33-ejų metų lietuvis kiekvienose rungtynėse vidutiniškai pelno po 15,8 taško ir daugiausiai prisideda prie „Capo d'Orlando“ komandos pergalių Italijos čempionate (5 laimėjimai ir 4 nesėkmės).
Ypatingą nuostabą S.Jasaičio geras žaidimas kelia po to, kai jis buvo ignoruojamas praėjusį sezoną. Buvęs „Lietuvos ryto“ treneris Marcelo Nicola jį dažniausiai laikė ant suolo.
– Simai, kiekvienose rungtynėse vidutiniškai pelnote po beveik 16 taškų ir esate naudingiausias komandos žaidėjas. Kas nulėmė tokią įspūdingą jūsų žaidimo pradžią Italijos čempionate?
– Nieko ypatingo. Žinojau, kad čia gausiu daug žaisti. Žinojau, kad tikrai esu laukiamas šioje komandoje. Treneris tikrai manimi pasitiki. Man suteikia daugiau galimybių pasižymėti. Žaidžiu daug minučių. Tai ir lemia.
Kiek žinau, šitos komandos biudžetas yra gal antras visoje lygoje – nuo galo...
– Esate patenkintas tokiu savo sezono startu?
– Tiesą pasakius, aš niekada nežiūrėdavau, kiek aš ten tų taškų renku. Visą laiką stengiuosi padėti komandai. Buvo gerų varžybų, buvo ir prastesnių, kai pralaimėjome trejas iš eilės. Paskutiniuose kėliniuose vis į duobę kažkokią įkrisdavome. O savo statistinių rodiklių aš nesureikšminu. Jie man niekada nebūdavo pirmoje eilėje.
– Didelį įspūdį daro tai, kad šiemet esate vienas naudingiausių Italijos čempionato žaidėjų, nors praėjusiais metais ilgą laiką neturėjote komandos, o vėliau buvote pasodintas ant atsarginių suolo...
– Sunku net ir kalbėti apie praėjusį sezoną, nes aš ten faktiškai beveik nežaisdavau. Iš šono turbūt atrodo vienaip, kad va, išleidžia, bet tu nieko nepadarai. Bet ką tu gali padaryti per tas 7-ias ar 8-ias minutes? Kai gauni pasireikšti 30 ir 35-ias minutes, tai vis tiek jau turi kažką ir nuveikti.
– Ne tik S.Jasaitis nesužaidė praėjusį sezoną, bet ir treneris nerado būdo kaip jį išnaudoti?
– Na taip. Daug kas vis tiek priklauso ir nuo trenerio. Jis gal savo taktikoje manęs nematė. Čia viskas kitaip. Tavimi pasitiki, leidžia žaisti. Man yra skirti tam tikri deriniai. Ir viskas.
– Ką galite pasakyti apie trenerį Giulio Gricciolį. Kaip jam pavyko atskleisti jus?
– Na, matot, mes susirinkome anksčiau į fizinio rengimo stovyklą. Laukėme tik Vlado Ilievskio, kada atvažiuos. Treneris ir taip, aišku, žinojo visus, bet paskui su visais žaidėjais atskirai pasišnekėjo. Išsiklausinėjo visko: apie derinius, apie taktiką, kaip yra krepšininkui patogiau žaisti, kur jis geriau jaučiasi, iš kokios pusės išbėginėti, ar ten toks derinys, ar toks. Daug dalykų.
Tiesą pasakius aš niekada nežiūrėdavau, kiek aš ten tų taškų renku. Visą laiką stengiuosi padėti komandai.
Ir jis tikrai dabar viską žino, kur mane galima išnaudoti ar „centrams“ kokį derinį daryti. Tikrai nebuvo taip, kad jis tik atvažiavo ir pareiškė – va, dabar žaisime taip. Jis įsigilino į kiekvieną žaidėją ir, manau, taip sustatė ir mūsų puolimą, ir gynybą.
– Kaip sekasi atlaikyti tokius krūvius?
– Normaliai. Vienos rungtynės į savaitę. Daugiau laiko turime joms pasiruošti. Fizinio pasirengimo treneris pritaiko krūvius. Visi viską supranta. Jeigu blogiau jautiesi, gali pasakyti treneriui ir praleisti treniruotę. Krūviai nemaži, bet juos pavyksta atlaikyti. Viskas liuks.
– Sutartis su „Capo d'Orlando“ klubu galioja metus. Bet gal matydami, koks naudingas esate, jie jau siūlo ją prasitęsti?
– Ne, apie tokius dalykus niekas dabar nekalba (šypsosi). Bet šiaip tai yra vienintelė Sicilijos komanda, kuri žaidžia stipriausioje lygoje. Tai jie visais čia džiaugiasi. Ir Vlado Iljevskiu, ir kitais, kurie yra žaidę už rinktines. Jeigu kalbėtume su jais, manau, jie norėtų, kad mes čia liktume.
– Simai, jūsų forma ir demonstruojami rezultatai leidžia pagalvoti ir apie rinktinę...
– Apie tai negalvoju, nes tai tikrai dar labai toli. Žinote, kaip būna, galvoji, galvoji ir paskiau prisigalvoji. Dabar sezonas – visas dėmesys komandai. Bet aišku, visada yra noras padėti Lietuvos rinktinei. Be to, tai bus olimpinės žaidynės.
– Kas labiausiai patinka Kapo d'Orlando miestelyje?
– Na, jis nedidelis. Bet labiausiai gal patinka oro sąlygos. Apie 19 laipsnių šilumos. Jūra, gali su vaiku pasivaikščioti. Šeimynai gerai. Bet kas man labiausiai patinka, kad jie čia visi atsipalaidavę.
Aišku ,Italijoje ir taip žmonės labiau tokie. Bet kaip jie čia sako, labiausiai atsipūtę gyvena Sicilijoje. Niekur neskuba. Visi ramūs, draugiški. Mažas miestelis, tai jiems krepšinis čia numeris vienas. Gatvėje žmonės visada sveikinasi. Paklausia, kaip tu jautiesi, kaip šeima. Gyvenimas vyksta labai ramiai. Tikrai labai šilti žmonės.
– Kaip Oksana? Žmona nepasiilgsta Lietuvos? Patenkinta gyvenimu Italijoje?
– Žinote, kaip sakau, kol oras geras – tai viskas gerai. Vis tiek pas mus būna daugiau tų niūrių dienų žiemą. Bet dabar dar yra atvažiavusi jos mama. Tai jos drauge nueina pasivaikščioti kol būnu treniruotėje. Bet irgi gyvename labai ramiai. Toks šitas miestelis. Vaikas dar mažiukas, tai vis tiek daugiausiai laiko praleidžiame namie.
– Simai, pradžioje atrodė, kad aistruoliai, kurie jums simpatizuoja labiausiai nori, kad gautumėt progą pažaisti. Bet dabar, kai vidutiniškai žaidžiate po 32 minutes kiekvienose rungtynėse, tas palaikymas turėtų būti kitoks. Kokie pagrindiniai jūsų šio sezono uždaviniai?
– Labai konkrečių uždavinių prieš sezoną nebuvo. Praėjusį sezoną jie berods buvo 14. Kiek žinau, šitos komandos biudžetas yra gal antras visoje lygoje – nuo galo...
Jie akcentavo, kad turime kautis dėl pergalės kiekvienose rungtynėse. Manau, kad įsibėgėjus sezonui bus labiau matyti kaip ten ir kas. Daug labai panašių komandų, todėl sunku kažką ir prognozuoti. Pačiam , žinoma, norisi patekti į atkrintamąsias varžybas. Paskui jau kaip eisis.
