Per šimtą metų krepšinyje nuaidėjo daug neįprastų įvykių, bet šįkart 15min dėmesį patraukė tikrai išskirtiniai atvejai.
Tai ne Dovydo Rediko, Gintaro Einikio ar Vilmanto Dilio naktiniai nuotykiai, ne trenerių atleidimai, žaidėjų konfliktai ar sunkios traumos, kurių pasitaiko aikštėje. Šįsyk ir ne apie sutartas rungtynes, kokių pasitaiko šalies krepšinyje iki šiol.
Trūko dvylikto žaidėjo
Kone kasmet Lietuvos krepšinio rinktinė išgyvena savotišką muilo operą, kai treneriams reikia išsirinkti galutinį žaidėjų dvyliktuką, o dar keli žaidėjai-kandidatai iš paskutiniųjų pluša pratybose ir varžosi dėl paskutinių vietų komandoje.
Tačiau pasitaikė atvejų, kai į svarbiausias varžybas nukeliavo ne dvylika, o vienuolika krepšininkų.
2017 metais prieš pat Europos čempionatą Donatas Motiejūnas atsiskyrė nuo rinktinės ir išvyko į JAV, kur gimė jo ir lenkų kilmės Paulinos Popek sūnus.
Iš Hjustono per Dalasą ir Frankfurtą keliavęs aukštaūgis Tel Avive nusileido likus porai valandų iki rungtynių su Sakartvelu. D.Motiejūnas nuvyko tiesiai į areną, kur susitiko su bendražygiais ir rungtynėse sužaidė 13 minučių. Tiesa, sumaištis gerai nesibaigė – Lietuvos krepšininkai čempionatą pradėjo pralaimėjimu Sakartvelui.
2011 metais per Europos krepšinio pirmenybes svarbų aukštaūgį iš Lietuvos rinktinės atėmė liga. Marijonas Petravičius turėjo būti vienas svarbiausių priekinės linijos žaidėjų, bet po dvejų rungtynių Panevėžyje jam teko palikti komandą dėl staiga nutikusios plaučių mikroembolijos.
„Buvo labai keista, nes mes iki Europos čempionato treniravomės beveik mėnesį. Keletą dienų prieš diagnozę pradėjau dusti, atrodė, kad būčiau nesportavęs du mėnesius, – 15min laidoje „PIKENROLAS“ pasakojo M.Petravičius. – Kiek suprantu, tai gali atsirasti ir nuo dehidratacijos, ir nuo keliavimo lėktuvais. Žmonės suserga plaučių mikroembolija dažnai, miršta irgi dažnai, nes plaučiai nebepakelia. Gal kažkada kažkas susidarė man skrendant lėktuvu ir taip viskas prasidėjo. Aš pusmetį niekur neskraidžiau, vartojau vaistus, kurie viską palengvino.“
O 1996 metais į olimpiadą Atlantoje mūsų šalies komanda iškeliavo su 11 žaidėjų ir taip baigė žaidynes, nes prieš kelionę įvyko konfliktas su dvyliktuoju komandos nariu Virginijumi Praškevičiumi.
„O buvo taip: Praškevičius treniruotėse nesistengė, buvo atsipalaidavęs. Prie manęs priėjo A.Sabonis su R.Kurtinaičiu ir sako: „Treneri, negi jį vešite į olimpiadą? Mes nenorime už jį laimėti medalio.“ Surengėme susirinkimą su trenerių štabu, rinktinės lyderiais, buvo ir Valdas Adamkus. Pasvėrę visus argumentus, nusprendėme jo atsisakyti“, – taip situaciją rinktinėje „Lietuvos žinioms“ apibūdino treneris Vladas Garastas, kuriam Atlantoje atiteko bronzos medalis.
Paskutinę akimirką į Atlantą vykti buvo kviestas ir Andrius Jurkūnas, bet jaunas puolėjas atsisakė šokti į važiuojantį traukinį, tad ant olimpinių žaidynių pakylos lipo mažiau nei įprasta krepšininkų.
O V.Praškevičius tais metais pateko į NBA klubą „Minnesota Timberwolves“, tiesa, pasirodė tik ikisezoninėse rungtynėse, o į pagrindinės komandos sudėtį galiausiai neprasimušė.
