Ko liūdim? – nustebęs spaudos konferencijoje paklausė Darius Maskoliūnas, tik su paskutinių šeštųjų 2022-ųjų Europos čempionato atrankos rungtynių sirena įsidėjęs į kišenę bilietą į finalinį turnyro etapą.
Liūdim, kad Lietuvos rinktinė turi didžiausią medalių badą per savo nepriklausomybės laikotarpį. Dar nebuvo tokio laikmečio, kad lietuviai per 4 metus neiškovotų jokio apdovanojimo. Ir šio badmečio fone svarbiausia nacionalinė sporto komanda buvo per vieną dano metimą nuo didžiausios šalies krepšinio katastrofos per 28 metus.
Liūdim, kad likus trims mėnesiams iki olimpinės atrankos, kurioje į Kauną kaip meteoritas gali nukristi Luka Dončičiaus žvaigždė, mūsų komanda vargsta su Danija, Belgija ir Čekija.
11, 33 ir 56 oficialaus FIBA reitingo komandos. Kai buvom pirmajame šio reitingo penketuke, tą labai užakcentuodavom. Bet kai smukom į aštuntą vietą ir krentam žemiau, kažkaip tas reitingas jau nebesvarbus.
Sako, varžovai susižaidę. Gal žemo meistriškumo, bet puikiai pažįsta vienas kitą. Žino sistemą, yra kovingi ir tobulai vykdo kelerius metus šlifuotą planą.
Mantas Kalnietis, Tomas Dimša, Mindaugas Kuzminskas, Jonas Mačiulis, Eimantas Bendžius ir Laurynas Birutis žaidė visas šešerias 2022-ųjų Europos čempionato atrankos rungtynes.
Belgų komandoje visuose „Eurobasket 2022“ atrankos mačuose dalyvavo keturi, danų – penki, čekų – septyni žaidėjai.
Mantas Kalnietis kartu su Jonu Mačiuliu žaidžia nuo paauglystės.
Mindaugas Kuzminskas su jais kiekvieną vasarą gynė Lietuvos garbę dar nuo 2013 metų.
Šie vyrai žaidė dėl Europos čempionatų aukso, pasaulio čempionatų medalių, olimpinių žaidynių pusfinalio. Jų tiesioginiams atrankos oponentams vien dalyvavimas finaliniame FIBA turnyre buvo arba triumfas, arba vis dar neįgyvendintas stebuklas.
Laurynas Birutis – trečias naudingiausias Ispanijos čempionato krepšininkas (18,6 naud.). Eimantas Bendžius – penktas rezultatyviausias žaidėjas visoje Italijoje (17,6 tšk.). Jis, Arnas Butkevičius ir Mindaugas Girdžiūnas – ilgamečiai bendražygiai Vilniaus „Ryte“, o Arnas su Mindaugu – dar ir Klaipėdos „Neptūne“.
Trumpiausiai dvikovoje su Danija aikštėje išbuvęs Šarūnas Vasiliauskas (04:06) dar praėjusį sezoną per mėnesį vienas uždirbo tiek, kiek beveik visa varžovų komanda. 5,5 minutės su Lietuvos marškinėliais pralakstęs Arnas Velička būtų geriausias tos Danijos rinktinės žaidėjas.
Kokį dopingą ten vartoja belgai, paskutinį kartą į oficialų turnyrą susirinkę 2017-ųjų Europos čempionate ir neišėję iš grupės varžybų, o po dvejų metų su nauju treneriu triuškinantys Lietuvą Monse 39 taškų skirtumu?
Koks genijus yra Erezas Bittmanas, kad jo komanda, kuri net nedalyvavo 2019-ųjų pasaulio čempionato atrankoje ir buvo paskutinė 2017-ųjų Europos čempionato atrankos turnyro grupėje, staiga per dvejus metus tapo lygiaverte varžove Lietuvai?
Ir kodėl miega didžiųjų Europos klubų skautai, kad geriausias danų žaidėjas Vilniuje žaidžia antroje Ispanijos lygoje, o belgų puolimo lyderis rungtyniauja iš FIBA Čempionų lygos grupės varžybų etapo neišėjusioje Čekijos komandoje? Ar nuo proto nušoko tie vadovai, kurie Lietuvos žaidėjus įvertina keliais šimtais tūkstančių eurų daugiau nei Belgijos ar Danijos krepšininkus?
