Lietuvos krepšinio rinktinė antrą kartą liko be olimpinių žaidynių, antrąsyk suklupusi olimpinio atrankos turnyro finale.
Po nesėkmės Puerto Rike nusivylimą pajuto daug krepšiniui neabejingų žmonių, tarp jų ir buvę žaidėjai.
Šarūnas Marčiulionis prieš porą dešimtmečių vienas ryškiausių vedlių Lietuvos rinktinėje, 1992 ir 1996 metais olimpinėse žaidynėse iškovojusios bronzos medalius, o 1995 metais – Europos čempionato sidabrą.
Ir dabar 60-metis legendinis krepšininkas tiki, kad Lietuva lieka krepšinio šalimi, nors pastarieji rezultatai ir nuvylė.
Apie tai jis kalbėjo žurnalistams po Lietuvos tautinio olimpinio komiteto būstinėje ketvirtadienį surengtos sportui nusipelniusių žmonių pagerbimo, į kurį užsuko su savo žmona Laura.
– Sveikinimai su gimtadieniu, Šarūnai. Kaip manote, ar Lietuvos vis dar krepšinio šalis?
– Buvo ir bus.
– Kodėl tada nėra gerų rezultatų?
– Manau, kad tai laikinas dalykas. Yra federacija, turi būti ilgalaikis planas, galbūt atskirai labiau dirbti su jaunimu, o nepripuolamai.
Keleri metai iš eilės nebuvo sėkmingi, bet nepamirškime, kad mes tik trys milijonai. Mažytė šalis, nereikia norėti visų aplošti iš eilės. Vis dėlto ir žmogiškieji resursai mūsų riboti.
Suprantamas noras išeiti į didelę sceną, bet reikia pasverti ir galimybes.
– Ar sutikėtumėte, kad buvome pajėgūs įveikti Puerto Riką, nors ir turime tris milijonus (Puerto Rike gyvena 3,2 mln.)?
– Taip, manau, kad buvome pajėgūs, tikrai galvojau, kad laimėsime. Bet nepamirškime ir to, kad 5-6 diena atvykus irgi dažnai sutampa su tam tikra duobe.
Atrodo, kad visus metimus pataikėme su italais, o galiausiai gavosi kaip gavosi. Toliau jau interpretacijos. Sakoma, kad negalime žaisti žemesnių žaidėjų krepšinio, bet manau, kad turime savo stilių, savo žaidimą, neišmoksime geriau bėgti, nepriversime greičiau bėgti Mariaus Grigionio, tad turime laikytis žaisti savo žaidimą.
– Kaip apibūdintumėte krepšinio rinktinės nepatekimą į olimpines žaidynes?
– Apmaudu, be abejo, apmaudu. Manau, kad labai mažai trūko, o aš norėčiau, kad ir žaidėjai nebūtų išgąsdinti – žinote atsakomybė slegia. Vis dėlto jie eina į treniruotes ir stengiasi savo noru, ar ne?
Manau, kad vėl turėtų būti mąstoma apie keturių metų ciklą, turėtų būti ir naujų žmonių, naujų veidų. Ir viskas bus gerai.
Suprasti akimirksniu
- Lietuvos rinktinės rezultatai pastaraisiais metais:
- 2024 m. olimpinė atranka – 2 vieta (nepateko)
- 2023 m. pasaulio čempionatas – 6 vieta
- 2022 m. Europos čempionatas – 15 vieta
- 2021 m. olimpinė atranka – 2 vieta (nepateko)
- 2019 m. pasaulio čempionatas – 9 vieta
- 2017 m. Europos čempionatas – 9 vieta
- 2016 m. Olimpinės žaidynės – 7 vieta
- 2015 m. Europos čempionatas – 2 vieta
- 2014 m. pasaulio čempionatas – 4 vieta
- 2013 m. Europos čempionatas – 2 vieta
- 2012 m. olimpinės žaidynės – 8 vieta
- 2011 m. Europos čempionatas – 5 vieta
- 2010 m. pasaulio čempionatas – 3 vieta
– Ar federacija turėtų ką nors keisti ir jeigu taip, tai ką?
– Aš nesu specialistas, yra trys milijonai specialistų (šypsosi, red.). Manau, kad ir Jonas (Valančiūnas) būtų padėjęs, bet nutiko tokia situacija.
Aš labai optimistiškai žvelgiu į jaunąją kartą. Yra Matas Buzelis, Ąžuolas Tubelis, manau, kad jie atitinka tą lygį, kad galėtų žaisti aukščiausio lygio krepšinį.
– Ar turite nuomonę, kas galėtų treniruoti tą jaunąją kartą, nes iš Kazio Maksvyčio užuominos galima spręsti, kad jis pasitrauks?
– Manau, kad tai turi būti asmenybės, pripažinti treneriai, kuriuos jaunimas gerbia, o jie galėtų padėti jauniems žaidėjams tobulėti ir asmeniškai.
– Kokia jūsų nuomonė apie žaidėjų natūralizaciją?
– Manau, kad visi variantai turėtų būti apsvarstyti. Krepšinis yra tautos sportas, tad reiktų galvoti, jei ateitų naujas žmogus, ar jis būtų priimtinas. Teigiamos emocijos, darbingumas irgi labai svarbu. Krepšinis yra tautinis sportas, tad turėtų būti pasitarta ir su žmonėmis, su sirgaliais.
– Šiais metais vyks nauji Lietuvos krepšinio federacijos prezidento rinkimai, gal ir pats eitumėte, nes turite daug žinių?
– Ne, aš jau savo padariau, o jeigu reikia patarimo, aš galiu pateikti savo nuomonę. Truputį žinau apie krepšinį, tad galėčiau prisidėti kažkuo.
– Gal turite patarimą dėl naujo rinktinės trenerio?
– Ne, yra ir trenerių taryba, specialistų grupė, kuri turi pasverti. Dabar ir nėra kur skubėti, ar ne?
Gaila, aišku. Nežinau, kad būtų olimpinėse žaidynėse žaidžiant su JAV ir Serbija su tokiu pasirengimu, bet yra kaip yra.
– Kaip sekasi atsigauti jūsų sūnui Augustui po traumos, patirtos atstovaujant rezervinei rinktinei?
– Kruta, sportuoja, treniruojasi. Rugpjūčio pradžioje pabaigoje važiuos atgal į JAV, kur baigs etapą paskutiniu sezonu, tikiuosi, kad jis toks pats ar dar geresnis nei praėjęs. Tobulėja po truputį.
– Gal grįš čia žaisti po metų?
– Aš nežinau jo planų. Dar sunku pasakyti, kas bus po metų.