Mirtis gynėją pasiglemžė rungtynių metu
2004-ųjų spalio 16 d. – juoda spalva nudažyta data lygos istorijoje. Ilgamečiam Kauno „Žalgirio“ bei tuomečiam Kauno „Hidruvos–Atleto“ įžaidėjui Taurui Stumbriui dvikovos metu sustojo širdis, o gynėjas tapo vieninteliu rungtynių metu mirusiu žaidėju Lietuvos krepšinio istorijoje.
Penkiskart LKL čempionu su Kauno „Žalgiriu” tapęs ir 1998 metais Europos taurę padėjęs laimėti gynėjas buvo 34-erių, kuomet žengė į aikštę LKL rungtynėse prieš buvusią komandą.
„Kai prieš rungtynes kalbėjome su juo, T.Stumbrys sakė, kad sirguliavo savaitę, buvo pakilusi temperatūra. Sakiau jam, kad jau laikas baigti karjerą, tačiau jis teigė, kad turi uždirbti pinigus, nes sunki materialinė padėtis“, – lkl.lt yra pasakojęs tuometis „Žalgirio“ gydytojas Robertas Narkus.
R.Narkus antrajame mačo ketvirtyje bėgo varžovų atsarginių suolelio link, kuomet kilo sąmyšis. Starto penkete susitikimą pradėjęs T.Stumbrys aikštelėje praleido 8 minutes ir buvo pakeistas. Ant atsarginių suolo jam pasidarė bloga.
„Kai nubėgau, pamačiau jį dar sėdintį ant suolo, tačiau jo akys buvo išpūstos, – prisiminė „Žalgirio“ gydytojas. – T.Stumbriui buvo prasidėję traukuliai, jis ėmė mėlynuoti. Su treneriu R.Cvirka pradėjome jį gaivinti, darėme dirbtinį kvėpavimą ir širdies masažą. Aš jam suleidau vaistus į širdį.“ Gaivinimo darbas tęsėsi 10 minučių, kol atvyko medikai. Visgi jie su savimi neturėjo reikiamos reanimacijai įrangos, tad dar teko laukti reanimobilio.
Atvykę medikai perėmė krepšininko gaivinimą, kuris truko iki valandos laikotarpio medicinos kabinete dabartinėje VRM sporto salėje. Už durų žinių apie krepšininko būklę laukė tiek rungtynėse buvusi jo žmona, tiek abiejų komandų žaidėjai. Medikų pastangos buvo bevaisės, praėjus valandai jie oficialiai diagnozavo krepšininko mirtį.
„Tai vienintelis epizodas mano karjeroje, kuomet mačiau mirštantį žaidėją krepšinio aikštelėje. Ir šito vieno atvejo yra per daug“, – lkl.lt sakė Gintaras Krapikas, tuo metu dirbęs „Žalgirio“ trenerių štabe.
Nupirktas kelialapis į pasaulio čempionatą
Iki šiol vienintelis lietuvių iškovotas medalis pasaulio pirmenybėse yra 2010 metų bronza. Tačiau dabar jau ne visi pamena, kad Lietuvos komandos tada Turkijoje iš viso neturėjo būti.
Po fiasko 2009 metų Europos pirmenybėse lietuviai buvo likę užribyje, bet, kitaip nei futbolo ar kitų sporto šakų varžybose, FIBA buvo sukūrusi savo planą, kaip užsidirbti parduodant likusius kelialapius.
Prekyba nebuvo vieša, bet ir tuomet Lietuvos krepšinio federacijos generalinio sekretoriaus pareigas ėjęs Mindaugas Balčiūnas mūsų šalyje žaidė atviromis kortomis ir sugebėjo su verslininko Antano Guogos pagalba surinkti didelę sumą.
Prancūzų „L'Equipe“ tada rašė, kad slaptame aukcione dėl keturių kelialapių dalyvavo keturiolika šalių. Vardinio bilieto kaina svyravo nuo 0,5 mln. iki 1,5 mln. eurų, tačiau pretendentų sąrašas nebuvo skelbiamas, kaip nebuvo skelbiami ir aiškūs kriterijai.
Akivaizdu, kad esminis argumentas buvo pinigai, turėję nukeliauti į specialų „krepšinio populiarinimo fondą“.
20 FIBA valdybos narių ir garbės generalinis sekretorius Bronislavas Stankovičius Stambule sprendė, kam įteikti (parduoti) vardinius kelialapius. Galiausiai jie atiteko Lietuvai, Rusijai, Vokietijai ir Libanui.
