Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento švarkas Robertui Javtokui jau buvo matuojamas vos tik jis iškeitė krepšininko aprangą į dalykinį „Žalgirio“ kostiumą. Tačiau 2017-aisiais nuotykių kupiną žaidėjo karjerą užbaigęs vidurio puolėjas prieš vadovaudamas Lietuvos krepšinio bendruomenei pirmiausia pats sėdo į mokinio suolą.
Eurolygos finalo ketvertas, vienas karščiausių trenerių Europoje ir dukart iš eilės geriausias Eurolygos vadovas – rudenį apsisprendęs siekti LKF prezidento posto, 41-erių lietuvis prieš tai perėjo solidžias krepšinio universiteto studijas Nemuno saloje Kaune.
Po tų ketverių metų prisėdęs prie stalo su didžiausiu savo projektu – LKF prezidento programa – išsitraukęs baltą popieriaus lapą R.Javtokas ant jo pradėjo žymėtis geriausių savo srities specialistų pavardes. Savo komandai jis neieškojo draugų. Tai buvo savotiškas „profesionalų federacijos“ konceptas.
To sąrašo viršūnėse atsidūrė labai gerbiamos asmenybės.
Pirmiausia – Jonas Kazlauskas. Buvęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės, Kauno „Žalgirio“, Vilniaus „Ryto“, Maskvos CSKA, Pirėjo „Olympiakos“, Kinijos nacionalinės komandos vyr. treneris, Eurolygos čempionas, dukart Europos vicečempionas, Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalininkas.
Taip pat – Edmundas Jakilaitis, vienas žinomiausių Lietuvos žurnalistų, laidų vedėjas ir prodiuseris.
R.Javtoko formuojamoje komandoje gali atsidurti ir SEB banko prezidento pavaduotojas Aivaras Čičelis. Tai didžiulę vakarietiškos vadybos patirtį turintis specialistas, kuris sustiprintų organizacijos vadybą ir kuruotų biudžeto formavimo bei efektyvaus jo panaudojimo klausimus.
Su savo sąrašu ir idėjomis R.Javtokas pasibeldė į Paulius Motiejūno kabineto duris „Žalgirio“ arenoje.
„Super idėjos“, – pasidžiaugė „Žalgirio“ vadovas ir palaimino ambicingą kolegos siekį.
R.Javtoko laukia intrigų kupina rinkiminė kova. Tačiau buvęs krepšininkas nekreipia dėmesio į gandus ir seka savo kruopščiai ruošiamo plano.
„Nesakau, kad esu viską išmokęs. Bet todėl ir noriu suburti stiprią komandą, kad galėtume tobulėti. <...> Aš nebijau pralošti. Visi sako, kad čia mane siūlo. Bet manęs niekas nesiūlo. Aš pats noriu eiti“, – darbingai nusiteikęs R.Javtokas.
Interviu 15min – R.Javtoko pasakojimas apie įdirbį „Žalgiryje“, savo pirmųjų komandos narių misiją, tikimybę Lietuvos rinktinėje išvysti Šarą ir pirmuosius darbus, kurių imtųsi atsisėdęs į Arvydo Sabonio krėslą.
– Robertai, kad kita jūsų stotelė – LKF prezidento postas, buvo kalbama jums dar vos iškeitus krepšininko aprangą į kostiumą „Žalgirio“ biure. Kada subrendo mintis galiausiai kandidatuoti į šią poziciją?
– Galbūt nuo šio sezono pradžios. Kad baigęs karjerą galėčiau eiti į federaciją, pirmiausia turėjau susidurti su tomis problemomis ir jas spręsti. Manau, mano pasirinkimas ateiti į „Žalgirį“ buvo vienas geriausių. Ketverius metus stebėjau, kaip veikia tokia organizacija. Galėjau susidurti su RKL, NKL, mokyklomis, LKL ar Eurolyga. Suprasti krepšinį ne tik iš aikštės.
Tos žinios kaupėsi, kaupėsi ir šiemet supratau, kad jau reikia bandyti.
– Ko per tuos ketverius metus išmokote „Žalgiryje“?