Šiame pokalbyje galima prisigalvoti fantastiškų istorijų ir visokiausių pasiteisinimų. Bet atsukime laikrodį šiek tiek atgal, į 2019-ųjų pasaulio čempionato atranką.
2017-ųjų rudenį pirmą kartą susirinkus į eksperimentinę savaitinę FIBA lango stovyklą, 20 taškų pergalę prieš Lenkiją, kuri vėliau pasieks pasaulio čempionato ketvirtfinalį, nukalė Mindaugas Girdžiūnas, Eimantas Bendžius, Arnas Butkevičius, Evaldas Kairys ir Adas Juškevičius.
Italus lietuviai sutvarkė su Gyčiu Masiuliu, Martynu Echodu, Martinu Gebenu ir dar Berlyno ALBA žaidžiančiu Roku Giedraičiu.
Mantas Kalnietis, Mindaugas Kuzminskas ir 8 taškus kartu sudėjus pelnę Artūras Gudaitis su Edgaru Ulanovu pasiekė vieno taško pergalę ne prieš danus, o tuometinių NBA žaidėjų Dario Šaričiaus, Ante Žižičiaus, Ivica Zubaco, Bojano Bogdanovičiaus ir Eurolygos žvaigždės Krunoslavo Simono vedamą Kroatiją.
Kai išsiskirstė NBA ir Eurolygos garsenybės, lietuviai patvarkė kroatus su Renaldu Seibučiu ir Martynu Echodu priešakyje.
Jokiais būdais nesiekiant įžeisti visų šių paminėtų žaidėjų, pagrindinė šių eilučių mintis ta, kad Lietuvai nereikėjo Jono Valančiūno, Domanto Sabonio ar Mariaus Grigonio, kad nacionalinė komanda žaistų solidų krepšinį net ir prieš pripažintas Europos krepšinio tautas.
11 pergalių ir 1 pralaimėjimas. Taip buvo išspręstas tas didysis FIBA atrankos rebusas, kuris dabar nupasakojamas kaip neiškoduojama formulė Lietuvos rinktinei.
Dainius Adomaitis paliudys – tai tikrai nebuvo lengvas kliūčių ruožas. Bet preciziškas pasiruošimas ir planavimas, konkretus ir aiškus žaidimo braižas, kruopšti žaidėjų selekcija ir aistra rinktinės misijai padėjo užfiksuoti geriausią rezultatą visoje Europos atrankų zonoje.
Nesišypsote dabar prisiminę, kaip daugelio neįtikino pergalės per mažais skirtumais su Vengrija ir Nyderlandais, ar dviejų kėlinių pasitampymas su Kosovu?
Sugrįžkime į naują realybę.
Pirmas 2022-ųjų atrankos mačas, panika ir vienas gėdingiausių pralaimėjimų Lietuvos krepšinio istorijoje. 21 taško pralaimėjimas belgams, vienu metu atsiliekant net 39 taškų skirtumu šimtų Lietuvos krepšinio sirgalių akivaizdoje priešo teritorijoje.
Antras rinktinės susibūrimas – pralaimėjimas po pratęsimo estams, kuriuos į priekį veda „Žalgirio“ dubleris Kerras Kriisa ir Vilniaus „Ryto“ rotacijos žaidėjas Kristjanas Kitsingas. Su Mariumi Grigoniu, Edgaru Ulanovu, Mantu Kalniečiu ir kitais Eurolygos žaidėjais, kažkodėl be Mindaugo Kuzminsko ar Jono Mačiulio, kurie vėliau kviečiami į Europos pirmenybių atrankos langus. D.Maskoliūnui pasiūlyta repeticija, kurios efektyvumas žvelgiant į didįjį paveikslą kelia nemažai klaustukų.
Trečias dublis – keturių taškų antausis nuo danų, kurių pavardžių nebuvo girdėjęs nė vienas rinktinės žaidėjas. Na, gal Mantas Kalnietis su Mindaugu Kuzminsku jau buvo nugirdę apie Gabrielį Lundbergą iš Zeliona Guros „Enea Zastal“ VTB lygoje.
Ketvirtas, lemiamas susirinkimas, ir vieno taško pergalė prieš danus, be G.Lundbergo. Su sudėtimi, kurios lyderiai yra Danijoje ir antroje Ispanijos lygoje žaidžiantys krepšininkai. Per Manto Kalniečio pirštelį nuo infarkto Arvydui Saboniui.
Nė vieno lango be širdies smūgių ir streso.