„Nenorime susireikšminti, bet be pinigų, politikų, sirgalių ir didesnės dalies žiniasklaidos paramos to galbūt ir nebūtų pavykę padaryti“, – tuomet telefonu iš Stambulo 15min pasakojo M.Balčiūnas. Anot jo, visa ši situacija – rinktinės nepatekimas į pasaulio čempionatą, siekimas gauti vardinį kvietimą ir 500 tūkst. eurų įmoka, kurią surinko penki LKF rėmėjai, – buvo subjektyviai suprantama.
Dabar galima sakyti, kad investijos slaptame FIBA aukcione atsipirko – Kęstučio Kemzūros treniruojama komanda Turkijoje neturėjo daug žvaigždžių, tačiau pademonstravo nuostabų krepšinį ir laimėjo bronzą.
Rasizmo sakiniai išvertė Vilnaus klubo prezidentą
„Daugiau nei trijų juodaodžių krepšininkų komandoje negali būti. Atsitiko taip, kad treneris Tomas Pačėsas mėgsta žaisti su juodaodžiais žaidėjais, juos treniruoti, auklėti. Mūsų komandoje atsirado keturi juodaodžiai, jie susibūrė į gaują. Negalima. Maksimaliai gali būti tik du juodaodžiai žaidėjai. Per 23-ejų metų darbo patirtį aš galiu tai pasakyti. Daugiau negali būti, be to, visos komandos neturi daugiau nei dviejų juodaodžių žaidėjų“, – 2017 metų vasaros pradžioje „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ kalbėjo tuometinio „Lietuvos ryto“ klubo prezidentas Gedvydas Vainauskas.
Jo žodžiai, pasakyti apie disciplinos stokojusius D.Gordoną, Taylorą Browną, Cleviną Hannah ir Corey Fisherį, nuvilnijo per visą pasaulį – nuo Ispanijos, Italijos ar Prancūzijos iki pačios Amerikos ir JAV sporto giganto ESPN eterio.
Tai, kad krepšininkų kritikos akcentu tapo ne krepšininkų asmenybės, o odos spalva, turėjo stiprų atoveiksmį. G.Vainauską sukritikavo ir didžiausia klubo donorė – po milijoną eurų kasmet skyrusi Vilniaus miesto savivaldybė.
Praėjus keliems mėnesiams po skandalo „Lietuvos ryto“ dienraščio redaktorius turėjo palikti komandą, kurios šeimininku buvo net 20 metų.
Įvykus sandoriui, iš G.Vainausko akcijos buvo išpirktos, klubo vadovavimą perėmė tuo metu prezidentu tapęs Antanas Guoga, verslininkas Darius Gudelis ir buvęs krepšininkas Linas Kleiza. Skandalų virtinė lydėjo Vilniaus ekipą dar kelerius metus, o šiuo metu iš pastarųjų vadovų klube yra likęs tik D.Gudelis.
Žydrūno Ilgausko nuoskaudos dėl rinktinės ir Lietuvos paso
Vieno geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų santykiai su gimtine nesusiklostė taip, kaip norėjosi abiem pusėms.
Kauno „Atleto“ komandoje išaugęs vidurio puolėjas Lietuvos rinktinėje tesužaidė kelerias rungtynes, taip ir nedalyvavęs nė viename rimtame turnyre.
Iš pradžių kliudė pėdos traumos, dėl kurių kaunietis iškentė kelias operacijas.
Ž.Ilgauskas jautė nuoskaudą Vladui Garastui, tuomet Lietuvos rinktinės ir „Atleto“ treneriui, raginusiam žaisti, nes mūsų šalies gydytojai nepamatė lūžusio pėdos kaulo – tai kiek vėliau nustatė amerikiečiai medikai.
NBA karjera Big Z pramintam 221 cm ūgio bokštui po traumų susiklostė nuostabiai – „Cleveland Cavaliers“ aukštaūgis dusyk pateko į NBA „All-Star“ rungtynes, be to, yra vienintelis lietuvis, žaidęs NBA finale (du kartus).
