Danutė Valančiūnaitė visada mėgo krepšinį, dar iki Jono Valančiūno gimimo Anykščiuose.
„Jaunystėje visad domėjausi, kaip sekasi senajam „Žalgiriui“, dar tais laikais, kai jame žaisdavo Modestas Paulauskas. Paskui – visos tos įnirtingos kovos su Maskvos CSKA. Aišku, aktyvesnė sirgalė tapau, kai vaikas pradėjo žaisti“, – sakė Danutė Valančiūnaitė, 1992 m. gegužės 6-ąją pagimdžiusi sūnų, tapusį vienu geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų.
Kauno „Žalgirio“ legendos jau buvo pabirusios, kai Anykščiuose (Utenos gimdymo namai buvo remontuojami) pasaulį išvydo 58 cm ūgio dabartinis Lietuvos rinktinės kapitonas.
Danutė Valančiūnaitė tuo metu svajojo apie didesnę šeimą, bet likimas taip susiklostė, kad Joną Valančiūną jai teko užauginti vienai.
Krepšininko tėvas – buvęs aukšto meistriškumo lygio irkluotojas Jonas Vilkas – sukūrė kitą šeimą, palikęs sūnui ne tik vardą, bet ir geram atletui reikalingus duomenis – ilgas rankas ir aukštą ūgį.
Bet auklėjimu ir ugdymu užsiėmė D.Valančiūnaitė, meniškos sielos uteniškė, sukūrusi sūnui paprastą, bet jaukią vaikystę.
„Mes gyvenome paprastai, bet nieko mums netrūko. O svarbiausia buvo suprasti kitą žmogų, atjausti, – šios vertybės visada buvo svarbios, – pasakojo ji per interviu 15min. – Nebuvo jokio pasikėlimo ir kai jam pradėjo sektis krepšinyje. Tikiu, kad jis liko toks pats iki dabar.
Jei koks žiūrovas paprašys nusifotografuoti – jis linktels ir sutiks. Visada norėjau, kad jis nesužvaigždėtų, liktų natūralus. Tai gauta iš šeimos, bet ir jis pats iš prigimties toks.“
Sunkiausias posūkis ankstyvajame krepšinio kelyje, anot D.Valančiūnaitės, laukė sūnui besimokant aštuntoje klasėje.
Tada jis dar nebuvo žinomas, bet jau buvo patekęs į krepšinio specialistų radarus. Krepšinio agentas Šarūnas Broga atvyko į Uteną su pasiūlymu karjeros laiptais kopti Vilniuje.
Nors aukštą, greitą, imlių rankų Joną viliojo Arvydo Sabonio krepšinio mokykla, pokalbis su Š.Broga ir pirmasis vizitas bei pažintis su Vilniaus krepšinio mokykla padėjo priimti sprendimą dėl sostinės pusės.
„Tai buvo lūžis, – sakė D.Valančiūnaitė. – Jonas jau žaidė Utenos komandoje, rėmėjai ragino jo neišleisti, bet aš žinojau, kad Jonas nori važiuoti.
„Mama, aš važiuoju“, pasakė jis, o aš jį palaikiau visada. Aišku, vaikinui iš provincijos iškart nebuvo lengva, bet jis turėjo gerą pagalbininką.“
D.Valančiūnaitė iki šiol jaučiasi dėkinga Š.Brogai, kurio net nevadina agentu.
„Šarūnas buvo tas žmogus, kuris visą laiką padėjo Jonui tais laikais, kai jis dar buvo Lietuvoje, – pasakojo krepšininko mama. – Aišku, ir treneris Gintautas Regina. Man labai patiko, kaip jis dirbo su vaikais, per treniruotes treneris taip įsitraukdavo, kad būdavo labiau sušilęs nei jo auklėtiniai.
Jonas tada krepšinyje dar daug ko nežinojo – tik mėgo varyti kamuolį ir mesti. Bet treneris išmokė teorijos ir praktikos.“
Pradėjęs krepšininko kelią nuo Vilniaus „Perlo“ ir „Ryto“ komandų, J.Valančiūno karjera pakilo į NBA, kur matyti sūnų D.Valančiūnaitei galimybių tapo mažiau, bet jų tikrai yra.
Krepšininko mama dažnai, ypač per šventes, keliaudavo ir keliauja į kitą Atlanto pusę, kur J.Valančiūno karjeros maršrutai vedė per Torontą, Memfį iki Naujojo Orleano, kur 213 cm ūgio vidurio puolėjas dabar atstovauja „Pelicans“ klubui.
Per dešimt metų žaidžiant NBA J.Valančiūnas sukūrė šeimą, tad ryšys su mama natūraliai pasikeitė.