– Pradėjau suprasti, kaip viskas veikia už aikštės ribų. Man buvo svarbu pamatyti visus tuos kasdienius darbus. Sėdėti susirinkimuose, mokytis iš kitų vadovų.
Labiausiai pasisekė, kad dirbant tokioje organizacijoje, kurias duris beatidaryčiau, galėdavau pasiklausti ir gauti atsakymus. Suprasti pačią esmę, kaip valdosi visas tas mechanizmas.
– Ir koks tas krepšinio mechanizmas – sudėtingesnis, nei atrodė?
– Pats perėjau moksleivių lygas, koledžą, LKL, Eurolygą, jaunimo ir vyrų rinktines, todėl daugmaž turėjau suvokimą. Žinot, pirmais metais reikėjo priprasti ir prie atsakinėjimo į el. laiškus (šypsosi). Bet dar yra strateginiai ilgalaikiai planai, tikslų kėlimas, vizijos. Manau, „Žalgirio“ organizacija labiausiai to mane išmokė.
Nesakau, kad esu viską išmokęs. Bet todėl ir noriu suburti stiprią komandą, kad galėtume tobulėti.
Čia tik mano nuomonė, bet galvoju, kad tiek metų atidavęs krepšiniui, šiandien, nepriklausomai nuo sąlygų rinktinėje, Šaras nori atiduoti duoklę savo šeimai.
– Koks didžiausias jūsų projektas nupasakotų jūsų indėlį „Žalgirio“ organizacijoje?
– Nemanau, kad galėčiau įvardinti vieną darbą. Atėjęs visko mokaisi nuo pradžių. Ir visur reikia viso sporto departamento pritarimo, to paties Pauliaus Motiejūno. Bet yra jaunimo sistema, kurią, manau, išvystėme iki gero lygio. Esu patenkintas, kaip joje dirbama, kaip ten viską renkamės ir kokia yra visa programa. Ką jie daro pradedant nuo psichologų, užsiėmimų, susirinkimų ir t.t.
Manau, kad tai didelė mano, Gedimino (Navicko) ir Pauliaus (Motiejūno) darbo dalis. Bet nėra nė vieno MANO. Viską darome kartu.
– Kas buvo pirmas žmogus, kurio nuomonės atsiklausėte baigdamas formuoti savo idėją dėl LKF prezidento posto?
– Tariausi su Pauliumi Motiejūnu. Pasakiau jam savo idėjas, ką matau. Pasakiau pavardes, pas kurias galvočiau eiti, kalbintis. Jam tos idėjos pasirodė super. Pasidžiaugė, davė pasitikėjimo ir pasakė, kad jeigu kažko reikės, padės. Tai pirmas žmogus buvo Paulius.
O tada pasikalbėjau su kai kuriais kitais žmonėmis ir viduje nusprendžiau, kad jau įgijau patirties ir noriu bandyti.
– LKF prezidentas vienas lauke ne karys – geram prezidentui reikalinga gera komanda. Kaip ją projektavote?
– Norėjau geriausių savo srityse. Neieškojau draugų. Sėdėjau ir galvojau apie pavardes. Viską rašiausi ant lapo kas, bent jau mano supratimu, galėtų būti geriausiais savo srities specialistais.
Kai susidėliojau pavardes, tiesiog ėjau ir kalbėjau. Ir taip išėjo, kad tie žmonės patikėjo. Pasakiau savo viziją, ką matau ir ko man iš jų reikia, kuo jie galėtų prisidėti.
Taip išėjo, kad visi bendrai priėjome prie bendro tikslo ir jie sutiko man padėti.
Jono patirtimi niekas neabejoja. Man gaila, kad toks žmogus savo visas žinias šiandien perduoda tik sodyboje.
– Kada planuojate pristatyti visą savo komandą?
– Neplanuoju to daryti, nes visą ją surinksiu tik jei pateksiu į LKF. Nenoriu supriešinti žmonių, kad po to neatimčiau jiems galimybės dirbti su kitais kandidatais.