Jis buvo arti sugrįžimo į Lietuvos rinktinę prieš 2008 metų olimpines žaidynes, bet „Cavaliers“ klubas sulaikė, nenorėjęs rizikuoti savo svarbiausiu aukštaūgiu, tad Ž.ILgausko lietuviška svajonė liko neįgyvendinta, nepaisant jo puikių santykių su iš vaikystės likusiu draugu Šarūnu Jasikevičiumi.
Amerikietę Jennifer vedęs ir su ja du lietuvius berniukus įsivaikinęs Ž.Ilgauskas 2013 metais priėmė JAV pilietybę, žinodamas, kad pagal galiojusį mūsų šalies įstatymą dviguba pilietybė negalima. Taigi, priėmęs JAV pilietybę, jis neteko lietuviško paso.
2013-ųjų spalį Ž.Ilgauskas oficialiai tapo Amerikos piliečiu.
„Kai pernai priėmiau Amerikos pilietybę, žinojau, jog yra tokie įstatymai ir gali taip atsitikti, kad neteksiu Lietuvos paso. Bet buvau tvirtai apsisprendęs, – „Lietuvos ryto“ žurnalistei Ritai Stankevičiūtei tada sakė Ž.Ilgauskas. – Aš Amerikoje išbuvau pusę savo gyvenimo. Čia ir liksiu gyventi. Čia mano vaikai ir žmona. Visas gyvenimas.
Bet mūsų biurokratai... Aš Lietuvos labui milijoną kartų daugiau padaręs nei tie biurokratai. Mano sąžinė dėl to rami. Jų praradimas yra didesnis nei mano.“
Pagal įstatymą Ž.Ilgauskui galėjo būti suteikta pilietybė išimties tvarka, bet jis buvo pasirengęs to nedaryti: „Man lengvatų nereikia. Biurokratai gali pabučiuoti man į užpakalį. Lietuvoje nieko nesu tokio svarbaus padaręs. Ačiū. Pasilikite tą pilietybę sau. Man nereikia nieko išskirtinio. Niekuo nesiskiriu nuo kitų lietuvių, kurie gyvena Amerikoje, Europoje ar Australijoje. Arba duokite pilietybę visiems, arba niekam.“
Moterų rinktinė pavėlavo į pasaulio čempionatą
Neįtikėtina istorija nutiko 2006 metais, kai Lietuvos krepšininkės atvyko jau į prasidėjusį planetos čempionatą Brazilijoje. Vėlavimą lėmė kelios susidėjusios aplinkybės.
Po paskutinių draugiškų rungtynių Karibų jūros regiono saloje Martinikoje lietuvės nuvyko į oro uostą ir sužinojo, kad skrydis atšauktas, o avialinijos bankrutavo.
Tada mūsų šalies komanda perskrido į Prancūzijos Gvianos sostinę Kajeną, bet ten sužinojo kitą šokiruojančią naujieną – reikia pasiskiepyti nuo geltonojo drugio ir praleisti karantine 14 dienų.
Lietuvės pasiskiepijo, bet pasiekusios Brazilijos miestą Beleną įstrigo oro uoste, nes iš komandos buvo reikalaujama karantino pažymų.
Lietuvės surengė streiko akciją oro uoste, bet tai nepadėjo – vengdama deportacijos, komanda sugrįžo į Prancūzijos Gvianą pasaulio čempionato išvakarėse.
„Dabar policija mus grūda atgal į lėktuvą. Mums pasaulio čempionatas jau baigėsi“, – žinutę iš Beleno oro uosto išsiuntė rinktinės treneris Algirdas Paulauskas.
Per diplomatinius kanalus ir spaudimą FIBA pavyko pajudinti reikalus – nustatytas pralaimėjimas 0:2 Australijai, bet palikta galimybė dalyvauti čempionate.
Po kelių bandymų lietuvės vėl nuskrido į Beleną, bet ten oro uoste brazilai kažkurį keleivį pagavo su narkotikais. Dėl to komanda pavėlavo į skrydį link San Paulo. Grupelėmis antrąją čempionato dieną lietuvės pasiekė San Paulą ir tądien vykusių rungtynių metu įveikė Kanados komandą.
Galiausiai pasaulio čempionate Jurgitos Štreimikytės aikštėje traukiama ekipa užėmė šeštąją vietą. Lietuvės pakartojo geriausią pasiekimą pasaulio pirmenybėse, o nuo tada nė karto nebepateko į planetos čempionatą.
