Optimistinis variantas: „Lietuvos rytas“ ruošiasi finalui
Juk kitų užduočių atėjęs į „Lietuvos rytą“ Tomas Pačėsas ir neturi, ar ne? Alytiškiui netenka sukti galvos dėl Europos taurės, o Karaliaus Mindaugo taurės turnyras – geras nuveiktų darbų ir jėgų patikrinimas tarpiniame finiše, bet iš esmės – nieko nelemiantis.
Jei „Lietuvos rytas“ laimės Karaliaus Mindaugo taurę, bet pralaimės LKL finalą „Žalgiriui“, visi šį sezoną prisimins ne kaip nutrauktą vilniečių titulų badą, o eiliniu tapusį šeštą žalgiriečių triumfą Lietuvoje iš eilės.
Taigi, T.Pačėsas turi darbuotis jau dabar. Ypač jei susitarime su „Lietuvos ryto“ vadovais buvo numatyta pati svarbiausia sąlyga – laimėti LKL.
T.Pačėsas yra iš tų įdomiųjų trenerių, kurių ranka aikštėje dažnai matyti plika akimi. Nebūtinai tradiciniai ir drąsūs sprendimai alytiškiui tikrai nėra svetimi.
Tai ir Adamo Lapetos įsigijimas žvelgiant į būsimas LKL finalo dvikovas su „Žalgiriu“ ir ieškant būdų, kaip neutralizuoti Ianą Vougiouką, ir argentiniečio Nicolaso Laprovittolos pastūmėjimas į atakuojančio gynėjo poziciją, ir Antano Kavaliausko pergrupavimas į sunkųjį kraštą.
Akivaizdu, kad atvykęs į Vilnių T.Pačėsas nevengia eksperimentuoti ir galutinio tikslo sieks bet kokiomis priemonėmis. Net jei jos pasirodys drastiškos.
O darbai prasideda nuo fizinio parengimo. Galbūt T.Pačėsas su savo pagalbininkais vilniečiams skyrė tokį fizinį krūvį, kad komanda tapo kiek neatpažįstama ir nesuvokiamai pralaimėjo trijuose Aukštaitijos miestuose.
„Po šios pergalės nėra tikslo pasinerti į euforiją, – lyg pranašas po laimėto mūšio prieš „Žalgirį“ kalbėjo T.Pačėsas. – Prieš mus dar daug darbo. Tikiuosi, kad ir žaidėjai supras, jog tik sunkaus darbo dėka galime būti geresni. Bet mes tikrai sunkiai dirbame. Mums trūksta laiko, fizinio, taktinio pasirengimo. Ši pergalė duoda tikėjimą, kad mes galime.“
Po pralaimėjimo „Pieno žvaigždėms“ Pasvalyje T.Pačėsas rūbinėje spjaudėsi keiksmažodžiais. Be abejo, bet koks fizinis krūvis negali tapti pasiteisinimu dėl pralaimėjimo priešpaskutinę vietą LKL užimančiai ekipai.
| Rungtynės | Statistika |
| „Lietkabelis“ 65:75 | 25% trit. | 15 kl. |
| „Pieno žvaigždės“ 77:81 | 26% trit. | 20 kl. |
| „Juventus“ 88:92 | 29% trit. | 21 kl. |
| Sezono vidurkis | 36,94% trit. | 14,42 kl. |
Bet po nesėkmių „Lietkabeliui“ ir „Juventus“ T.Pačėsas žiniasklaidai kalbėjo stebėtinai ramus ir santūriai dėstė „Lietuvos ryto“ trūkumus.
„Mes dar pažinimo etape. Pusantro mėnesio nėra tas laikotarpis, kai gali pažinti žaidėjus“, – po pralaimėjimo Utenoje sakė T.Pačėsas. Jo ramybė po tokių nesėkmių kiek stebina.
Pirmosiomis savaitėmis T.Pačėsas Vilniuje užsiėmė valymo darbais. Į Ispaniją išsiuntė argentinietį N.Laprovittolą, Juliui Jucikui įteikė bilietą į Alytų, o pats atsivedė Kendricką Browną ir A.Lapetą.
Atvykę naujokai taip pat labai savotiški – vienas iš Nyderlandų, kitas iš „Dzūkijos“, bet su labai konkrečiomis užduotimis. Laiko reikia ir jiems apsiprasti, ir juos integruoti į „Lietuvos ryto“ žaidimo sistemą.
Todėl galbūt T.Pačėsas dar tik lipdo tą komandą pagal savo pageidavimus, kuri būtų pajėgi nuversti nuo sosto „Žalgirį“. Sakoma, kad kare pateisinamos bet kokios priemonės. Todėl sukandę dantis tiek „Lietuvos ryto“ žaidėjai, tiek sirgaliai turi palaukti akimirkos, kada sezono pabaigoje skaičiuosime viščiukus.
Pesimistinis variantas: žaidėjai netiki treneriu
„Lietuvos ryto“ treneriu tapęs T.Pačėsas greitai sudėliojo viską į lentynėles ir suskirstė žaidėjams labai konkrečias užduotis. Niekam ne paslaptis, kad T.Pačėso treniravimo stilius yra labai savotiškas. Ir ne kiekvienas krepšininkas gali priimti tokią metodiką.
Krepšininkai dar augdami krepšinio mokyklose įpranta prie griežtų treniravimo metodų, bet T.Pačėso veiksmai, atrodo, kartais peržengia ribas. Natūralu, kad ne kiekvienas vienodai gali priimti trenerio tiradas per minutės pertraukėlę ar riebią kritiką rungtynių metu. „Lietuvos rytas“ turi nemažai jaunų žaidėjų, o naujoji krepšininkų karta, atrodo, jautresnė tokiems metodams nei senoji mokykla.
T.Pačėsas: „Mes tikrai sunkiai dirbame. Bet liko dar daug darbo. Tikiuosi, kad ir žaidėjai supras, jog tik sunkaus darbo dėka galime būti geresni“.
Jau sezono pradžia su Marcelo Nicola parodė, kad jei žaidėjai netiki treneriu ir jo požiūriu į krepšinį, viskas griūva labai greitai ir tiesiog katastrofiškai. O kas geriau, jei ne pralaimėjimai „Lietkabeliui“, „Pieno žvaigždėms“ ir „Juventus“ parodo, kad komandoje kažkas negerai?
Yra ir kita tokių pralaimėjimų medalio pusė. Net jei ir komandoje viskas gerai, tokie pralaimėjimai vidutinio lygio LKL komandoms gniuždo žaidėjus. O visa tai gali virsti abejonėmis dėl trenerio pasirinktos krypties.
Viskas vėl atsiremia į psichologiją. Negavęs žaisti, gavęs griežtesnę pastabą ir sensacingą pralaimėjimą patyręs krepšininkas gali labai lengvai baksnoti pirštu į trenerį ir prarasti juo tikėjimą. O jį atgaivinti vėliau labai sudėtinga.
Kaip pergalė prieš „Žalgirį“ vilniečiams turėjo įpūsti milžinišką pasitikėjimą savo jėgomis, taip tie patys pralaimėjimai Pasvalyje, Panevėžyje ir Utenoje jautresnius krepšininkus galėjo priversti suabejoti komandos vizija.
Bet akivaizdu, kad ir pirmojo, ir antrojo scenarijaus atveju svarbiausia – psichologija. O tiksliau – tikėjimas komandos vadovų ir trenerio vizija.
