Pirmadienį D.Adomaitis parodė tautai 15-os žaidėjų Lietuvos rinktinės sudėtį, bet iki dabar treneris nėra tikras, ar du žmonės iš to sąrašo rugsėjo 6-ąją prisistatys į nacionalinės komandos stovyklą Vilniuje.
Žiežirbos priežastis – Europos klubų nenoras paleisti žaidėjų į rinktines. Tiksliau sakant, rekomendacijos verčiau jiems likti klube, o ne krautis sportinį krepšį į nacionalinės komandos stovyklą.
Prožektorių šviesos pakrypo į Kauno „Žalgirį“. Jo žaidėjai vieninteliai iš Eurolygos klubų nedavė Lietuvos rinktinei aiškaus atsakymo, ar žalgiriečius bus galima išvysti rinktinėje.
Šarūnas Jasikevičius pirmadienį patikino, kad oficialiai klubas negali uždrausti krepšininkams prisistatyti į rinktines. Bet žaidėjai girdi komandų rekomendacijas likti klube ir dažniausiai tokiais atvejais jų paiso.
Nuo praėjusių metų lapkričio per tris FIBA langus Lietuvos rinktinės aprangą vilkosi 25 skirtingi krepšininkai – tarp jų ir abu NBA atstovai, bet tuo metu nė vienas jų nebuvo „Žalgirio“ žaidėjas.
Tai nėra unikalus atvejis. Lyg tyčia, Šaro bendražygio Željko Obradovičiaus treniruojamo Stambulo „Fenerbahče“ žaidėjai dar taip pat nevyko į rinktines. Panaši situacija Madrido „Real“, „Barcelona“ komandose.
Sporto žiniasklaidoje egzistuoja tokia nerašyta taisyklė. Sportininkai dažniausiai ima viešai reikšti atvirą nuomonę ir ypač kritikuoti tik kraštutiniais atvejais. Ypač toks diplomatiškas žmogus kaip Dainius Adomaitis, galima numanyti, prieš tai buvo išbandęs visus įmanomus būdus įtikinti „Žalgirį“ išleisti į rinktinę vieną kitą žaidėją, kol nepratrūko pirmadienio spaudos konferencijoje.
Dabar jis šaukia norėdamas atkreipti visuomenės dėmesį ir signalizuodamas, kad ankstesni metodai ir kompromiso ieškojimai nedavė norimų rezultatų. Viešumas kartais išjudina.
D.Adomaičio neviltį galima suprasti. Net pasibaigus 2017–2018 m. sezonui, kai į rinktinės stovyklą pirmą kartą susirinko aukščiausio kalibro žaidėjai – Jonas Valančiūnas, Domantas Sabonis, Artūras Gudaitis, Mindaugas Kuzminskas, Mantas Kalnietis, Lukas Lekavičius, Jonas Mačiulis ir kiti, strategas nekvietė nė vieno „Žalgirio“ atstovo.
Ieškodamas kompromiso, jis leido atsipūsti žalgiriečiams po daug jėgų pareikalavusio sėkmingo sezono. Šįkart jis irgi nepuolė kviesti visų žalgiriečių, nors į išretėjusią centro poziciją drąsiai galėjo prašyti dar bent dviejų – Antano Kavaliausko ir Lauryno Biručio. Jam reikėjo tik Mariaus Grigonio ir Edgaro Ulanovo, bet likus savaitei iki stovyklos strategas nėra tikras, ar gaus bent juos.
„Žalgiris“ kol kas nelinkęs į kompromisus. Drausti jis negali, bet aiškiai komunikuodamas žinią, kad FIBA langai yra šlamštas ir jiems nepatinka išleisti žaidėjų į rinktinę, stato krepšininkus į nepatogią padėtį: klubas arba rinktinė.
Matote, anksčiau niekas rinktinių prievolės netraktuodavo kaip problemos. Iš Europos čempionatų krepšininkai grįždavo antroje rugsėjo pusėje, kai komandų pasiruošimas sezonui jau buvo įsibėgėjęs, ir niekas per daug nesiputodavo.
Rinktinė buvo kaip kariuomenė iškart po mokyklos – eini, atitarnauji ir tada darai, ką nori. Ir niekas nieko tau nepapūs, nes tiesiog jau taip priimta.
Dabar rinktinė nemažai kam tapo nepatogumu. Nepatogu klubams, nes jų pasiruošimo sezonui procesas yra sutrikdytas. Nepatogu ir žaidėjams, nes po sunkių sezonų jiems galbūt reikia daugiau poilsio, galbūt jie nori efektyviau pasiruošti būsimam 10 mėnesių kovų maratonui. Ir abu žaidimo dalyviai visiškai teisūs.
Net ir senosios FIBA sistemos laikais kartais tekdavo nuryti vieno kito krepšininko atsisakymą padėti rinktinei dėl asmeninių priežasčių. Bet kai atsirado „nereikalingos rungtynės“, kokias daugeliui geriausių žaidėjų dabar primena FIBA pasaulio čempionato atranka, krepšininkų polinkis į asmeninius, o ne nacionalinės komandos interesus dar labiau išryškėjo. Juk dabar grįžęs iš rinktinės neparodysi visiems laimėto medalio, kurio medžioklė dažnai gundydavo ir vienydavo geriausius dėl pergalių gyvenančius krepšininkus.