Ragino palikti aikštę per Europos čempionato finalą
Tai iki šiol yra vienas kontraversiškiausių Europos krepšinio pirmenybių finalų.
Po 66 metų pertraukos į žemyno čempionatą sugrįžusi 1995 metais Atėnuose Lietuvos rinktinė žaidė lyg ant sparnų, nes turėjo du geriausius pirmenybių žaidėjus – Šarūną Marčiulionį ir Arvydą Sabonį.
Finalo dvikova dėl aukso su galingąja Jugoslavija buvo ypač atkakli, o rungtynių X faktoriumi tapo teisėjas iš JAV George'as Toliveris.
Jis skyrė penktąją pražangą A.Saboniui puolime, nors šis palietė varžovą, net neturėjusį kamuolio. Tada G.Toliveris nepaaiškinamu sprendimu neįskaitė Sauliaus Štombergo metimo, skyrė jam pražangą puolime, o lietuviams puolus ginčytis techninė pražanga buvo skirta ir Š.Marčiulioniui. Visa tai vyko iki mačo pabaigos likus 2 min. 20 sek.
„Įtampa pasiekė apogėjų – savo knygoje „Gimęs Laisvės Alėjoje“ yra pasakojęs Valdemaras Chomičius. – Dvidešimt tūkstančių žmonių skandavo „Lietuva! Lietuva!“
Pirmosiomis minutėmis Lietuvos komandos gretose visi vieningai nusprendė: „Toliau nežaisime!“
Paskui kažkas ištarė, kad mus gali nubausti 50 tūkstančių dolerių bauda. Sabonis metė: „Nieko, aš užmokėsiu!“ Tačiau ne tai buvo baisiausia.
Neramino štai kas: mus galėjo diskvalifikuoti. Iš tiesų FIBA galėjo atimti iš mūsų galimybę dalyvauti Atlantos olimpiadoje artėjančią vasarą. Šis pavojus buvo labai rimtas ir realus.“
Per tas rungtynes fantastiškai žaidęs ir 41 tašką į lietuvių krepšį įskraidinęs Aleksandras Džordževičius pripuolė prie Š.Marčiulionio ir įkalbėjo Lietuvos rinktinės lyderį pakeisti komandos sprendimą.
Tačiau neįskaičius S.Štombergo metimo ir varžovams sumetus baudas, persvara ūgtelėjo nuo 2 iki 6 taškų. Galiausiai Jugoslavija laimėjo finalą 96:90.
„Mes teisingai nusprendėme išeiti. Dabar gailiuosi, kad leidau žaidėjams grįžti į aikštę“, – paskui per spaudos konferenciją pripažino Lietuvos komandos treneris Vladas Garastas.
„Manau, kad tai nemaloniausias įvykis Lietuvos krepšinio istorijoje. Ne tik mūsų trokštama pergalė buvo išjuokta, bet padaryta žala šalies krepšiniui, mums tiesiog neleido priartėti prie aukso. Mes atvykome čia žaisti krepšinio. Man jau 31-eri, be to, visa komanda susirinko, kad įrodytų savo pajėgumą ir užimtų deramą vietą. Tačiau pasirodė, jog vietoj krepšinio paskui prasidėjo politizuotas farsas“, – pyko Š.Marčiulionis.
Vladimiro Romanovo vojažai
Atrodė, kad finansinių sunkumų slegiamas Kauno „Žalgiris“ rado savo gelbėtoją, kai sudėtingu metu 2009 metų gegužę atsirado iki tol futbole aktyviai veikęs bankininkas Vladimiras Romanovas.
„Ūkio bankui“ vadovavęs verslininkas perėmė 75 proc. klubo akcijų, nesumokėjęs nė lito, bet įsipareigojęs sumokėti apie 26 mln. litų (7,5 mln. eurų) siekusias skolas.
Tačiau V.Romanovo atėjimas į „Žalgirį“ atnešė ne tik brangesnius žaidėjus, bet iki šiol neregėtą chaosą.
Konspiracinės teorijos, bandymai vilioti žaidėjus į savo sukurtą politinę partiją, patyrusią fiasko rinkimuose į Seimą, žaidėjų ir trenerių rokiruotės bei paslaptingi lapeliai su žaidėjų rotacijos nurodymais treneriams, – tai buvo pats beprotiškiausias etapas per Kauno „Žalgirio” istoriją.
