Chriso Kramerio veriantis šauksmas nutilusioje Valensijos arenoje iki šiol spengia „Ryto“ sirgalių ausyse.
Nelemtas šuolis per Europos taurės turnyro rungtynes Ispanijoje suteikė skausmo „Ryto“ kapitonui ir numušė ūpą Vilniaus sirgaliams, nes šį sezoną svarbiausias komandos įžaidėjas į aikštę nesugrįš.
Plyšęs dešiniojo kelio kryžminis raištis baigė Ch.Kramerio sezoną, kuris ir taip buvo paženklintas dažnomis amerikiečio traumomis.
„Ryto“ treneris Dainius Adomaitis dar rudenį ruošėsi vesti komandą į bažnyčią, kai nuolat gydėsi Ch.Krameris, dešinė pėda lūžo Margiriui Normantui, išniręs petys nulėmė Evaldo Kairio sezono pabaigą dar gruodį, o galiausiai ir Ch.Krameriui teks atlaikyti operaciją.
Pacientų sąrašas ilgas ir „Žalgirio“ klube.
Antanas Kavaliauskas (pilvas ir blauzda) praleido jau devynerias rungtynes Eurolygoje, Paulius Jankūnas (įvairių raumenų įtrūkimai ir patempimai) – aštuonerias, Laurynas Birutis (kelis) – aštuonerias, Leo Westermannas (kelis) – septynerias, Nate'as Woltersas (čiurna ir kirkšnis) – šešerias.
Sunki trauma nutraukė ir fantastišką Artūro Gudaičio sezoną Milane, kai jam trūko kryžminis kelio raištis. Viena sunkiausių traumų sporte bent pusmečiui išbraukė ir šį Lietuvos rinktinės vidurio puolėją iš krepšinio.
Traumos nebesirenka žaidėjų pagal amžių, nes pastaraisiais metais įvairios problemos stabdė ir jaunųjų Tado Sedekersio, Martyno Arlausko, Aisčio Pilausko (irgi kryžminių raiščių trūkis), o dar anksčiau – Donato Motiejūno karjeras.
Sporto medikai ne visada gali atvirai kloti viską apie traumas, nes sklindančios diagnozės gali pakenkti būsimiems žaidėjų kontraktams. Tačiau „Ryto“ komandos gydytojas Mantas Ambraška sutiko pasinerti į pokalbį su 15min apie sudėtingų traumų priežastis ir pasekmes.
– Mantai, kas lemia tokių sudėtingų traumų, kaip kryžminio raiščio plyšimas, priežastis?
– Mokslas kol kas neatranda svarbiausių rizikos veiksnių. Mėgėjų ar moterų sporte rizikos veiksniai tarsi yra išgryninti, kai ką bandome taikyti ir profesionaliame sporte, tačiau čia kiek kita specifika.
Ne viską pavyksta atrasti ar pataisyti, nes tai kontaktinė sporto šaka, kurioje kontaktai lemia daug. Nors Ch.Kramerio atveju kontakto nebuvo.
– Tas aštrus skausmas, kurį palydėjo iki šiol ausyse spengiančios Ch.Kramerio dejonės Valensijos arenoje, – per kiek laiko jis praeina?
– Įvairiai, tai lemia žmogaus jautrumas. Tačiau, kaip matėte, iš aikštės jis jau buvo išlydėtas aprimęs.
Pats traumos momentas būna skausmingiausias. Paskui ateinantys tinimas ar uždegimas gali suteikti kitų pojūčių.
– Praėjus patinimui atliekama operacija, ar ne?
– Yra dvi taktikos. Chirurgai galėtų tiksliau paaiškinti, kodėl jie kartais operuoja, o kartais ne. Jei nuspręsta operaciją atlikti, ji būna arba „čia ir dabar“, arba jau praėjus patinimui ir žmogui nusiraminus.
– Kaip atliekama kryžminio raiščio operacija?