Jie susiskambina vaiberiu bent po kartą per savaitę, kad pasikalbėtų apie paprastus dalykus – kaip kuriam sekasi, kaip einasi Jono vaikams. Krepšininkas dažnai parodo savo berniukų nuotraukas ar vaizdo įrašus, jie visi drauge pabendrauja. Neretai D.Valančiūnaitė pati pristabdo save skambinti sūnui, kiek nerimaudama, kad dėl laiko skirtumo ar glaustos krepšininko dienotvarkės nesutrukdytų.
Tarp motinos ir sūnaus nuo pat gimimo užsimezgęs gilus ryšys liko stiprus, tik dabar jis kitoks.
„Viskas vyko savaime. Ir paauglystėje, ir jaunystėje mes sugebėjome išlaikyti artimą ryšį. Kai Jonas sukūrė šeimą, man ir pačiai pasirodė teisinga psichologų mintis, kad motina turėtų paleisti vaiką tam, kad šis kurtų savo gyvenimą, savo šeimą, – kalbėjo D.Valančiūnaitė. – Aišku, mes liekame šeima, bet jis turi ir savo žmoną, vaikus. Kai tuokėsi su Egle, aš jam taip ir pasakiau: „Paleidžiu tave, dabar kurk savo gyvenimą.“
Nėra jokių abejonių, kad D.Valančiūnaitė didžiuojasi tuo, koks užaugo jos sūnus.
Jai patinka daugybė jo savybių ir gebėjimų.
„Ačiū Dievui, humoro jausmą Jonas turi neprastą. Tai labai reikalinga savybė ir gyvenime, ir krepšinyje, – pažymėjo D.Valančiūnaitė. – Mokykloje bandė lankyti šokius. Nežinau, ar tai pašaukimas, ar gyslelė. Man atrodo, kad jis ganėtinai iškalbus, nors viešumoje ne viską juk ir gali sakyti.
Man patinka jo atsakymai laidose. Mano nuomone, kalbėdamas jis yra savo vietoje. Neturiu jokių priekaištų.“
Be to, D.Valančiūnaitei visada atrodė, jog sūnus turi gebėjimą jausti gražius ir paprastus dalykus, pradedant nuo stalo serviravimo iki aprangos ar stiliaus.
Ir pastarąjį sezoną pasikeitusi Jono šukuosena jai yra prie širdies ir kelia sentimentų.
„Visai nieko, nebloga šukuosena, – nusijuokė D.Valančiūnaitė. – Man ji labai panaši į mano tėvelio, amžiną jam atilsį. Ir jam plaukai užskrisdavo ant akių, kaip Jonui kartais užkrenta, bet šiaip šukuosena solidi ir graži. Man ji tikrai patinka.“
J.Valančiūnas yra įkūręs savo labdaros fondą, taip pat Vilniuje veikia dienos centras paaugliams.
Tačiau krepšininko mama didelę sūnaus širdį įžiūri dažniau.
„Yra buvę tam tikrų atvejų, visus iškart sunku ir prisiminti, bet gerai pamenu, kaip gavęs pirmą atlyginimą NBA man nupirko dovaną, kurios pati niekaip nebūčiau įsigijusi, – dovanotą papuošalą prisiminė D.Valančiūnaitė. – Būna paprastesnių dalykų – sykį mums būnant kartu prie parduotuvės skurdžiau atrodantis žmogus paprašė pinigėlių. Jonas pakvietė jį drauge į parduotuvę ir nupirko visko, ko tik tas norėjo. Tai buvo padorus žmogus, jam tikrai trūko pinigų maistui, tad labai džiaugėsi.“
Anot D.Valančiūnaitės, sūnus stengiasi paremti skurdesnį, jei jaučia, kad reikalinga. Tačiau būdamas žinomas ir turtingas žmogus jis sulaukia ir įvairaus plauko veikėjų pasiūlymų verslauti ar kur nors investuoti.
Kai kurie bando pasiekti krepšinio žvaigždę ir per jo mamą, bet D.Valančiūnaitė yra kategoriškai nutarusi nebūti tarpininke, tad skatina su reikalais kreiptis tiesiai į sūnų.
„Pasitaiko visko, anksčiau jam gal buvo sunkiau, bet dabar jis jau moka atsirinkti ir pats priimti tinkamus sprendimus“, – sakė mama.
Ji mano, jog ryškių minusų sūnus neturi. Linkėtų jam gal tik kelių dalykų.
„Kaip ir kiekvienam žmogui, patarčiau atkreipti dėmesį į sveikatą, mitybą, labiau planuoti laiką. Linkėčiau ir daugiau skirti dėmesio sau. Kažkada skaičiau, kad Michaelas Jordanas labai daug laiko skirdavo sau, savo kūnui ir sveikatai.
O šiaip Jonas labai myli savo šeimą, vaikelius. Linkiu, kad taip ir tęstųsi“, – kalbėjo D.Valančiūnaitė.
J.Valančiūnas jau dešimt sezonų žaidė NBA.