Kita vertus, turiu prisidėjęs daug pavardžių, bendrauju, važiuoju, kai turiu laisvesnio laiko. Man įdomi visų nuomonė. Kalbant apie komandą, net ir dabartinėje federacijoje dirba ne vienas žmogus, kuris galėtų dirbti federacijoje ir toliau.
– Nepristatote savo generalinio sekretoriaus pavardės. Bet koks tai specialistas?
– Ėmiau stiprų specialistą, kuris išmanytų visus tuos darbus, kurie man stipriai padėtų.
Man reikėjo stipraus žmogus, kuris išmanytų ir teisinę sferą. Kad suprastų krepšinį tiek, kad nereikėtų klausti kiekvienu klausimu. Jis komunikabilus, paprastas, šiltas, komandinis. Degantis, motyvuotas ir gerai dirbantis savo darbą.
– Į LKF viceprezidento pareigas esate nusimatęs Joną Kazlauską. Kokios srities kategorijoje jis atsidūrė kaip geriausias specialistas ant jūsų lapo?
– Jono patirtimi niekas neabejoja. Man gaila, kad toks žmogus savo visas žinias šiandien perduoda tik sodyboje (šypsosi.). Norėjosi būtinai jį įtraukti į veiklą.
Važiuodamas pas jį turėjau dvejonių. Nežinau, ar jis dar nori dirbti treneriu, ar iš viso nieko nebenori daryti. Bet susitikom, viską pristačiau, jis paklausė, kur jį matau federacijoje. Priėjome prie bendrų tikslų, ką galėtume padaryti ir su trenerių asociacija, nuo licencijavimo, iki kvalifikacijos kėlimo klausimų, profesionalių krepšininkų kūrimo metodikos.
Jo žinios... Kai nesu buvęs treneriu, nežinau, ką pats galėčiau jiems apie tai papasakoti. O Jonas šioje srityje stiprus. Būtent su treneriais šiandien matome vieną didesnių iššūkių. Norime kelti jų kvalifikaciją, kad jų būtų ir daugiau, ir geresnių.
– Jonas Kazlauskas bet kuriai krepšinio organizacijai duotų ne tik žinias, bet ir solidų įvaizdį. Visgi ne visoms organizacijoms pavyko įkalbėti jį prisijungti. Kaip pavyko jį įtikinti?
– Jonas pažįsta mane seniai. Jis yra tas žmogus, kurį visi gerbia, nes jis niekada nedarė kažko dėl kažko. Darė kaip išmano ir kaip moka, tvarkingai ir teisingai. Niekada nelipo per galvas.
Susitikome, porą valandų viską papasakojau: pasakiau, ką matau ir kas galėtų būti geriau. Jis išsakė savo idėjas. Ir priėjome prie bendros nuomonės, kad mums pakeliui. Daviau jam laiko viską apgalvoti. Ir kai paskambinau ir paklausiau, ar apsisprendė, išgirdau teigiamą atsakymą.
– Kiek Jonas Kazlauskas dar motyvuotas tokiems iššūkiams?
– Čia ir yra svarbiausia. Nesinori komandoje turėti nė vieno žmogaus, kuris būtų nemotyvuotas. Norisi atsivesti norinčių padėti pasiekti kažką daugiau.
Treneris iškart pasakė, kad jis ateina ir nori dirbti. Dirbti – ne taip, kad tik medalius įteikinėtų ir pastovėtų šalia. Bet jis ateina su savo filosofija, kurią nori įdiegti. Jonas dirbo federacijoje daug metų, bet gal jo kitą kartą kažkur ir neišgirdo. Bet jis turi tų idėjų ir jas dar nori įgyvendinti.
– Edmundas Jakilaitis ateitų į federaciją kaip už komunikaciją atsakingas asmuo. Kokia būtų jo misija?
– Pavyzdžiui, atstatyti tą patį įvaizdį tarp federacijos ir žurnalistų. Jis turi didelę televizinių ir kūrybinių projektų patirtį, todėl su komunikacija sustatys viską į vėžes. Jis bus už skaidrumą atsakingas žmogus. Noriu, kad jis atstatytų abipusę pagarbą tarp žiniasklaidos ir federacijos, kurtų įvaizdį. Darytų tai, ką išmano geriausiai.
