LKF rinktinės tikslus patvirtino praėjusį penktadienį eiliniame vykdomojo komiteto posėdyje. Oficialus pranešimas skamba taip: „Tikimasi, kad Olimpinėse žaidynėse Lietuvos vyrų rinktinė pateks į geriausių aštuntuką“.
Šis tikslas – žemiausias per 16 pastarųjų metų, kai į Sidnėjų Lietuva išsiuntė jauną, bet vėliau visą krepšinio pasaulį nustebinusią komandą, su 23-ejų Šarūnu Jasikevičiumi, 25-erių Sauliumi Štombergu, 30-ies Gintaru Einikiu ir 21-erių Dariumi Songaila priešakyje.
2004-aisiais lietuviai į Atėnus važiavo kaip Europos čempionai, todėl surinkę „Svajonių komandą“ pretendavo į medalius. 2008-aisiais Ramūno Butauto kariaunai oficialiai kėlė tikslą patekti į stipriausiųjų ketvertą. Prieš ketverius metus Londone Kęstutis Kemzūra gavo užduotį būti penketuke.
S.Jovaiša: „Manau, kad pagal pajėgumą ir esame olimpiniame aštuntuke. Pasižiūrėkime į dabartinę rinktinės komplektaciją ir prisiminkime, kaip sunkiai per pastaruosius čempionatus ėjome iki aukštesnių vietų“.
Lietuvos rinktinė FIBA reitinge iš ketvirtosios pakilo į trečiąją vietą, bet tikslai staiga tapo kuklesni. Patekti į geriausiųjų aštuntuką dvylikos komandų olimpiniame turnyre pakankamai paprasta – tereikia užimti 1-4 vietas grupės varžybose ir tu jau ten. Lietuviams grupės barjeras dar niekada nebuvo per aukštas.
Ar šis tikslas atspindi LKF požiūrį į rinktinės pajėgumą? Ar LKF tiesiog nenori kelti spaudimo žaidėjams? Ar bijo ambicijų ir atsakomybės?
LKF generalinis sekretorius Mindaugas Špokas į 24sek skambučius neatsakė ir iškeltų tikslų nepakomentavo.
Tikslas atspindi pajėgumą?
Buvęs krepšininkas, dabar Seimo narys Sergejus Jovaiša mano, kad LKF pozicijos nereikėtų sureikšminti.
„Jei ir jokio tikslo būtų nekėlę, irgi gerai, – juokavo krepšinio specialistas. – Manau, taip yra tam, kad nebūtų spaudimo. Visai kitaip būtų, jei reikalautų patekti į finalą. O čia – šioks toks apsidraudimas“.
Krepšinio specialistas pridūrė, kad tikslas taip pat šiek tiek atspindi tikrąjį rinktinės pajėgumą.
„Manau, kad pagal pajėgumą ir esame olimpiniame aštuntuke. Pasižiūrėkime į dabartinę rinktinės komplektaciją ir prisiminkime, kaip sunkiai per pastaruosius čempionatus ėjome iki aukštesnių vietų.
Pagal rinktinės pajėgumą tokį atsargų LKF tikslą galima kelti kaip optimalų. Aišku, kiekvienas žaidėjas pasąmonėje galvos, kad bandysime eiti toliau. Bet keliamas tikslas nieko labai neįpareigoja“, – samprotavo S.Jovaiša.
Po pasirodymo olimpinėse žaidynėse vienintelis Lietuvos treneris, dėl netenkinusių rezultatų turėjęs ir panorėjęs palikti savo postą, buvo Kęstutis Kemzūra. 2012-aisiais Londone lietuviai neįvykdė tikslo – iškrito ketvirtfinalyje ir liko aštunti.
Po žaidynių tuometinis LKF prezidentas Vladas Garastas pareiškė, kad K.Kemzūra Londone pridarė klaidų, todėl neturėtų likti savo pareigose. Bet dabar V.Garastas supranta LKF atsargumą.
„Kartais žmonės perspaudžia. Aštuntukas yra garbingas dalykas. Vien dalyvavimas olimpinėse žaidynėse Lietuvai yra puikus dalykas. Man patiko tokia pasakyta mintis: jei mūsų nėra olimpiadoje, tai mūsų išvis nėra. O Lietuva dalyvaus jau septintoje olimpiadoje iš eilės.
Napoleonas yra pasakęs, kad siek neįmanomo ir pasieksi maksimumą. Velnias čia žino... Tų gražių sakinių juk visokių prigalvota.
Vyrai žais ir tikrai nevažiuos galvodami, kad ai, sakė aštuntukas, tai galime išlošti ar pralošti. Krepšininkai nori laimėti“, – 24sek pasakojo V.Garastas.
Kita vertus, ar Lietuva, trečia valstybė krepšinio pasaulyje, yra ta komanda, kuriai olimpinėse žaidynėse užtenka dalyvauti vien olimpiniu principu?
Skonio ir ambicijų reikalas.
LKF garbės prezidentas 2008-aisiais Pekine pats kėlė tikslą rinktinei patekti į ketvertuką. Ramūno Butauto kariauna užduotį įvykdė, tik liko be medalio.
„Visada buvome prizininkai, aukštai stovėjome, todėl norėjome išlaikyti reikiamą lygį, – tuomet keltų tikslų motyvus aiškino V.Garastas. – Sunku paaiškinti. Tikslai turi būti keliami atsižvelgiant į savo komandos lygį. Ir pažiūrėti, koks lygis toje lygoje. Vis tiek, olimpinėse žaidynėse žaidžia dvylika geriausių komandų pasaulyje. Silpnų ten nelabai yra – galbūt tik afrikiečiai ar azijiečiai.
Tikras sportininkas siekia pergalės. Gal net nereikėtų kelti tų tikslų. Tai faktiškai kilę nuo senų laikų. Kaip aš sakau, sovietinės relikvijos. Tada būdavo keliamas vienintelis tikslas – tapti čempionais. Kitų vietų nebūdavo. O jei netapdavo, atleisdavo iš darbo. Bet juk taip neįmanoma. Gi kitose komandose ne alų geria, ne kortomis žaidžia, o irgi treniruojasi.“
Galbūt LKF keltų ambicingesnius tikslus, jei Lietuvos rinktinė būtų tokia galinga, kad didelių abejonių dėl jos pajėgumo nekiltų? Kaip kad, pavyzdžiui, 2004-aisiais Atėnuose, kai tik nelemti italų tritaškiai atėmė iš lietuvių istorinę galimybę kautis dėl olimpinio aukso.
Tuo tarpu ši Lietuvos nacionalinė komanda Europos čempionato sidabrą tiek 2013, tiek 2015 metais nuskynė labai sunkiai. Vaikščiodama ant bedugnės krašto, bet vis išlaikydama pusiausvyrą iki galo.
Galbūt LKF keliamas tikslas yra tik formalumas, bet tai savotiškas atskaitos taškas, nuo kurio bus vertinamas rinktinės pasirodymas. O tas taškas pasirinktas labai neambicingas.
Juk rinktinėje darbas vyksta olimpinio ciklo principu. Ar visiems šiems ketverių metų darbams vainikuoti pagrindinei sporto šakai Lietuvoje užtektų tik ketvirtfinalio?
Kita vertus, spaudimą Lietuvos krepšininkams metų metus kelia ne LKF, o visa tauta. Ir joks aštuntukas po derlingų pastarųjų metų aistruolių neįtikins. Tautos ambicijos gerokai didesnės.
