Galbūt dabar labiau nebe lengvasis, o sunkusis puolėjas, bet Saulius Štombergas nuotaikingai laido laiką „Avia Solutions Group“ arenoje.
Patyrusio krepšinio meistro tritaškis greitoje atakoje ir žaidimo skaitymas vėl džiugino kelis tūkstančius aistruolių, atvykusius pasižiūrėti ir dar kartą padėkoti 2003 metų Europos čempionams per jų aukso triumfo 20-mečiui skirtą šventę Vilniuje.
„Turime duoklę atiduoti, vis dėlto 20 metų jubiliejus. Tiek metų žmonės sirgo už mus, – sakė S.Štombergas. – Mes stengėmės, dirbome, buvo gražių pergalių – malonu jas atsiminti ir žmonėms turbūt malonu vėl mus pamatyti.“
Jaunos žurnalistės paklaustas apie kitus laimėjimus, S.Štombergas juokavo, kad dar buvo pergalių ir mėgėjų krepšinio lygoje.
Iš tiesų per karjerą jis dar yra triumfavęs su Kauno „Žalgiriu“ Eurolygoje 1999 metais, su rinktine 1996 m. Atlantos ir 2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalius, 1995 m. Europos čempionate – sidabrą.
Aukštas, lengvas, greitas, įvaldęs prasiveržimus, verpstes ir, žinoma, tritaškius, S.Štombergas buvo laikomas vienu geriausių lengvųjų puolėjų Europoje, po „Žalgirio“ atstovavęs elitiniams žemyno klubams: Bolonijos „Kinder“, Vitorijos „Tau Ceramica“, Stambulo „Efes Pilsen“, Stambulo „Ulker“ (dabar – „Fenerbahče“).
204 cm ūgio klaipėdiečiui iki šiol priklauso Eurolygos taiklumo rekordas, kai 2001 m. atstovaudamas baskų klubui pakeliui į turnyro finalą jis sykį per mačą pataikė visus 9 tritaškius.
Debiutavęs Lietuvos rinktinėje su ankstesnės kartos žvaigždėmis – Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu, Rimu Kurtinaičiu ir kitais, S.Štombergas pats tapo žvaigžde ir Jono Kazlausko bei Antano Sireikos vadovaujamose komandose.
2003 m. Europos čempionate jis rinko po 13,7 taško ir atkovojo po 4,5 kamuolio, tapęs atakų lyderiu per grupės mačą su Vokietija (28 taškai) ir laimėtą pusfinalį prieš Prancūziją (22).
Tai jis kaip rinktinės kapitonas 2003 metų rugsėjį iškėlė Europos čempionų taurę Stokholme.
Paskelbęs apie karjeros pabaigą 2007 metais, S.Štombergas vėliau dar buvo grįžęs parungtyniauti Palangos komandoje NKL pirmenybėse ir grįžęs į aukštesnį lygį su Kazanės „Uniks“, bet jau tada prasidėjo ir su broliu užsukti verslai.
Nors S.Štombergas buvo pasukęs trenerio keliu ir greitai iš Kauno „Žalgirio“ jaunimo komandos atsidūręs prie pagrindinės komandos vairo (2013-2014 m.), paskui jis pasitraukė iš krepšinio ir jau visa galva paniro į nekilnojamojo turto projektus.
Klaipėdos pakraštyje iškilo didelis ekonominių butų kvartalas „Saulės namai“, o tarp klaipėdiečių yra kalbančių, kad statybų verslą S.Štombergas vykdo taip, kaip ėjo krepšinio keliu – tvarkingai ir atsakingai.
Dabar krepšinio takais vaikšto Ignas Štombergas – 15-metis garbanius, pernai patekęs į NBA rengiamą talentų stovyklą Romoje bei atstovaujantis Kauno „Žalgirio“ jaunimo ekipai.
Jo legendinis tėtis rečiau matomas krepšinio renginiuose ir nekomentuoja savo buvusių komandų žaidimo, bet trečiadienį jis prisiminė senus laikus, kai pelnė 5 taškus ir perdavimais per visą aikštę bandė pakurstyti Europos čempionų rinktinę, kuri galiausiai 62:68 nusileido kelių jaunesnių žaidėjų vedamai Žvaigždžių ir talentų komandai.
– Sauliau, kokie ryškiausi prisiminimai iškyla apie 2003 metų Europos čempionatą? – per renginį buvo paklaustas S.Štombergas.
– Pergalių buvo ne viena. Aišku, laimėjome aukso medalį – auksas yra auksas. Didžiausias įspūdis tame ir buvo – žaidėme finale, laimėjome prieš stiprią komandą (Ispaniją) ir parsivežėme aukso medalius.
Mano karjeroje buvo tų pirmų vietų. Bet daug metų praėjo, o pakartoti Europos čempionų titulo dar nepavyko, nors žiūrime, sergame, palaikome – dabar ir mes esame Lietuvos rinktinės sirgaliai.
– Kuo ypatinga buvo 2003 metų rinktinė?
– Kai laimi, viskas atrodo nuostabu. Kartais pergalė dviem taškais komandą paverčia nuostabia, o kartais pralaimėjimas dviem taškais – prasta.
Buvo akimirkų, kai viskas gerai sekdavosi, bet būdavo ir turnyrų, kai pritrūkdavo vieno žingsnelio – kaip ir šiemet Lietuvos rinktinei. Susikaupimas lemiamu metu labai daug reiškia. Mūsų gretose buvo žaidėjų, kurie ėjo iki pabaigos ir padarė darbą iki galo.
– Tada finale įveikėte Ispaniją, kuri paskui ilgai dominavo krepšinyje. Ar tų laikų Lietuvos rinktinė galėjo dar daugiau pasiekti tolimesniu laikotarpiu?
– Matote, aš pats jau buvau, galima sakyti, veteranas – 30 metų. Eurelijus Žukauskas irgi. Aišku, buvo talentinga karta su Arvydu Macijausku ir kitais, bet ir ispanų tokia – su Pau Gasoliu ir Juanu Carlosu Navarro. Ir šių laikų krepšinyje matome tokių kartų, kurios dominuoja, kol ateina nauji vardai.
Mūsų sėkmė yra, kad vis atsiranda žaidėjų, kurie gali išlaikyti aukštą lygį ir žaisti aukščiausio lygio krepšinį.
– Pats patekote į čempionato geriausių žaidėjų simbolinį penketą, bet galėjo ir daugiau komandos draugų ten būti?
– Taip, istorija rodo, kad visi negali ten patekti. Iš mūsų rinktinės gal ir visas penketas buvo verti to, bet tai tiesiog išrinkimas ir pagerbimas žaidėjų, kurie gražiai rungtyniavo čempionate.
– Ar neliūdna, kad Šarūnas Jasikevičius neatvyko?
– Aišku, liūdime, norėjome, kad visi susirinktų. Tačiau galimybės yra tokios, kokios yra.
– Prieš dešimt metų žengėte trenerio keliu, o koks dabar jūsų santykis su krepšiniu?
– Dabar nieko labai nėra – tik sūnus bando kažką krepšinyje pasiekti.
– Kokie lūkesčiai dėl sūnaus?
– Anksti dar kalbėti. Jaunas vaikinas, dar viskas prieš akis – viskas nuo jo paties priklauso.