Dalis Lietuvos krepšinio žvaigždžių, pavyzdžiui, Artūras Karnišovas, Žydrūnas Ilgauskas, Mindaugas Timinskas, Marijonas Petravičius, Antanas Kavaliauskas, po karjeros pabaigos liko gyventi JAV. Nors jie kartais ir grįžta į gimtinę, tačiau daugiausia laiko praleidžia kitoje Atlanto pusėje.
J.Valančiūnas kasmet vasarą daugiausiai laiko praleidžia Lietuvoje, kur jam patinka mėgautis gamta, žvejyba ir draugais, kurių bent porą yra likę ir Utenoje.
D.Valančiūnaitė mano, kad po karjeros NBA visi keturi Valančiūnai sugrįš namo: „Tikiuosi, kad jie sugrįš gyventi į Lietuvą.
Abu lietuviai – ir jis, ir Eglė. Gal kai šeimą sudaro skirtingų tautybių žmonės, būna kiek kitaip, bet Jonas su šeima, manau, grįš. Tikėkimės, jog grįš.“
Turi motiniškų palinkėjimų
Nuo pat debiuto Lietuvos rinktinėje 2011 metais J.Valančiūnas nėra praleidęs nė vieno svarbaus turnyro.
Pastaruosiuose Europos (2017 m.) ir pasaulio čempionatuose (2019 m.), taip pat olimpinėje atrankoje pernai jis buvo komandos lyderis pagal taškus. Be to, ir šią vasarą jis yra tarp rezultatyviausių žaidėjų, noriai dalindamasis lyderio vaidmenį su Domantu Saboniu ir kitais.
„Man atrodo, kad jiedu sutelpa aikštėje. Nesu specialistė, net nežinau, ar labiau ketvirtu, ar penktu numeriu įprastai rungtyniauja Domantas, tačiau, mano akimis, jie kartu žaidžia gerai, – kalbėjo D.Valančiūnaitė. – Man patinka ši jauna komanda. Anksčiau Jonui gerai sekdavosi sutarti su Mantu Kalniečiu, broliais Lavrinovičiais ir kitais. O dabar ir su Domantu bei kitais bendražygiais.“
Šią vasarą J.Valančiūnas išrinktas rinktinės kapitonu, perėmęs garbingas pareigas iš karjerą rinktinėje baigusio Manto Kalniečio.
D.Valančiūnatei tai smagi žinia, bet postų ji nesureikšmina: „Gal ir gerai, kad juo pasitiki, bet aš tokiems dalykams daug svarbos neteikiu, man jie visi komandoje brangūs. Jie visi yra rinktinės nariai ir žaidėjai. Kapitonas būna vienas. Šįkart Jonas, kitą sykį gal bus kitas.“
Ji pati labiau mėgsta stebėti rungtynes viena – taip ir ramiau, ir aiškiau, nes komentatoriai padeda susigaudyti smulkesniuose niuansuose.
D.Valančiūnaitė neplanuoja vykti į Kelną, kur lietuviai pradės čempionatą grupės mačais su Slovėnija, Prancūzija, Vokietija, Vengrija bei Bosnija ir Hercegovina.
Moteris daug prisideda prie savo anūkų globos, taip pat atkreipia dėmesį į jų panašumus ir skirtumus.
„Anūkėliai labai skirtingi: didysis Jonukas linkęs į krepšinį. Jau dabar man sako: „Aš mėtau gerai tritaškius.“ JAV dažnai jis sukasi krepšinio aikštelėje prie namų, kartais ir su tėčiu, kai šis tik turi laiko.
O mažasis kitoks – labiau prie meno, moka eilėraščius, trepsi į ritmą, moka ir kokią įdomią frazę ištarti – kaip 5-erių metų vaikui labai gerai. Veikiausias vienas jų į sportą, o antrasis turbūt ras kitų veiklų“, – svarstė dviejų berniukų močiutė.
Dabar ji save vadina „gražių namų šeimininke“.
„Man gražūs manieji nameliai Utenoje, – paaiškino D.Valančiūnaitė. – Nors dažnai būnu ir Jono sodyboje prie ežerėlio. Ten irgi malonu.“
Stebėdama krepšinį, ji linki sūnui panašių dalykų, kaip ir visa Lietuva, tačiau įprastai pabučiuojant ir peržegnojant prieš kelionę mintyse iškyla kiti akcentai: „Žinoma, linkiu paties geriausio, bet mano, kaip motinos, didžiausias noras, kad išvengtų traumų, neliktų paskutiniais – man tai svarbiausia.
Aišku, žaidžiant už Lietuvą būtų labai gerai aukšta vieta, bet man ne ji svarbiausia. Žinoma, pergalės džiugina, bet dar labiau linkiu, kad visi būtų sveiki ir kad grįžtų savo kojomis.
Ir Jonui linkiu, kad visada būtų savo vietoje, visada sveikas. Žinoma, ir sėkmės – tiek žaidime, tiek saugant sveikatą.“