– Kokie tie buvo trys mėnesiai vadovaujant klubui? – paklausėme M.Žukausko.
– Tie mėnesiai buvo tikrai sunkūs. Neslėpsiu, tikėjausi, kad bus lengviau. Tačiau viskas susidėjo į vieną kupetą.
Kai mane kalbino ateiti čia dirbti, maniau, kad pakaks surasti pagalbininkų pagrindiniam rėmėjui. Deja, jo kantrybė išseko dėl pareigūnų mestų kaltinimų, ir pasitraukė išvis. Tad likome ne tik be pagrindinio, bet ir be generalinio rėmėjo...
– Todėl neliko ir amerikiečių?
– Taip, jų komandoje neliko, nes nebuvome pajėgūs laiku mokėti sutarto atlyginimo. Amerikiečiai nesutiko laukti ilgiau nei numato kontrakto sąlygos.
Iš pradžių jie tyliai protestuodami dar treniravosi pas mus individualiai, bet galiausiai nusprendė važiuoti į namus.
Mes visiems paaiškinome, kokia yra situacija, todėl su dauguma amerikiečių išsiskyrėme gražiuoju, geranoriškai, pasirašėme sutarties nutraukimo sąlygas.
Buvo skelbta, kad legionieriai įstrigo Lietuvoje, nes mes net nenuperkame jiems bilietų namo. Ši žinia – laužta iš piršto, ji buvo paskelbta, kai vienas amerikietis jau buvo namuose, o antrasis – pakeliui į namus.
– Tad komanda liks su vieninteliu legionieriumi?
– Pirmiausia Vladyslavas tikrai pateisina lūkesčius, esame patenkinti jo darbu, žaidimu, rezultatu.
Beje, su V.Koreniuku pasirašėme sutartį, kai dar turėjome generalinį rėmėją. Kai vidurio puolėjas nutraukė sutartį su esama komanda ir buvo pakeliui į Šiaulius, viskas pas mus sugriuvo.
Mes elgėmės sąžiningai – jam atvirai pasakėme, kokia yra situacija. Vladyslavas sutiko žaisti ir laukti vėluojančio atlyginimo.
– Komandoje vis daugėja jaunimo. Taip elgiamasi, kad nepritrūktų registracijai būtino žaidėjų skaičiaus?
– Kai pradėjome stigti žaidėjų, liko du keliai – kviestis žmones ir maitinti juos pažadais arba pasitelkti jaunimą. Mes pasirinkome pastarąjį kelią, nes norime likti sąžiningi.
Mes apskritai norime užbaigti šį sezoną, todėl į komandą kvietėmės mano sūnų Mantvydą, kuris rungtyniauja RKL komandoje „Grafų baldai-KA Saulė“. Jam tik 18 metų, LKL čempionate žaisti dar gal anksti. Bet jis kviestas, kad turėtume 10 žaidėjų, vyktų visavertės treniruotės. Apie Mantvydo žaidimą LKL net nebuvo minčių – net aprangą jam pasiuvome, kai neliko amerikiečių.
Treniruotėse turime ir daugiau jaunų šiauliečių, kurie geranoriškai mums padeda. Su komanda sportuoja įžaidėjas Irmantas Lianzbergas, puolėjas Almantas Pakarklis ir atakuojantis gynėjas Paulius Tamoliūnas.
– Bet Lukas Aukštikalnis atvažiavo čia ne statistu pabūti, jam pažadėtas svarbesnis vaidmuo?
– Taip, Lukui treneriai pažadėjo suteikti visas galimybes. Ir jis jau debiutinėse rungtynėse įrodė, kad ne veltui juo pasitikime.
Esame dėkingi Panevėžio „Lietkabelio“ klubo vadovams, kurie sutiko mums padėti ir paskolino šį krepšininką.
Kita vertus, Lukui ir pačiam naudinga žaisti pas mus, nes jaunam žaidėjui būtina kuo daugiau rungtyniauti, įgyti pasitikėjimo, įrodyti, ko vertas. Šiais aspektais „Šiauliai“ jam – tinkama komanda.
– Kaip vertinate rezultatus? Per tris mėnesius laimėtos tik dvi pergalės.
– Jei komanda būtų visiškai sukomplektuota, toks rezultatas, be abejo, netenkintų. Tačiau mes dabar nebekeliame aukštų tikslų. Mūsų tikslas – užbaigti šį sezoną ir, aišku, stengtis pakilti iš turnyro lentelės dugno.
Vis dėlto norėčiau pasidžiaugti visos komandos darbu, treneriais ir žaidėjais, kurie liko nepaisant vėluojančio atlyginimo, sunkiai pluša per treniruotes, o varžybose atiduoda visą širdį.
Tuo praėjusį sekmadienį galėjo įsitikinti visi. Vyrai įrodė, kad ir meile krepšiniui bei užsispyrimu LKL čempionate galima švęsti pergalę. Esu labai dėkingas šiems vyrams už pavydėtinas pastangas ir iškovotą pergalę prieš „Dzūkiją“.
– Kaip sekasi lopyti finansinę spragą, kuri liko pasitraukus generaliniam rėmėjui?
– Pavienių rėmėjų yra, bet lygiaverčio pasitraukusiems kelininkams kol kas rasti nepavyksta.
Esu realistas, todėl manau, kad taip greitai rasti vieną galingą rėmėją yra beveik neįmanoma. Todėl dirbame kita linkme – ieškome keliolikos ar keliasdešimties smulkesnių rėmėjų, kurie visi atstotų vieną didelį.
Kai kuriuos verslininkus tebegąsdina pareigūnų vizitai pas mūsų rėmėjus, kai kuriems atrodo, jog komandai paremti tinkama tik labai didelė suma, treti gal abejoja dėl paramos naudojimo skaidrumo.
Abejojantiems skaidrumu galiu asmeniškai parodyti, kur išleidžiamas kiekvienas rėmėjų centas.
– Kas sutiko padėti „Šiaulių“ krepšinio komandai?
– Turime keletą naujų rėmėjų, kurie geranoriškai suskubo į pagalbą. Norėčiau padėkoti Dariaus Beconio įmonei ir bendrovei „Šiaulių metalo grupė“.
Tikiu, kad yra ir daugiau norinčių bei galinčių mums padėti. Noriu pažymėti, kad nėra konkrečios pradinės sumos, nuo kurios galima vadintis rėmėju – mums svarbus kiekvienas paramos euras, esame dėkingi už kiekvieną nupirktą bilietą.
Juk buvo metas, kai ir „Žalgiriui“ buvo sunku. Tada susitelkė visi kauniečiai – sirgaliai, verslininkai ir visi pagal išgales padėjo. Tikiu, kad ir šiauliečiai gali susiburti į vieningą kumštį.
Esame atviri visiems: visus kviečiame užeiti į klubo būstinę. Galiu asmeniškai garantuoti, kad paaukoti pinigai bus panaudoti skaidriai.