Čia kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Bet, manau, federacija yra atvira organizacija, kuri turėtų būti labiau prieinama visiems, kurie nori apie ją žinoti.
– O ką jūs keistumėte LKF komunikacijoje? Ko pats joje pasigendate kaip krepšinio bendruomenės žmogus ir sirgalius?
– Kadangi pats visą tą situaciją žinau iš vidaus, nieko nepasigendu. Bet dažniausiai aplinkiniams pritrūksta tos komunikacijos, viešumo. Manau, federacija yra užsidariusi. Ir bendraujant su žurnalistais girdžiu, kad su jais nebendrauja. Ir čia ne mano nuomonė, o jų patirtis. Bet ta komunikacija turi būti geresnė.
Žinau, kad Arvydas yra uždaresnio būdo, nemėgsta bendrauti. Čia kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Bet, manau, federacija yra atvira organizacija, kuri turėtų būti labiau prieinama žurnalistams ir visiems, kurie nori apie ją žinoti.
– Kaip įsivaizduojate tą atviresnę federaciją?
– Viešinimas. Noriu ateiti su visiškai skaidria politika. Projektų viešinimas, kūrimas. Čia turbūt geriau Edmundas (Jakilaitis) papasakotų. Bet mes sutarėme, kad šiandien to trūksta. O aš pasirinkau tą žmogų, kuris, manau, šiandien Lietuvoje šioje sferoje yra vienas įtakingiausių ir galinčių pakeisti situaciją į gerą pusę.
– Koks būtų pirmas jūsų darbas, kurio imtumėtės tapęs krepšinio federacijos prezidentu?
– Tokio vieno darbo nėra. Tų tikslų yra ne vienas. Bet pirmiausia, manau, viskas prasideda nuo jaunimo, trenerių. Nuo to, iš ko po to gyveni – piramidės sustatymo.
Realiai, jaunimo projektas būtų pats pirmas iš svarbiausių dalykų. Taip pat merginų krepšinio atgaivinimas. Čia, manau, šiandien labai skaudi tema. Tokie būtų pirmieji darbai. Bet dar kitas darbas – ir biudžeto surinkimas. Nes be jo greitai visi planai baigtųsi (šypsosi).
– Kiek mitas ir kiek teisinga ta mintis, kad be Arvydo Sabonio, Lietuvos krepšinio federacijai surinkti rimtą biudžetą būtų sudėtinga?
– Šiandien turbūt visiems sunku surinkti biudžetus. Bet, pavyzdžiui, „Žalgiris“ surenka biudžetą. Matau, kaip tai daroma. Ir tam į komandą imi žmones, kurie tai išmano dar geriau.
Renkant biudžetą galima ir kurti produktą, kurį po to galėtum realizuoti. Lietuva yra krepšinio šalis. Jei tas visas žinias sudėtume į IT platformą ir sukurtume kažką, kuo Lietuvos krepšinis galėtų naudotis už dyką, bet tuo pačiu tokį produktą parduotume į užsienio rinką ir iš to generuotume pajamas... Planų yra. Ir tam yra žmonės, kurie tai išmano.
Čia pikti liežuviai šneka, kad ir krepšinio namus planavau parduoti. Girdėjau ir taip (šypsosi).
– Minėjote trenerių kvalifikacijos problematiką. Kaip ją spręstumėte?
– Kvalifikacija šiai dienai neatitinka to, kaip turėtų būti. Manau, kad jaunimo komandos neturėtų siekti tikslo tik laimėti. Taip kažkiek žlugdomi vėlyvesnio brendimo vaikai, nes treneriai suinteresuoti laimėti. Bet praeina pora metų ir jie gali nukristi į tą patį nulinį lygį ir vėl būti kaip visi.
Tas trenerių kvalifikacijos ir licencijavimo reikalas galėtų būti sutvarkytas kaip, pavyzdžiui, Ispanijoje. Ten visiems viskas aišku. Šiandien Lietuvoje to aiškumo trūksta.
– O kokia sistema yra Ispanijoje?