Ar ir toliau „praskrolinsim“ faktus?
„Žalgirio“ sistema, kurią nuo pirmos dienos paskelbė diegsiąs D.Maskoliūnas, neveikia.
Specifinių taisyklių sistema, kurią žalgiriečiai pagaudavo tik maždaug šeštą klubinio sezono mėnesį, negali gerai funkcionuoti po keturių dienų treniruočių.
Žaidėjų negalima užkrauti taisyklėmis, kurių jie iki galo taip ir nesupranta žaisdami paskutiniąsias viso atrankos ciklo rungtynes.
Ar tikrai neįmanoma apsiginti nuo danų ar belgų individualiai, kad būtinai reikėtų rizikuoti su vienu žaidėju, kuris kaip tyčia pataikys tris tritaškius? Ar 199 cm ūgio Vaidui Kariniauskui neįmanoma sukurti bent vienos situacijos nugara į krepšį prieš 178 cm ūgio danų gynėją?
Lietuvos rinktinė su danais išskirsto 11 rezultatyvių perdavimų, kai beveik tiek per vienerias VTB lygos rungtynes Krasnodare išdalija Mantas Kalnietis. Nacionalinėje komandoje šiame atrankos cikle turbūt nebuvo nė vieno žaidėjo, kuris būtų atsiskleidęs bent tame lygyje, kokiame žaidžia savo klubuose.
Šie klausimai keliami ne šiaip sau. 15min šaltinių teigimu, dėl rinktinės (ne)funkcionavimo nerimo netrūksta nei nacionalinėje komandoje, nei Arvydui Saboniui.
Nes o kodėl po trijų mėnesių rinktinė staiga pradės skinti pergales, pateks į olimpines žaidynes ir ten demonstruos solidų krepšinį? Nes (gal) bus Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis? Su kamuoliu rankose situaciją gelbės Marius Grigonis?
Be abejo, tai padės. Bet laiko irgi nebus daug. Pavyzdžiui, LKL sezono finišas numatytas birželio 11 dieną, o pirmosios olimpinės atrankos rungtynės Kaune – birželio 29-ąją.
Visai kita žaidimo koncepcija su J.Valančiūnu bei D.Saboniu ir dar vienas skubotas pasirengimas degančiam barjerui.
D.Maskoliūnas per metus Lietuvos rinktinės vyr. trenerio poste taip ir neparodė, kodėl vasarą mes turėtume tikėtis olimpinio stebuklo. Nes mūsų viltys tai vasarai dabar paremtos būtent stebuklo laukimu, o ne realiu nuveiktų darbų pamatu.
Darius Maskoliūnas išmano krepšinį. Kitaip šešerius metus nesėdėtų Šarūno Jasikevičiaus dešinėje, nebūtų tiek metų asistavęs Jonui Kazlauskui.
Bet ne kiekvienas asistentas gimęs būti vyr. treneriu.
Žmonės sveikino ir dėkojo jam 2019-ųjų rudenį, kai jis ėjo gesinti gaisro Lietuvos rinktinėje, krepšinio namams užsiliepsnojus po pasaulio čempionato Kinijoje ir likus be vyr. trenerio prieš pat olimpinę atranką.
„Neslėpsiu – paskutinius ketverius metus sėdžiu labai komfortabilioje vietoje ir komfortabilioje situacijoje, dirbdamas superiniame klube ir su vienu geriausių trenerių Europoje, – gavęs atsakomybę vadovauti Lietuvos rinktinei, savo prisistatymo konferencijoje sakė D.Maskoliūnas. – Čia gal net man pasitikrinimas paties savęs, kaip per tuos metus paaugau ir patobulėjau. Nes tikiuosi, kad paaugau.“
Ne D.Maskoliūnas vienas kaltas už 2022-ųjų Europos čempionato atrankos nesusipratimą. Kiekvienas rinktinės narys, atsisukęs ir dar kartą peržiūrėjęs visų šešerių rungtynių vaizdo įrašą, ten atras ir dalį savo kaltės.
Bet kodėl skirtinguose Europos krepšinio kampeliuose sėkmingai funkcionuojantys ir gerai žaidžiantys krepšininkai kaip lygūs su lygiais kaunasi su antrų lygų žaidėjais?
Kodėl lietuvių sutikti Europos krepšinio nykštukai staiga suherojinami krepšinio milžinais?