– Dažniausiai imamas kitų raumenų sausgyslės dalis. Iš šio audinio suformuojamas naujas raištis, operacijos metu tvirtinamas priekinio kryžminio raiščio vietoje.
– Ar įprastas kryžminio raiščio gydymo ir reabilitacijos laikotarpis yra nuo šešių iki devynių mėnesių?
– Maždaug taip. Tik tai nėra procesas, kurio eiga visada aiški. Vieni gali pasveikti trumpiausiu keliu, kitiems gali likti skausmingumas, atsirasti patinimas ar uždegimas – tada gydymą reikia pristabdyti. Dabar kalbama, kad po kryžminio raiščio operacijos nereikėtų skubėti, nes žmogus jaučia pasąmonėje baimę remtis traumuota koja, o tai padidina riziką remtis sveika koja.
Kartais gal geriau prarasti daugiau laiko, kad žmogus jaustųsi tvirtai ir galėtų judėti negalvodamas apie operuotą kelį.
– Per kiek greičiausiai galima atsistatyti?
– Tarp Lietuvos sportininkų yra ir tokių, kurie grįžo į aikštę greičiau nei per penkis mėnesius po kryžminio raiščio traumos, nors ne visi medikai pritartų tokiam skubėjimui.
– Kalbate apie Rimantą Kaukėną?
– Šio krepšinio legendos rekordo – sugrįžti į aikštę po kiek daugiau nei keturių mėnesių, tikriausiai jau niekas nepagerins.
– Kiek tokią kryžminio raiščio plyšimą gali lemti ankstesnių traumų padariniai?
– Negalima remtis vienu atveju – tai būtų prasta statistika. Aišku, neigti, kad ankstesnės traumos neturėjo įtakos, būtų neprofesionalu. Vis tik žmogus pasąmonėje prisimena skausmą, situacijas, galbūt saugosi ir tada kitaip juda.
Būna ir taip, kad pasikartojantis judesys sukuria perkrovimą ir tai nulemia kažkokią traumą.
Kartais lemia, kiek pats galingas yra sportininkas. Rankų lenkimo varžybose pasitaiko, kad lenkiant ranką lūžta kaulai.
Chrisas Krameris irgi yra labai galingai sudėtas atletas, tad jo kelios traumos šį sezoną buvo keistos, švelniai tariant. Nėra aiškaus priežasties ir pasekmės ryšio, o traumos vis išvesdavo jį iš rikiuotės.
O šįkart iš pirmo žvilgsnio užteko standartinio judesio – nors žiūrint vaizdo įrašą matyti, kad šuolio metu jis tapo nestandartinis.
– Žvelgiant į Ch.Kramerio karjerą, iš jo dvylikos sezonų (penkių JAV, šešių Vokietijoje ir praėjusio sezono Vilniuje) nebuvo nė vieno, kad jis būtų ilgesniam laikui iškritęs iš rikiuotės.
– Šis sezonas jam išskirtinis. Galbūt negalėčiau taip šnekėti būdamas mediku, bet tai tarsi kažkas jo vardu pavadintą vudu lėlę badytų adata.
Savotiškas prakeikimas, nes traumų daug, o to anksčiau jam niekada nebūdavo.
– Ar būtų įmanoma sportuoti nedarant operacijos?
– Būta tokių atvejų sporto pasaulyje, kad kai kurie atsitiktinai sužinojo apie tai, jog sportavo be kryžminio raiščio. Įmanoma judėti, tik gaila to kelio sąnario, kuris be raiščio bus per žingsnį nuo protezavimo.
Profesionaliame sporte be kryžminio raiščio sportavimas yra greitkelis į karjeros pabaigą.
– Šį sezoną ir Kauno „Žalgirį“ kankina daug žaidėjų traumų. Kieno tai didžiausia atsakomybė – daug patyrusių žaidėjų kūnų, fizinio rengimo trenerių, ar tiesiog tai lemia sutapimų grandinė?