Vien ko vertas finalas su Vilniaus „Rytu“, kai serijos metu V.Romanovas išvarė iš komandos autobuso trenerį Darių Maskoliūną ir išvadino jį Zuoko kareiviu, o komandai vadovauti paskyrė žaidėjus Marcusą Browną ir Dainių Šalengą.
„Būdavo momentai, kai beveik kiekvieną dieną – arba prieš treniruotę, arba po jos reikėdavo kalbėtis apie visokius kosmosus“, – Jono Miklovo knygoje „Aš – stebuklas, Jūs nepastebėjote?“ pasakojo D.Maskoliūnas. – Per vieną pokalbių jis ant balto popieriaus lapo piešė povandeninio laivo generatorių.
Kai 2013 metais žlugo „Ūkio bankas“, V.Romanovas pabėgo į Rusiją, kur iki šios slepiasi nuo Lietuvos teisėsaugos.
Iš V.Romanovo bendražygių „Žalgirio“ akcijas išpirkęs dabartinis Kauno klubo vadovas Paulius Motiejūnas paskui įvardijo, kad po bankininko etapo klube skolos siekė 40 mln. litų (11,6 mln. eurų).
D.Adomaičio emocijos ir lietuvių protestas
Dainius Adomaitis įprastai pasižymi puikia savitvarda, bet savo emocingiausią spaudos konferenciją jis surengė po Lietuvos rinktinės rungtynių su Prancūzija 2019 metų pasaulio čempionate.
Tada lemiamose antrojo etapo rungtynėse paskutinę mačo minutę Rudy Gobert'as numušė antrąjį Jono Valančiūno baudos metimą, bet prieš tai palietė lanką. Teisėjo švilpukas tylėjo, arbitrai kažkodėl nėjo peržiūrėti vaizdo pakartojimo, kuris būtų aiškiai parodęs, jog padarytas pažeidimas. Pagal taisykles Lietuvos rinktinei turėjo būti įskaitytas vienas taškas ir rezultatas būtų lygus prieš paskutinę ataką. Tačiau lietuviai liko nieko nepešę, o kitoje aikštės pusėje Nando De Colo dvitaškiu įtvirtino Prancūzijos triumfą 78:75.
Įsimintiną spaudos konferenciją Kinijoje pradėjęs ramiai, D.Adomaitis netrukus daužė stalą ir dundėjo. „Klausimus užduokit ne man, o FIBA, – spaudos konferencijoje pareiškė D.Adomaitis. – Teisėjai sugriovė antras rungtynes iš eilės. Su australais jie leido žaisti regbį, o dabar...
Tai sušiktas pokštas! Tai ne krepšinis! Stabdykit žaidimą, eikit peržiūrėkit epizodą. Tie žmonės du mėnesius praleidžia be šeimų, aukojasi dėl rinktinės. Gerbkit juos!“
Po rungtynių bandė aiškintis ir Arvydas Sabonis. Norėjome protestuoti rezultatą, kad peržiūrėtų videoįrašą, nors to nepadarė per rungtynes. Tačiau protestas buvo atmestas, – aiškino Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas. – Rytoj ar poryt reikės paskambinti, kai pasibaigs mums čempionatas. Ne tai, kad pasiklausti, bet reikės padėkoti už viską (juokiasi). Gaila, kad sporte taip yra. Kartais sporte atletai negali nulemti rezultato.“
Po šių rungtynių Dainius Adomaitis priėmė sprendimą pasitraukti iš rinktinės trenerio pareigų.
A.Sabonio ir J.Kazlausko atsistatydinimas
Lietuvos rinktinė sugebėjo iškovoti sidabrą 2013 m. Europos pirmenybėse Slovėnijoje, nors paskutinėse grupės varžybose prireikė Lino Kleizos herojiškų pastangų mažinant skirtumą mače su bosniais – tada lietuviai labai sunkiai iškopė į antrą etapą, bet ten įsibėgėjo ir pasiekę puikių pergalių nužengė iki pat finalo, kur nusileido Prancūzijai.
Didysis triukšmas laukė sugrįžus namo, kur krepšininkai buvo sutikti lyg didvyriai, bet J.Kazlauskas prabilo apie, jo nuomone, komandą iš vidaus nuodijusius asmenis. O nematomu kaltininku J.Kazlauskas laikė tuometinį generalinį sekretorių M.Balčiūną.