– Su vienerių metų licencija gali treniruoti vaikus iki 14-16 metų, antrais metais – vyresnius, trečiais – profesionalus. Čia kaip pavyzdys. Periodizacijos sistema yra ir Amerikoje, kur trenerių statusas keičiasi kas ketverius metus. Pas mus tas pats treneris gali viską.
Bet čia yra sunkus klausimas, nes kaip tada tai taikyti užsieniečiams treneriams? Vis dėlto tam yra Jonas (Kazlauskas), kuris gali daug ką išspręsti ir sudėlioti. Ir tam yra trenerių asociacija, su kuriais suvienijus jėgas, galėtume rasti sprendimą.
– Didelę savo darbų dalį „Žalgiryje“ paskyrėte jaunimui. Kokių idėjų dėl jaunimo programos turite visam Lietuvos krepšiniui? Kaip užauginti daugiau lyderių gynėjų grandyje ir spėti paskui šiuolaikinio krepšinio tendencijas?
– Greitai visko nesudėliosi. Bet „Žalgirio“ modelyje įsiskiepijome, kad jaunimo krepšinyje nesiekiame pergalės kaip svarbiausio rezultato. Su geru darbu tai ateina savaime.
Reikia, kad šiandien treneriai būtų skatinami sporto mokyklų, treneriai būtų vežami į seminarus, suinteresuoti auginti vaikus ir nebijotų jų prarasti. Ypač iš mažesnių miestų. Nes šiai dienai, kai treneris ugdo žaidėją mažesniuose miestuose ir jis šiek tiek pagerėja, tas žaidėjas išeina ar pas mus, ar į „Rytą“, ir jiems nusvyra rankos. Atsiranda daug tokių neaiškumų.
Norime padaryti platformą, savotišką žaidėjų pasą, kuris suteiktų mokykloms garantijų. Kažką panašaus kaip futbole, kuris, manau, yra labiau pažengęs į priekį. Kad ir kaip ten žaidėjai bevaikšto, sporto mokykla gauna solidžią kompensaciją. O čia žaidėjas išeina iš mokyklos ir tuo viskas baigiasi.
– Koks dabar yra jaunojo krepšininko kelias ir koks jis būtų jūsų vizijoje?
– Pavyzdžiui, ateina į „Žalgirio“ akademiją ir vaikas sportuoja. Jis pasportuoja, tada ateina į NKL, patenka į pagrindinę komandą. Pagal šiandieninę situaciją, mokykla gauna 1000 eurų: 70 proc. treneriui ir 30 proc. mokyklai. O visą kitą dalį pasiima agentas. Nors mes jį užsiauginome, mokykla beveik nieko negauna, o gauna agentas ir daugiau niekas. Noriu, kad būtų motyvuotos ir mokyklos, kurios gautų adekvačią kompensaciją.
Mano akimis, turi žaisti stipriausia rinktinė, o šiandien to nėra.
– Sakėte, laisvu metu apvažiuojate ir domitės mažųjų miestų situacija. Išėjus iš „Žalgirio“ arenos, kas labiausiai bado akis mažuosiuose miestuose?
– Kad treneriai nesurenka grupių. Jei norim padaryti trenerių periodizaciją, kad atitinkami treneriai treniruotų vieną amžiaus grupę, o kiti kitą, supranti, kad mažuose miestuose tai neįmanoma. Ypač sunku surinkti merginų grupes.
Galvoju, todėl Lietuvą reikėtų skirstyti regionais. O tas planas pirmiausia turi ateiti iš federacijos. Turime sukurti platformą, per kurią važiuotume padėti treneriams, vežtume trenerius į regionus, o ne tik sukviestume visus į vieną vietą, kur gal kažkam dėl to tenka važiuoti 300 km iš kito krašto. Važiuoti pas juos, padėti jiems, juos dar labiau edukuoti.
Čia jau bus Jono specializacija. Bet jis atveš kitus trenerius, darys mainų programas. Turim idėjų išvežti trenerius, taip keliant jų pasitikėjimą ir siekiant sugrąžinti garbingą trenerio darbo statusą. Kad tas darbas būtų garbingas. O vos ne... Kur niekas nebenori.
