26 metų 183 cm ūgio krepšininkas vasarą į Šiaulius atvyko tapti pagrindiniu Antano Sireikos vadovaujamos komandos įžaidėju, tačiau turbūt net klubo vadovai tada nesitikėjo, kad islandas taip greitai ir kokybiškai įsitrauks į komandos vadovo aikštelėje vaidmenį.
Sezonui artėjant link pabaigos, E.Fridrikssonas išlaiko beveik dvigubai geresnius nei lygos vidurkiai statistinius rodiklius – įžaidėjas pelno po 14,6 taško, atlieka 7,3 rezultatyvaus perdavimo ir renka 18,6 naudingumo balo.
Šis įžaidėjas kiekvienose rungtynėse svariai prisidėjo prie to, kad „Šiauliai“ atsispyrė nuo turnyro lentelės dugno ir svarbiausioje sezono stadijoje kovoja dėl vietos atkrintamųjų etape.
„Niekada nenustok mėgautis šiuo žaidimu. Visada sau tai primenu – krepšiniu turi mėgautis“, – kalbėdamas su LKL TV sakė krepšininkas.
– Ar jūs mokate lietuviškų žodžių? Jei taip, kokių?
– Bandžiau šiek tiek mokytis. Moku lietuviškai suskaičiuoti nuo vieno iki dešimt. Dar žinau žodžius „prašau“ ir „ačiū“. Yra keli žodžiai, kurių dabar tikrai nesakysiu (juokiasi – aut. past.). Tokių žodžių žinau daug. Taip pat „labas“.
– Kas jums Šiaulių mieste patinka labiausiai?
– Mes lankomės tik treniruočių salėse ir parduotuvėse, nes viskas yra uždaryta. Sąlygos krepšiniui yra puikios, visa įranga yra tikrai puiki. Treniruotėse praleidžiame daugiausiai laiko, tai sakyčiau, kad tas labiausiai čia ir patinka.
– Galbūt turite frazę, kuri jus lydi visą gyvenimą?
– Niekada nenustok mėgautis šiuo žaidimu. Visada sau tai primenu – krepšiniu turi mėgautis.
– Ar galime vadinti Andy Van Vlietą geriausiu jūsų draugu komandoje?
– Taip. Mes kartu praleidžiame daug laiko ir be krepšinio, išlaikome gerą ryšį ir esame geri draugai.
– Kurį savo žaidimo elementą norėtumėte patobulinti labiausiai?
– Metimus. Ypač tolimus metimus. Jaučiu, kad čia galiu stipriai patobulėti ir žinau, kad būtent tai ir turėčiau tobulinti.
– Dalyvavote „Betsafe“ snaiperio konkurse. Kaip jis susiklostė jūsų akimis?
– Buvo sunku. Atvykau į areną likus dviem valandoms, pažiūrėjome rungtynes, nelabai spėjome apšilti, o aš dar buvau pirmas dalyvis. Jaučiu, kad tai tikrai nebuvo geras pasirodymas.
– Komandos draugai po pasirodymo konkurse nesijuokė?
– Ne, man pasisekė, nes vėliau susitikome tik po rinktinių pertraukos, tai turbūt jau buvo viską pamiršę. Jei ne pertrauka, būčiau sulaukęs pašaipų dėl tokių metimų.
– O koks yra jūsų taiklių tritaškių iš eilės rekordas?
– Manau, kad tai buvo apie 30 iš eilės. Negaliu tiksliai pasakyti, neužsirašiau, bet apie 30. Man atrodo, kad Andy (Van Vlietas – aut. past.) mate visa tai, galėtų patvirtinti.
– Ar jūs esate žinomas žmogus Islandijoje?
– Tikrai nežinau. Nežinau, kiek esu žinomas. Bet kaip krepšininką Islandijoje mane turėtų žinoti – juk žaidžiu rinktinėje. Tiems, kas domisi krepšiniu, turbūt esu žinomas.
– O kaip apskritai žmonės Islandijoje reaguoja į krepšininkus? Kokia jūsų šalyje yra krepšinio rinka ir auditorija?
– Ši sritis stipriai auga. Futbolas yra populiariausias sportas Islandijoje, bet krepšinis įgauna vis didesnį pagreitį, sakyčiau, tai antras pagal populiarumą sportas šalyje. Islandijos lygą rodo televizijoje, taip pat žmonės seka ir islandus, žaidžiančius užsienyje. Ši rinka auga.
– Ką prieš atvykdamas į Lietuvą žinojote apie „Betsafe-LKL“ čempionatą?
– Apie pačią lygą daug nežinojau, bet žinojau apie Lietuvos krepšinį, girdėjau apie pergales praeityje. Esu pats žaidęs prieš Lietuvos rinktinę čia, Šiauliuose. Bet apie lygą girdėjęs buvau nedaug.
– Galbūt turite kokį mėgstamiausią lietuvį krepšininką?
– Turiu būti atviras – ne. Nesekiau taip nuosekliai.
– Be kokių trijų daiktų jūs negalėtumėte išgyventi?
– Telefonas, lova ir maistas (juokiasi). Jei kalbėtume apie žmones, tai, be abejo, būtų mano sūnus.
– Ko palinkėtumėte sau pačiam per artimiausius penkerius metus?
– Likti sveikam ir toliau mėgautis krepšiniu. Tikslai lieka tie patys – noriu augti kaip krepšininkas ir tobulėti kiekvieną dieną.
– Ar yra šansų, kad Lietuvoje matysime jus ir kitais metais?
– Žinoma, kad taip gali nutikti. Visų pirma reikia kiek įmanoma geriau pabaigti šį sezoną, o tada matysime.
– Galbūt turite savo gyvenime labiausiai įsiminusias rungtynes?
– Niekas iškart nešauna į galvą. Vis dėlto, kai atstovauji savo nacionalinei komandai, tai visada yra ypatingas jausmas. Taip pat, kai paskutinį kartą žaidžiau Islandijoje, man labai įstrigo taurės finalo varžybos, jos irgi buvo ypatingos.
