Sunkiai šiame „Betsafe-LKL“ sezone startavęs 31-erių puolėjas kai kuriuose mačuose žaisdavo vos po keletą minučių. Vis tik lūžis įvyko neseniai ir I.Vaitkus surengė tris įspūdingus pasirodymus.
„Nevėžio-Optibet“ kapitonas „Betsafe-LKL“ mače prieš mažeikiškius pelnė 23 taškus, atkovojo 5 kamuolius ir surinko 26 naudingumo balus. Tuo tarpu Citadele KMT du mačai prieš Klaipėdos ir Šiaulių komandas buvo dar įspūdingesni. „Neptūnui“ jis atseikėjo 33 taškus (7/10 trit.), o šiauliečiams – 36 (6/10 trit.), taip pat atkovojo 6 kamuolius, atliko 5 perdavimus bei surinko 44 naudingumo balus.
Tokių jo pasirodymų labai reikėjo kėdainiškiams, kurie galiausiai užsitikrino vietą Citadele KMT ketvirtfinalyje.
„Šiaip šunį nusipirkome, gal kažkokia laimė namie, dar vienas šeimos narys – taip juokaujame namie“, – šypsojosi I.Vaitkus, paklaustas apie savo spindesio priežastis.
Vis tik „Nevėžio-Optibet“ kapitonas akcentuoja – svarbiausia ne jo žaidimas, o pergalės. „Nevėžis-Optibet“ šiuo metu „Betsafe-LKL“ yra devintas (2-9), nuo šiauliečių atsilikdamas 2 laimėjimais. Šeštadienį Gedimino Petrausko kariauna išvykoje kausis su Vilniaus „Rytu“.
„Neturime ko prarasti. Žaisime, stengsimės, mums nėra spaudimo, yra žmonių, kurie nori įrodyti, energijos bus, svarbiausia nedaryti kvailų klaidų, dėl kurių mus baustų“, – sako I.Vaitkus.
– Gruodžio mėnesį demonstruojate įspūdingą žaidimą. Ar tam yra kažkokia priežastis?
– Nėra paaiškinimo, jei jį turėčiau, stengčiausi tokią rutiną išlaikyti nuolat. Kažkiek stengiuosi ir dabar išlaikyti, jei matau, kad rungtynės buvo geros: gal pavalgau tą patį, gal miegoti einu panašiu metu. Per daug to neakcentuoju. Keliose rungtynėse gavau laiko, įgavau ritmo ir taip gavosi. Tie taškai susimeta, atsiduri laiku ir vietoje, viskas gaunasi. Šiaip šunį nusipirkome, gal kažkokia laimė namie, dar vienas šeimos narys – taip juokaujame namie (Juokiasi). Žmona su dukra pusę metų manęs reikalavo meškučio – žaislinio pudelio, palūžau, nors sakiau ne, ne. Gal reikėjo anksčiau pirkti (Juokiasi).
– Atrodė, kad lūžis žaidime atėjo staiga, nes vienu metu rungtyniavote vos po porą minučių. Ar pats jautėte, kad tai labiau nuoseklus progresas?
– Kantriai dariau savo darbą, likau profesionalas. Žinojau, kad vasarą sportavau ir su mano forma buvo viskas gerai. Kontroliavau tai, ką galėjau. Jei išeidavau 5 minutėms, stengdavausi padaryti, ką galiu. Jei ilgiau – taip pat. Negalvojau, jog kažkas blogai, kodėl čia manęs neleidžia. Neieškojau priežasčių ten, kur jų nėra. Nėra lengva, per 5–10 minučių padaryti rezultatą, stengiausi prisitaikyti. Buvo komandos vedlių, aš buvau pagalbinis, nesivaikiau taškų, stengiausi apsiginti, atkovoti kamuolį, įpūsti energijos, nepaisant minučių. Treniruotėse darydavau viską, kaip įprastai, negalvojau, jog keisiu viską, jog čia nesiseka. Pagaliau atėjo kažkoks rezultatas.
– Sakote, kad išlaikėte kantrybę. Ar nebuvo momentų, kai buvo sunku ją išlaikyti?
– Aišku, lengva nėra, kyla daug klausimų, kas ir kodėl. Gal ir amžius? Gal už mane žaidėjai geresni? Bet kai pasižiūriu, kokių metų kas kaip žaidžia, mintis veju lauk. Daugiau išgyvenau ne aš, o šeimos nariai. Aš žinojau, kad rezultatas ateis, reikia išlaukti, kai būsiu reikalingas komandai. Kai mažai žaidi, stengiesi kuo labiau padėti, kad būtų pergalė – gera emocija. O kai pralaimi ir nežaidi, aišku, nelengva susitaikyti. Asmeniškai sutikčiau žaisti 10 minučių, įmesti tašką ir laimėti, o ne mesti 30 taškų ir pralošti. Bent dabartinėje karjeros stadijoje. Man kaip kapitonui tokie dalykai svarbesni, tai bandau perteikti ir komandos draugams.
– Sunkiame sezono starte turėjote daug pokalbių su Gediminu Petrausku ar Jonu Mačiuliu?