– Kaip reanimuoti Lietuvos moterų krepšinį?
– Vienas iš tikslų surinkti didesnį biudžetą, kad daugiau investuotume į moterų krepšinį. Trenerių turime nemažai. Kodėl kiti treneriai negali treniruoti tiek merginų, tiek vaikinų grupių? Būna, nuvažiuoji į provinciją ir matai, kad viena trenerė turi pilną grupę, kita – irgi. Kas dirba, tas surenka tas grupes.
Bet, manau, reikia labiau motyvuoti treneres ir trenerius, apjungti grupes. Turime neblogą Latvijos pavyzdį – jų moterų lyga pajėgesnė.
Žinau, kad moterų krepšiniui blogai, bet šiai dienai visko išspręsti negalėčiau. Tam dar ieškau tinkamo žmogaus.
– Prieš porą metų krepšinio podkaste „urBONUSas“ minėjote, kad FIBA žudo krepšinį ir tie langai yra peilis. Kokia būtų jūsų Lietuvos krepšinio federacijos pozicija dėl FIBA rinktinių sistemos?
– Vienas lauke ne karys. Bet, manau, tai, ką šiandien daro FIBA, yra gerai mažesnių krepšinio šalių populiarinimui, tačiau tuo pačiu kažkiek žudo didžiųjų krepšinio šalių krepšinį. Mano akimis, turi žaisti stipriausia rinktinė, o šiandien to nėra.
Latvijos rinktinė be Porzingio, mūsų – be NBA žaidėjų, Slovėnija – be Dončičiaus, yra ne tos komandos. Pagal dabartinę sistemą, per langus niekada nesurinksi geriausių žaidėjų. Net jei Eurolyga susitartų su FIBA, kitoms šalims tai nieko nepadėtų, nes geriausi jų žaidėjai rungtyniauja NBA.
Kalbėčiausi su vedančiomis krepšinio šalimis, daugumai kurių vadovauja buvę krepšininkai. Jie tą situaciją supranta. Bandytume spręsti tą problemą.
Įsivaizduokite, jei Lietuva būtų nepatekusi į Europos čempionatą, o ten būtų Danija ar kita komanda. Ir tada vasarą jie atvažiuoja į pagrindinį turnyrą ir gauna nuo kitų po 40 taškų, nes juk į tas komandas susirinks stipriausi.
Nemanau, kad tai turėtų būti mūsų siekiamybė. Reikia bandyti rasti kompromisą ir su visais kalbėtis.
– Koks būtų jūsų kompromisinis pasiūlymas FIBA?
– Man geriausias tvarkaraštis buvo anksčiau. Visi stipriausi susirenka vasarą ir žaidžia. O dabar tie langai viską išderina. Manau, reikės sėsti ir kalbėti su FIBA. Pirmiausia dar reikia ten patekti. Bet gal jie atsižvelgtų į gerus planus. Bet viena Lietuva per maža diktuoti sąlygas.
– Lietuvos rinktinė jau šešerius metus nelaimėjo jokių medalių Europos ir pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Kaip vertinate pastarąjį nacionalinės komandos laikotarpį?
– Manau, kad ką užauginome nuo mažens, tą dabar ir turime. Bet šiai dienai rinktinė ganėtinai stipri. Galbūt Mantas Kalnietis yra po truputį nueinantis žaidėjas. Su Luku Lekavičiumi viskas gerai, tačiau gal trūko dar stipresnio žaidėjo šioje grandyje.
Bet čia, manau, dabar neblogai atsiskleidžia Vaidas Kariniauskas, ką jau buvo parodęs patekęs į olimpines žaidynes. Tas pats kylantis Rokas Jokubaitis. Tas skyles užkamšys.
Manau, mūsų rinktinė turi viską, kad pasiektų rezultatą. Kartais būdavo taip, kad gal tuoj važiuosi namo, o grįžti su sidabro medaliais (šypsosi). Tik šiuo atveju gal kartais pritrūksta sėkmės. Nes tikiu, kad turime viską, ko reikia. Tiesiog reikia įdėti daugiau darbo.