D.Adomaitis šaukia, bet kol vyksta FIBA ir Eurolygos karas ir kol tarptautinis krepšinis gyvena pagal laukinių vakarų taisykles, tol klubai ir žaidėjai naudosis sistemos spragomis. Joje dabar tiesiog per daug vietos interpretacijoms.
Negali pykti ant klubo, kuris nori kuo geriau pasiruošti sezonui, nes šis jam gali atnešti vieną kitą papildomą milijoną, vieną kitą trofėjų, tas taip trokštamas pergales ir ilgalaikės vizijos rezultatus. Padėti išlikti, pritraukti sirgalių ir tęsti klubo veiklą.
Negali pykti ir ant žaidėjo, kuris nori kuo geriau susigyventi su trenerio sistema, o vėliau, sėkmingai sužaidęs sezoną, pasirašyti dar geresnį kontraktą ir suteikti finansinę gerovę visai savo šeimai.
Aišku, visada bus tokių patriotų, kurie veršis į rinktinę nepaisant visų nepatogumų ir klubų užgaidų. Tokių pavyzdžių visada galima rasti ir Lietuvos rinktinėje. Bet negali teisti tų, kurie neprisistato į nacionalinę komandą.
Viskas labai priklauso nuo kiekvieno žaidėjo charakterio. Čia kaip su savanoryste. Ar teisdamas krepšininką, kuris vietoj rinktinės renkasi klubą, pats kada nors bent sykį iškeitėte savo darbą į savanorystę kariuomenėje (nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus, ten priima visus savanorius)?
O jei klubas parekomenduoja nevažiuoti į rinktinę užsimindamas, kad kitas tos pačios pozicijos krepšininkas per tas kelias savaites gali pasistiebti ir gavęs didesnį trenerio pasitikėjimą užsitarnauti daugiau žaidimo laiko, taip gali nesunkiai sujaukti bet kurio krepšininko galvą, nebent esi LeBronas Jamesas.
Baigiasi tie riterių laikai. Žaidėjai kuria gyvenimus sau, šeimoms, o ne sirgaliams. Jeigu krepšininkas rinktinėje patirs traumą, jeigu grįžęs iš jos praras trenerio pasitikėjimą ir vėliau jam tai kainuos sezoną, širdžių čempiono titulas neišgydys, neišmaitins ir neaprengs jo šeimos.
Kol klubai legaliai žaidžia savo rekomendacijų žaidimą ir rinktinę imta traktuoti kaip nepatogumą, labiausiai dega rinktinių trenerių nervai. Juk jeigu rezultatas bus blogas, tai lėks jų galvos. Žaidėjai kaip keitėsi, taip keisis. Vadovai kaip dėliojosi, taip dėliosis. Gal kažkada keisis net ir pati sistema, bet pirmas asmuo, kuris turės prisiimti atsakomybę už nesėkmę, yra treneris.
Ir niekam bus neįdomu, kad rinktinė buvo ne pilnos sudėties – pasižiūrėkite, kaip trenerius keičia klubai, nors tuo metu juos kamuoja traumos, krepšininkų kaita.
Aišku, Lietuvos rinktinės gerovė aukščiau trenerio ambicijų, bet tai nėra tik eilinė darbo vieta: joje norisi ne tik parodyti savo įgūdžius, bet ir garbingai atstovauti Lietuvos krepšiniui. Tokių ambicijų turi ir Dainius Adomaitis.
Krepšinis jau toks sportas, kur laimi žaidėjai, o pralaimi treneris. Ypač sunku būna tiems strategams, kurie galiausiai turi trauktis iš rinktinės vyr. trenerio pareigų – susigrąžinti savo tautiečių pasitikėjimą viešojoje erdvėje jiems po to būna be galo sudėtinga, o kai kuriems Lietuvoje daugiau net ir nepavyksta.
Bet D.Adomaičio šauksmas kol kas neturi laimingos pabaigos. Kol rinktinių datos kirsis su klubų reikalais, normalią situaciją mes matysime savo fantazijose.
Jeigu FIBA taip ir nepasieks pergalės teismuose ir neprivers Eurolygos susitaikyti su langų sistema, galbūt tada iš tiesų reikia priimti Eurolygos siūlomą modelį, atsisakyti langų ir rinktinėms žaisti čempionatus iškart po sezono? Kad po sezono kovų ir pasirodymų rinktinėse krepšininkai turėtų mėnesį poilsio ir vėliau galėtų sukti galvas tik dėl atostogų ir artėjančio pasiruošimo sezonui su klubu.
Tai tik viena iš opcijų, bet reikia dialogo: tarp klubų, trenerių, žaidėjų ir lygų. Blogiausia, kad bėgant Europos krepšinio šaltojo karo metams, to dialogo dar neturime.
Ten, kur kirsis garbė ir finansinė gerovė, deja, dažniau laimės asmeniniai interesai. Ir negali nieko kaltinti, kol nėra visiems aiškių vienodo žaidimo taisyklių.
Tik gaila, kad nuo to kenčia rinktinė – vienas žaviausių krepšinio dalyvių, kuris vienija tautas. Tas krepšinio ir tautos simbolis dabar tapo paprasčiausiu nepatogumu.