„Žurnalistai rašo, ekspertai kalba apie rungtynes, ir tai yra normalu. O čia buvo užsakyta pora straipsnių, kuriuos greičiausiai užsakė žmonės, dirbantys Lietuvos krepšinio federacijoje. To negali būti, nes buvo suorganizuotas kenkimas komandai, – tada LRT laidoje „Dėmesio centre“ sakė J.Kazlauskas. – Straipsniuose buvo teigiama, kad treneris niekam tikęs, šioks ir anoks. O jeigu žaidėjai ima abejoti treneriu, tai kaip jie gali klausyti jo nurodymų? Daugiau nebenoriu kalbėti šia tema.“
Konspiracinė teorija dėl kelių tekstų basketnews.lt portale tada iš gniūžtės virto milžinišku riedančiu kamuoliu, nes A.Sabonis nusprendė atsistatydinti.
„Praėjo dveji metai nuo mano atėjimo, kuris buvo paremtas noru padėti krepšiniui, – tada kalbėjo A.Sabonis. – Nuo pirmosios dienos, kai treneriu buvo paskirtas J.Kazlauskas, prasidėjo spaudimas iš šalies. Rinktinės ir trenerio dusinimas priėjo net iki įžeidimų ir nemalonių dalykų. Nesuprantu, kodėl taip yra, juk krepšininkai į rinktinę atvažiuoja savo noru. Tai vienintelė komanda Lietuvoje, galinti suvienyti šalį. Nesuprantu, kodėl Lietuvos krepšininkai ir treneriai yra įžeidinėjami, iš jų tyčiojamasi, nors sakoma, kad juos mylime. Tai prasidėjo jau per kontrolines rungtynes su Graikija. Europos čempionate įveikėme labai sunkią grupę, o po to treneris sulaukė daug kritikos iš žiniasklaidos. Taip būdavo dažnai, tačiau šiemet... Prieš antrojo etapo rungtynes jau buvo trenkta akivaizdžiai, krepšininkams liepta mažiau skaityti, kas yra rašoma. Kritika reikalinga, kai ji yra objektyvi, tačiau – ne tokia.
Atėjau čia dirbti norėdamas gero, tačiau nusprendžiau atsistatydinti, nes taip būti negali. Norėtųsi, kad pagalvotumėte (kreipėsi į žurnalistus – red. past.) apie krepšininkus, kurie irgi yra jautrūs, jie stengiasi, tačiau yra žeminami.“
Kartu su A.Saboniu apie pasitraukimą paskelbė LKF viceprezidentas Antanas Guoga ir vykdomasis direktorius Paulius Motiejūnas, o netrukus ir treneris J.Kazlauskas. „Jei galvojate, kad, išėjus A.Saboniui ir P.Motiejūnui, aš liksiu su M.Balčiūnu, jūs klystate, tai būtų keista. Jei Arvydas išeina, tai visi išeiname, nėra ko čia likti, – pareiškė J.Kazlauskas. – Į sveiką kritiką reaguoju normaliai, tačiau čempionato metu basketnews.lt buvo keletas straipsnių, kurie, mano nuomone, buvo užsakyti. Jie tikrai labai įžeidžiantys. Tačiau jeigu čempionato metu federacijos žmogus organizuoja tokius dalykus? To negali būti. Tas žmogus jau nebesivaldo. Jis visus įžeidinėja, su visais susipykęs. Teismuose bylinėjosi su Š.Marčiulioniu, pralaimėjo bylą ir nesugebėjo atsiprašyti. Garsiai pareiškė, kad matematikai turi mokyti matematikos, o krepšinio treneriai – treniruoti. Kas jis toks?“
Vis dėlto po ilgų derybų, tarpusavio susitikimų ir „neoficialių šachmatų partijų“ sutarta, kad iš LKF generalinio sekretoriaus pareigų turi atsistatydinti M.Balčiūnas. Tuo metu A.Sabonis liko savo poste, kaip ir rinktinės treneris J.Kazlauskas. O P.Motiejūnas galutinai atsisėdo Kauno „Žalgirio“ ekipos direktoriaus kėdėje.
Praėjus kuriam laikui, A.Sabonis prasitarė, kad gal be reikalo jis užsipuolė žiniasklaidą.