Lietuva krepšinyje turi gerą vardą, todėl manau, kad turime gerą šansą parduoti produktą į kitas šalis, kuriose nėra tokios krepšinio kultūros.
– Dažniausiai naujas federacijos prezidentas atsiveda ir savo vyr. trenerį. Tikiu, kad tame baltame lape su savo srities specialistais, viršuje trenerių kategorijoje turėjo atsidurti Šarūnas Jasikevičius. Neabejoju, kad su juo jums teko perkalbėti šiomis temomis dar kartu dirbant „Žalgiryje“. Tad kaip galvojate, su kokiomis sąlygomis jis sutiktų tapti Lietuvos rinktinės vyr. treneriu? Ar tokia galimybė egzistuoja?
– Kad kažkada treniruotų rinktinę, tai, manau, tikrai yra. Bet ne dabar.
Čia tik mano nuomonė, bet galvoju, kad tiek metų atidavęs krepšiniui, šiandien, nepriklausomai nuo sąlygų rinktinėje, jis nori atiduoti duoklę savo šeimai.
Manau, kad kai vaikai ūgtels ir išeis iš namų, tada tas šansas būtų didžiausias. Bet čia tik mano nuomonė – nesu su juo apie tai kalbėjęs.
– Dažnai naujas federacijos prezidentas atsiveda ir savo vyr. trenerį. Koks būtų jūsų požiūris į būsimos federacijos komandos narį, t.y. rinktinės vyr. trenerį?
– Jeigu susirinktų visas kolektyvas, yra daug nusipelniusių trenerių, kurie galėtų tai spręsti. Bet šiandien su tokia langų sistema ir Eurolygos komandomis, galimybės pasirinkti geriausią esamą trenerį nėra. Tik tą, kuris gali ir nori ateiti treniruoti.
Juk Eurolygos treneriai dirbti per langus negali. Tada turi paskirti asistentą, kuris atvažiuotų treniruoti komandos. Ir tai kažkiek iškraipo procesą. Tad šiandien Eurolygos treneris negali treniruoti kitų komandų, arba turi ieškoti kompromisų ir imti vos ne du trenerius.
– Kur Lietuvos krepšinio federacijoje matote neišnaudoto potencialo?
– Lietuva yra krepšinio šalis. Čia yra daug gerų patyrusių trenerių. Krepšinis pasaulyje yra gerai žinomas ir galima sukurti platformą, kuri būtų tinkama visai industrijai. Pavyzdžiui, galima sukurti teorinę fizinio rengimo dalį, padedant treneriams ir prižiūrint tą platformą.
Lietuva krepšinyje turi gerą vardą, todėl manau, kad turime gerą šansą parduoti produktą į kitas šalis, kuriose nėra tokios krepšinio kultūros. Mes jiems galėtume padėti, prižiūrėdami ir kuruodami tokias platformas.
– Neseniai svečiavotės pas Ispanijos krepšinio federacijos prezidentą Jorgę Garbajosą. Kokių pavyzdžių Lietuvos krepšinio federacija galėtų pasiimti iš didžiųjų krepšinio šalių?
– Manau, iš visų federacijų galima pasiimti kažką gero. Bet didžiosios federacijos turi didelius biudžetus ir atsirenka vieną vaiką iš 10 tūkst., kai mes Lietuvoje – iš tūkstančio. Tų identiškų modelių nepritaikysi, bet yra ir daug gerų dalykų.
Ta pati Ispanija. Prieš penkerius metus Garbajosa įvardijo, kad prioritetinis jų tikslas ne siekti medalių su jaunimo rinktinėmis, o išgauti kokybę. Tie medaliai pasipylė savaime.
Medalių skaičius neatvaizduoja realybės. Reikia žiūrėti, kur tie žaidėjai žaidžia po to ir ką pasiekia pagrindinė rinktinė.
– Kaip jūsų akimis atrodytų jūsų valdoma federacija, kuria didžiuotumėtės?
– Jeigu Lietuvos rinktinė yra FIBA reitingo penketuke, tai federacijos darbas yra geras.