– Kalbėjomės ne kartą, su Gedu gal triskart, su Jonu irgi. Man sakydavo: niekas nepasikeitė, viskas, kaip buvo, gal mano pozicijoje kiti žaidė geriau už mane. Treneris sakė: turiu didesnę rotaciją ir prabangą tave kažkuriuo metu laikyti ant suolo. Aš jį supratau ir mūsų santykiai išliko tokie patys, nes kas vyksta aikštelėje, ten ir pasilieka. O už aikštelės bendraujame ne tik dėl asmeninių dalykų, bet ir rūbinės bei kitų komandinių reikalų. Aš kaip kapitonas esu terpė tarp trenerių ir žaidėjų, santykiai visada buvo geri. Svarbiausia šnekėtis ir nemesti ant kitų – pažiūrėti į save ir spręsti problemas, pradėjus nuo savęs.
– Ar pastarosios kelerios rungtynės gerokai pakėlė jūsų pasitikėjimą savimi?
– Tikrai jaučiu, kad treneris ėmė labiau pasitikėti. Manau, jau praeitą sezoną buvau treneriui tai įrodęs, jis žinojo mane. Labai didelė dalis krepšinio yra pasitikėjimas. Visi sportuoja, visi dirba, bet pasitikėjimas savimi turbūt lemia 70–80 proc. rezultato rungtynėse. Dabar irgi: atrodo, darai viską tą patį, bet metimai sukrenta, kur reikia, skaitai situacijas geriau. Tai didelis dalykas ne vien sporte, bet ir kitose gyvenimo srityse.
– Citadele KMT turnyre užsitikrinote vietą ketvirtfinalyje, galima sakyti, kad eliminuodami iš ten Utenos ekipą. Kaip jaučiatės dėl tokio pasiekimo?
– Pažįstu daug žmonių Utenoje: ten žaidžiau pats, ten užaugo mano dukra, pabendraujame su jais. Ne mes sprendėme jų likimą, jie patys anksčiau paslydo. Mes darėme savo dalykus ir džiaugiamės, kad skaudus pralaimėjimas „Neptūnui“ mums neužkirto kelio į ketvirtfinalį. Žiūrėjome savo daržo. Tikrai džiaugiamės, jei atvirai, laukiame akistatos su Jonu Mačiuliu ir „7bet-Lietkabeliu“ (Juokiasi).
– Kad jau paminėjote, kaip manote, kaip J.Mačiuliui seksis darbuotis aukštesniame lygyje – Europos taurės klube?
– Jis profesionalas, padaro viską, ko reikia žaidėjams, jog jie jaustųsi gerai. Jis išaugo mūsų marškinėlius ir buvo laiko klausimas, kai kils aukščiau. Panevėžyje – didesnė organizacija ir atsakomybė. Dabar jis atėjo į sukomplektuotą komandą ant bėgių, didelių pokyčių, manau, jis nedarys, tačiau manau, kai ateina toks vardas, vis tiek žaidėjams yra pagarba ir motyvacija. Norisi kovoti už tą žmogų. Manau, jam seksis gerai. Jonas galėjo mus mesti ir palikti, bet iki šiol turime ryšį. Jis sakė, kad jei tik ko reikės, jei bus klausimų – drąsiai rašyčiau, jis kuo galės, tuo padės. Tai pasako, kaip jis žiūri į savo darbą.
– Jei Citadele KMT į aštuonetą įšokote, „Betsafe-LKL“ nuo jo skiria kelios pergalės. Ko reikia, kad „Nevėžis-Optibet“ pakovotų dėl atkrintamųjų ir čia?
– Bent man čia praeitų metų dežavu. Dabar turime komandą, kai rezultato norėtųsi anksčiau, bet su visais kovojame, nėra rungtynių, kur mus triuškintų. Žaidžiame 30–35 minutes krepšinio, su kuriuo galime siekti pergalių, bet tada seka 5 minučių blogas etapas ir paleidžiame. Tas skaudžiausia. Bet iš to ir mokomės. Ką pastebėjau, mums tos pertraukos kaip „langai“ neišeina į naudą, pametame ritmą. Tokiai jaunai komandai kaip mes reikia 5–10 kartų kartoti tą patį, kad nepamirštume. Atrodo, jei kažkas gerai vyksta, neturime rungtynių – atsipalaiduojame, pamirštame, ką reikia atlikti gynyboje. Čia – patirties stoka. Tikiu, kad esame gerame kelyje. Reikia, kad susitvarkytų traumos, gal kažkuo pasipildysime, viskas bus gerai.
– Šeštadienį laukia rungtynės su Vilniaus „Rytu“. Pirmą mačą pralaimėjote 83:93, kaip manote, ar galima pasiekti revanšą?
– Mes žaidžiame greitą krepšinį, jie – irgi. Mėgstame atakuoti, turime žmonių, kurie ramiai meta 20-tą atakos sekundę. Visko gali būti. Per daug neakcentuojame varžovų, žiūrime savęs, norime išlaikyti ritmą ir gerus sprendimus gynyboje, atimti iš jų, dėl ko jie gali pabėgti – greitą puolimą. Neturime ko prarasti. Žaisime, stengsimės, mums nėra spaudimo, yra žmonių, kurie nori įrodyti, energijos bus, svarbiausia nedaryti kvailų klaidų, dėl kurių mus baustų.