Jokia kopija neatstos originalo. Šaro sistemą studijuoja varžovai, ją puikiai žino ir buvę žaidėjai, bet viena yra turėti informaciją, o visai kita ją paversti kūnu aikštėje. Atlikti savalaikius sprendimus, prisitaikyti prie situacijos rungtynių metu, užbėgti įvykiams už akių ir spaudžiant įtampai išlaikyti žaidimo pojūtį maksimaliame susitelkime.
Rasti ryšį su komanda, užmegzti tarpusavio pasitikėjimą, mokėti įkvėpti, sutelkti ir išreikalauti. Aiškiai perduoti savo idėjas ir jas pritaikyti prie turimų žaidėjų, o ne jiems primesti svetimą filosofiją ir tikėtis, kad viskas daugmaž savaime susidėlios į lentynas.
D.Maskoliūnui dar reikia laiko ir praktikos apsiprasti vyr. trenerio pozicijoje ir išsiaiškinti savo kelią į pergalę. Ačiū jam už pagalbos ranką sunkiu metu, bet Lietuvos krepšinio federacija turi ieškoti naujo gelbėtojo.
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė dabar yra kaip traukinys holivudiniame trileryje su sugedusiais stabdžiais, lyg prakeiktas skriedamas pražūties link ir riedantis nuo bėgių. Bet kaip tose veiksmo filmų juostose, laiko išgelbėti keleivius dar yra.
Ispanijos rinktinė 2015-ųjų gegužės pradžioje sugrąžino į vyr. trenerio poziciją Sergio Scariolo, kai 2014-aisiais tarp savų sienų fiasko patyrė Juano Antonio Orengos treniruojama ispanų nacionalinė komanda. Po penkių mėnesių ispanai Europos čempionato finale pranoko lietuvius.
Kazys Maksvytis, Rimas Kurtinaitis, Kęstutis Kemzūra, netgi Jonas Kazlauskas. Kiekvienas turi savo klaustukų, kaip ir savų turėjo į šią poziciją paskirtas Darius Maskoliūnas. Lietuvoje dabar nėra vyr. trenerio, kurį samdydamas A.Sabonis būtų ramus dėl prevencijos nuo širdies smūgių. Bet šioje situacijoje nėra tiek blogesnių scenarijų, nei pagal kurį šiuo metu vystosi rinktinės drama.
Permainų variantas – tikrai neatmestinas.
15min žiniomis, Arvydas Sabonis dar bandys įkalbinti Šarūną Jasikevičių gelbėti Lietuvos rinktinę ir išvairuoti ją nuo prarajos olimpinėje atrankoje Kaune.
Šansų nedaug, bet ekstremali situacija verčia griebtis paskutinio vilties šiaudo (dabar turbūt visai aktualu pasižymėti, kad Ispanijos čempionatas baigsis vėliausiai birželio 16 dieną).
Lietuvos rinktinė yra viena didelė šeima ir ten niekas nevyksta už nugaros. Visos šios problemos bus sprendžiamos per atvirus pokalbius ir konstruktyvią diskusiją.
Bet pakeliui į Tokiją aiškėja du maršrutai. Arba rinktinė turi surasti ir paruošti lemiamam mūšiui naują generolą. Arba dabartinis generolas skubiai keisti savo kryptį ir požiūrį. Kitu atveju olimpinė misija baigsis Kaune.
Ko liūdim?
Ar šį klausimą Darius Maskoliūnas po 2022-ųjų Europos čempionato atrankos finišo tiesiai į akis uždavė ir Arvydui Saboniui?
Nes dėdei tikrai neramu. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė ir jos pasiekimai visada buvo didžiausia šios Lietuvos krepšinio federacijos puošmena. Bet dabar dėdei ji kelia gėdą, nebe pasididžiavimą.
Arogancija trikdo bei demotyvuoja komandą ir visus, kurie nori jums padėti.
Pasilaikyti frazių apie fiasko ir katastrofas nebereikia. Būkime atviri sau. Kad Lietuvos rinktinė paskutinėmis rungtynėmis paskutinė pateko į 2022-ųjų Europos čempionatą, kokiu stiliumi ji tai padarė ir kokių priežasčių tam paaiškinti surado, tai jau yra Lietuvos krepšinio ambicijų fiasko.
Ir kibiriukai paruošti. Surinkti tas duženas, jei Lietuvos krepšinio prestižas liepą pabyrės į šipulius Nemuno krepšinio saloje.
