidoję (juokiasi). O pirmiausia Volkovas, nes jis vis apie tai ir kalbėjo. Bet šiaip buvo lygios dviejų stiprių komandų rungtynės.
Apie savo vaidmenį:
Tada mažai žaidžiau (apie 9 minutes). Kurtinaičiui paėjo, o mes su juo daugiausiai žaidėme toje pačioje pozicijoje. Tuo atžvilgiu man, žinoma, apmaudu, nors aš džiaugiausi dėl Kurčio ir dėl mūsų pergalės. Savo indėlį į bendrą sėkmę įdėjau kitose rungtynėse.
Apie emocijas po pergalės:
Žinote, silpnai pamenu tas minutes. Galbūt dėl euforijos. Liko atmintyje, kad daviau interviu amerikiečių televizijai. Juos labai domino, kaip mums bus atlyginta. Tada jau buvome sutarę, ir aš išdidžiai pareiškiau, kad už auksą mums pažadėta po 3 tūkst. dolerių.
Apie turnyro pabaigą:
Miego per kitas dienas buvo nedaug – mes pramogavome, šventėme pergalę. Apie tai daug rašyta, gaila, kad man tos dienos liko lengvame rūke. Tuo metu turėjau vaizdo kamerą, visur ją nešiojausi, filmavau, bet dėl įvairių priežasčių kasetės pradingo. Dėl to sau niekada neatleisiu. Net amerikiečių kanalai norėjo nupirkti tuos įrašus, bet nepardaviau. Buvo toks namų video – pasirengimas, būtis olimpiniame kaimelyje, šventinis sėdėjimas už stalo po pergalės. Dabar daug atiduočiau, kad galėčiau tai pasižiūrėti.
Suprasti akimirksniu
- Rezultatyviausi auksą iškovojusios TSRS rinktinės žaidėjai Seulo olimpinėse žaidynėse:
- Š.Marčiulionis – po 18,1 taško, R.Kurtinaitis – 13,4, A.Sabonis – 13,3, A.Volkovas – 10,6, S.Tarakanovas – 8,1.
Mums pasakė, kad liko trys dienos iki „auksinio reiso“ namo. Mes vaikščiojome po miestą, laiko „apgrobti“ Seulą buvo pakankamai, už tris tūkstančius dolerių tikrai daug prisipirkome. Vaikščiojome, bendravome su kitais sportininkais, gavome savo apdovanojimus. Beje, neseniai komandos pokalbių svetainėje buvo diskusija – kas mums įteikė auksą? Vieni sakė, kad pats Juanas Antonio Samaranchas, kiti ginčijosi. Taip ir neišsiaiškinome.
Beje, aš vienintelis iš komandos ėjau į žaidynių uždarymo ceremoniją. Visi kiti buvo nepasiruošę.
Apie gyvenimo sąlygas kaimelyje:
Net sovietiniais laikais kituose turnyruose gyvendavome puikiuose viešbučiuose, įprastai po du kambariuose. O ten buvo iš esmės bendrabutis daugiaaukštyje, kur gyveno po 6-8 žmones dideliame bute. Mes savame turėjome keturis kambarius – viename gyveno Volkovas ir Migliniekas, kitame Sabonis ir Marčiulionis, trečiame Chomičius ir Kurtinaitis, o ketvirtame aš ir Belostenas. Bendras holas, kur stovėjo televizorius ir nedideli baldai. Gretimame bute įsikūrė likę vaikinai, treneriai ir gydytojas. Apačioje buvo apsauga, poilsio kambarys.
Apie dabartinius santykius:
Kaip jau sakiau, mes turime bendrą pokalbių svetainę, aš pats prieš kurį laiką ją sukūriau. Ten bendraujame, susirašome, pasikeičiame naujienomis ir nuomonėmis iš skirtingų šalių.
Praėjusį šeštadienį mane su gimtadieniu sveikino iš Maskvos, Amerikos, Lietuvos, Kazachstano, Ukrainos, Latvijos, Ispanijos. Savo laiku buvo ir nuoskaudų vienas kitam, ir asmeninės ambicijos. Bet dabar jos liko antrame plane, pas mus tikra brolybė.