„Jis padarė didžiulę klaidą su carbonara, – tinklalaidės pradžioje kalbėdamas apie savo santykį su T.Saboniu vien istoriją prisiminė A.Trinchieri. – Jis atėjo, parodė nuotrauką ir sakė, kaip tai buvo puiku.. Tai buvo siaubinga. Ką darai su savo vaikais, kai jie kažką daro? Skatini juos. Iš tikro tą vaizdą vertinčiau 2 ar 3, bet tu negali to pasakyti, turi juos stumti į priekį. Leiskite man, nes jis nepasakys visos tiesos. Nupirkau visus reikiamus ingredientus. Rimtai? Yra trys ingredientai, bet viskas tvarkoje. Jis nupirko juos visus. Jis tobulėja, manau, kad po 55 metų galės pagaminti kažką gero.“
Treneris tinklalaidėje, paklaustas apie savo santykį su treniruojamais žaidėjais ir reiklumą, grįžo į savo karjeros pradžią ir prisipažino, kad ankstyvajame etape buvo mažiau sukalbamas dėl savo filosofijos.
„Visada buvau labai reiklus. Tiesa, savo karjeros pradžioje pasakiau sau, kad jeigu reikės mirti, geriau mirti dėl savo, o ne dėl kitų žmonių klaidų. Sakiau darome taip ir viskas – jokių kompromisų. Pradžioje man tai padėjo, o dabar tai tapo tam tikru limitu. Turėjau nuo kažko pradėti. Vėliau supratau, kad norėdamas pasiekti viršūnę privalau į viską žiūrėti plačiau, rasti kompromisą ir balansą tarp griežtumo ir reiklumo bei gudrumo. Kartais šie žodžiai netelpa į vieną sakinį, kadangi karjeros pradžioje maniau, kad tai gali atrodyti silpnumo požymiu. Galbūt tada taip ir būtų buvę. Kartais prisimenu savo padarytus dalykus ir galvoju – vau“, – teigė italas.
A.Trinhcieri į tinklalaidę atėjo ir pats paruošęs klausimų T.Saboniui. Tikrą psichologinį testą surengęs italas uždavė įvairių klausimų: nuo didžiausios T.Sabonio svajonės iki situacijų, kuriose T.Sabonis turi pasirinkti teisingą, jo nuomone, sprendimą. Vienoje iš situacijų A.Trinchieri paklausė, kaip T.Sabonis reaguotų į situaciją, kai savo vaikui nuolat kartodamas apsižvalgyti į abi puses einant per gatvę, vieną dieną vaikas to nepadarytų. Šią situaciją treneris sulygino su darbu su žaidėjais.
„Yra tendencijos, kad turime pasakyti dalykus 50 milijonų kartų ir tikėtis, kad ta žinutė juos pasieks. Tėvų darbas yra padėti suprasti, kodėl mes jiems tai sakome. Kaip bebūtų, šio proceso tu nepraleisi. Labai panašu ir su žaidėjais – jie turi suprasti, kodėl tu taip sakai. Tikslas turėtų būti toks, kad tai padėtų jiems, o ne man. Šiais laikais tai pats sudėtingiausias dalykas. Taip yra ir su žaidėjais“, – aiškino A.Trinchieri.
Tinklalaidės pabaigoje abu specialistai sulaukė klausimo apie „Žalgirio“ biudžeto dydžio klubų galimybes žaisti aktrintamosiose. Ką tokie klubai turi daryti geriau už kitus, norint patekti tarp elitinių komandų sezono pabaigoje?
„Visų pirma turi paaiškinti sau ir visiems arenos aukštams, visiems čia esantiems žmonėms, kad motyvacija bus kertinis dalykas. Motyvacija čia ateiti kiekvieną dieną ir daryti geriausia, ką gali – tai vienintelis dalykas, kuris gali padaryti skirtumą. Visa kita yra tai, ką mes galime pakeisti, patobulinti ir prie ko galime prisitaikyti. Bet tai, pradedant nuo dviejų nuostabių moterų, kurios rūpinasi mūsų daiktais, iki paskutinių žmonių, kurie rūpinasi šviesomis aikštėje. Treneriai, žaidėjai, prezidentas, vadovas. Tai yra lemiamas dalykas. Jeigu duosi sau šansą nebūti alkanu, tau nepavyks. Nėra jokių galimybių. Ryšys tarp žaidėjų, trenerių, vadovybės ir fanų turėtų būti energijos ir motyvacijos daugiklis. Tai yra pradžia – turime būti alkani kaip šunys, kiekvieną dieną. Tada turi būti protingas ir neišspausti visų sulčių dar iki lapkričio, nes tai yra maratonas, kuriame teks praeiti pro nesėkmes, klaidas ir blogas rungtynes. Bet šita motyvacija ir energija yra privalomas dalykas, tai tarsi tėkmė, tarsi Nemuno upė, kuri negali nustoti tekėti“, – tikino A.Trinchieri.
