Iš Latvijos kilęs specialistas pademonstravo savo puikias lietuvių kalbos žinias. S.Buškevicas pasakojo apie gyvenimą Panevėžyje, svarbiausius karjeros laimėjimus ir latvių bei lietuvių ginčą dėl to, kas geresni krepšinyje.
– Kaip jaučiatės Panevėžyje?
– Čia jaučiuosi labai laimingas. Panevėžys man primena mano gimtąjį Ventspilį, kur viskas, ko reikia, yra šalia. Nuo namų iki arenos – 15 minučių kelio pėsčiomis, šalia daug kavinių, kur galima išgerti kavos ir suvalgyti pyragaitį. Yra parkų, kur galima pasivaikščioti. Esu labai dėkingas už suteiktą galimybę dirbti „Lietkabelyje“, man čia viskas patinka.
– Būdamas krepšininku žaidėte labai daug skirtingų šalių. Kur labiausiai patiko? O kas paliko prasčiausią įspūdį?
– Labiausiai patiko žaisti komandose, kur vyravo geriausia atmosfera, būdavo aukšto lygio krepšinis ir turėdavome tikslą laimėti titulą. Turėjau galimybę pajausti, ką reiškia gyventi dideliuose miestuose kaip Stambulas, Maskva ar Teheranas. Labai patiko gyventi Teherane – ten savas pasaulis, savi įstatymai ir niekas nevaikšto su automatais, nors taip daug kur rašoma.
– Kuris iškovotas titulas jums brangiausias?
– Didžiausi laimėjimai yra mano draugai, prisiminimai, geros emocijos. KMT bronza su „Lietkabeliu“ yra antroje vietoje tarp visų laimėjimų. Skyriau tokią poziciją su mintimi, kad sezono pabaigoje laimėsime LKL medalį ir jis bus pirmoje vietoje.
– Kas įsiminė iš žaidimo Latvijos rinktinėje?
– Išliko atmintyje sėkmingos rungtynės, kurios leido dalyvauti Europos čempionate 2003 metais Švedijoje bei 2005 metais Serbijoje. Skaudžiausia buvo tai, kad nepatekau į sudėtį Senojo žemyno pirmenybėms.
– Ar latviai susilygino krepšinio meistriškumu su lietuviais? O galbūt juos ir aplenkė?
– Komandoje dėl to vyksta ginčai. Lietuvių svarbiausias argumentas tas, kad jie geresni, kadangi latviai nepateko į Pasaulio taurę. Aš tada klausiu, kiek lietuvių žaidžia NBA arba kiek jaunimo komandų rungtyniauja A divizione. Reikia pripažinti, kad Latvijai labai sunku suburti komandą, kai negali padėti NBA bei Eurolygos žaidėjai. Mes augame ir linkime sėkmės mūsų broliams lietuviams.
– Kuris darbas per trenerio karjerą kol kas yra arčiausiai širdies?
– Sunkiausia buvo karjeros pradžia – reikia laiko persiorientuoti nuo žaidėjo prie trenerio. Pirmi dveji metai Estijoje vyr. trenerio poste buvo labai sudėtingi, nes turėjau mažai patirties. Trejus metus Vilniaus klubo sistemoje dirbau su Gronskiu ir galvoju, kad jis yra vienas geriausių jaunimo trenerių. Latvijos jaunimo rinktinėje jau jaučiausi daug tvirčiau.
– Kokie jūsų santykiai su Nenadu Čanaku?
– Mes suprantame ir papildome vienas kitą. Man patinka tai, kaip jis vadovauja rungtynėms, kaip jis bendrauja su žaidėjais ir visu personalu. Kartais aš siūlau savo idėjas ir džiaugiuosi, jeigu jos padeda komandai. Taip pat nepykstu, jeigu jų nepriima, nes Nenadas vyr. treneris (juokiasi).
– Už ką tiksliai esate atsakingas?
– Mano uždavinys – analizuoti varžovų komandos žaidimą ir kiekvieną jų žaidėją atskirai. Tuomet perduodu informaciją vyr. treneriui ir kiekvienam „Lietkabelio“ krepšininkui.
– Šeštadienį žaisite Utenoje prieš „Juventus“. Ko tikitės?
– Labai rimtai ruošiamės kiekvienam mačui. Į Uteną važiuosime laimėti. Kaip bus, pamatysime balandžio 6-ąją.
– Tarkite žodį „Lietkabelio“ sirgaliams.
– Ateikite mus palaikyti ir mes pasistengsime suteikti jums daug pozityvių emocijų.