– Gali būti įvairiai. Priklauso nuo traumų pobūdžio. Nežinau tikslios informacijos apie „Žalgirio“ žaidėjų traumos, tad negaliu komentuoti, ar tai pasirengimo, ar žaidėjų ar kontaktinio krepšinio sukeltos bėdos.
Iš kitos pusės, žmonių atmintis nėra ilga, ir dabar dauguma dabar kalba apie „Žalgirį“ užpuolusias traumas. O visai neseniai „Ryto“ treneriai skundėsi, kad tai sezonas, kai traumų yra kaip niekada daug.
– „Žalgiriui“ šis sezonas priešingas praėjusiam, kai komanda atlaikė kovų maratoną be sunkių traumų.
– Būtent. Treneriai tie patys, personalas tas pats, žaidėjų dauguma – irgi tie patys. O traumų dažnumas visiškai skirtingas.
Tai reiškia, kad ne viską lemia fizinis pasirengimas, bet ir kitos kintamosios detalės. Kontaktiniame sporte daug lemia varžovai – kažkas užlipo, pastūmė, prilaikė. Varžovų veiksmų sunku išvengti.
Nors yra skaičiuojama statistika, iš vienos komandos traumų daryti išvadas nelogiška – jungtis per maža. Yra lygos, kurios renka informaciją daug metų ir analizuoja kokiu metu nutinka traumos – per treniruotes, rungtynių pradžioje ar pabaigoje, trauma dėl kontakto ar dėl kitos priežasties. Tačiau ir skaičiuojant nebus išvadų, o tik prielaidos.
Aišku, jei žaidėjas yra labai pavargęs ir komanda to nejaučia ir verčia žaisti 30-40 minučių, turbūt galima sakyti, kad krūvių ir traumos ryšys yra tiesioginis.
Tačiau, jei žaidėjas yra pasirengęs ir nežaidžia daug, sunkiau surasti priežastis. Jos ieškomos, bet traumų vis dar yra.
– Ar teisinga prielaida, kad dėl išaugusių krūvių pastaraisiais metais sunkių traumų padaugėjo ir jauniems krepšininkams?
– Nesakyčiau taip. Galbūt tiesiog pastaruoju metu po padidinamuoju stiklu pakliuvo mūsų krepšinio žvaigždės. Jas žmonės labiau mato.
Jei kalbėti apie kryžminio raiščio traumos sporto medicinoje yra seniai žinomos ir nagrinėjamos, o norvegai šioje srityje yra nuveikę daug darbo.
Pasirodo, kad krepšinis nėra pati baisiausia sporto šaka šiai traumai.
– Kokios sporto šakos pavojingiausios?
– Analizę išprovokavo problemos rankinyje. Norvegijoje nustatyta rankinio komandų, kuriose nebuvo nė vieno žaidėjo abiem sveikais keliais. Tai reiškia, kad visiems žaidėjams kryžminis raištis buvo operuotas bent po kartą, kai kuriems – po du sykius.
Norvegai rimtai ėmėsi prevencinių priemonių ir ženkliai pagerino statistiką. Jų mokslo vaisiais bando pasinaudoti visas pasaulis, tik profesionaliame vyrų sporte ne viską pavyksta perkelti, nes pastaruoju metu auga žaidimo greičiai, ritmas, jėga, žaidimas tampa labiau atletiškas.
– Kokios galėtų būti prevencinės priemonės?
– Pati idėja yra ta, kad galima tobulinti mechaninius judesius ir taip išvengti potencialiai pavojingų judesių.
Tam tikros apšilimo ir treniruočių detalės, patarimai, kaip reikia leistis po šuolių. Tarkime, kaip nusileisti ne ant vienos, o ant dviejų kojų. Aišku, įkarštyje ne visada gali pasirinkti, bet jei atsirastų įgūdžiai, nusileidimo krūvis pasidalintų ant dviejų galūnių, o ne ant vienos. Kai kuriuos rizikos veiksnius galima pataisyti.
Kita vertus, tai labai ilgas darbas. Kompiuterį perkrauti yra paprasčiau nei išmokyti žmogų naujos technikos.