Man patinka tas „Žalgirio“ organizacijos modelis. Europoje ji visiems žinoma kaip viena geriausių organizacijų. Norėtųsi ir Lietuvos krepšinio federaciją pakelti į tokį lygį, kad visi važiuotų pas mus konsultuotis ir klausti, ką gerai darome. Tai būtų geriausias darbo įvertinimas.
– Ar tiesa, kad federacijos būstinę bandytumėte perkelti į Vilnių?
– Net nesvarsčiau tokio varianto. Čia pikti liežuviai šneka, kad ir krepšinio namus planavau parduoti. Girdėjau ir taip (šypsosi.). Bet man tai juokinga. Jau tiek metų važinėju į Kauną ir neturiu problemų. Vilniuje dabar irgi yra kažkoks federacijos biuras. Pilnai užtektų vietos visiems susiburti keliskart per savaitę ar Vilniuje, ar Kaune, ar Klaipėdoje – neturi reikšmės. Perkelti federacijos tikrai neplanuoju.
– Kiek svarbu LKF prezidento rinkimuose gauti Arvydo Sabonio palaikymą?
– Nežinau. Manau, tai pasimatys po rinkimų. Aišku, kiekvienam būtų malonu, jei jį palaikytų Sabas. Ar visi kiti garsūs krepšininkai, kurie daug davė Lietuvai ir yra gerbiami. Kita vertus, tai mano darbams įtakos neturės.
– O kokių reakcijų sulaukėte viešai paskelbęs savo sprendimą kandidatuoti į LKF prezidentus su komanda, kurioje bus Jonas Kazlauskas ir Edmundas Jakilaitis?
– Sąžiningai, pastaruoju metu buvau labai užsiėmęs. Atsiliepimų internete neskaičiau ir nenorėjau klausyti visų, kas ką galvoja. Bet kelių palaikymo žinučių sulaukiau.
– Krepšinio žmonės gan nustebo, kad taip anksti pristatėte savo kandidatūrą su dviem stipriais komandos nariais. Kodėl nusprendėte viešintis?
– Einu į postą turėdamas tikslą komunikuoti skaidriai ir atvirai. Jei atvirai, viešintis nenorėjau. Kol kas dirbu „Žalgiryje“, man čia viskas patinka ir turiu užtektinai darbų. Bet kai man paskambino ir paklausė, nenorėjau meluoti. Bet tikrai nebuvo taip, kad labai norėjau viešintis.
Nesinori pūsti burbulo. Nes einu pareigas, dirbu, o tas papildomas dėmesys man nereikalingas.
– Kokius namų darbus jūs ir jūsų komanda dar ketina pasidaryti iki LKF prezidento rinkimų?
– Namų darbus pasidarau ir tuos, ir tuos (šypsosi.). Pavyzdžiui, kai su „Žalgiriu“ važiuojame į LKL rungtynes Lietuvos miestuose, tai gali anksčiau ten išvažiuoti ir pasikalbėti su žmonėmis. Paklausyti, ką jie nori išsakyti, ką galėčiau papildyti į savo programą.
Mūsų komandai kasdien susitikinėti nereikia. „Žalgiryje“ dirbu toliau kaip dirbęs. Bet tuo pačiu prisidedu ir prie federacijos reikalų. Iki tol noriu ateiti su pilna medžiaga, žiniomis, išklausytomis mintimis ir susidėlioti galutinį projektą.
– Pirmą kartą metatės į tokią politinę areną Lietuvos krepšinyje. Kokios rinkimų kovos tikitės?
– Nežinau, bus matyti. Suradau komandą, kuri manimi patikėjo ir eina kartu. Ko man daugiau reikia? Aš nebijau pralošti. Visi sako, kad čia mane siūlo. Bet manęs niekas nesiūlo. Aš pats noriu eiti.
Nežiūriu į kitus ir kas ką. Girdžiu gandų visokių, bet turiu savo planą ir juo seku. Nežiūriu, kas dabar blogai, kas ką blogai padarė. O sakau, kad aš galvoju, jog galiu padaryti geriau. Su tokia mintimi ir einu.
