Kaip interviu 15min sakė visame pasaulyje dėl savo ištikimybės (gerai – dar ir dėl išskirtinės išvaizdos) žinomas aistruolis, per tuos metus keitėsi ir žaidėjai, ir treneriai, ir sirgaliai. Nesikeitė tik tikslas, su kuriuo kiekvieną kartą žaliai geltonų armija keliauja paskui pagrindinę šalies krepšinio komandą.
– Tomai, kokio dydžio žaliai geltonų armiją planuoji matyti rugsėjo mėnesį Tel Avive ir Stambule?
– Esame išpardavę Lietuvos sirgaliams rezervuotą tribūną Tel Avive, kurioje yra 344 vietos. O kiek susirinks tokių sirgalių, kurie ir keliauja, ir bilietus pirkosi atskirai, sunku pasakyti. Tikiuosi, kad iš viso turėsime nuo 500 iki 1000 sirgalių Tel Avive.
Kadangi kelionę į Izraelį galima pavadinti iš dalies arba net ir visiškai kurortine, tai, manau, skaičius ir palaikymas bus nemažas. Kaip rodo ta keliolikos metų patirtis, daugiausia žmonių paprastai susirenka į tokias pietines, kurortines šalis. Prisiminkime Maljorką Ispanijoje ar Izmirą Turkijoje – tokios vietos labai patrauklios, nes leidžia žmonėms ir pasirgti už rinktinę, ir pabūti kurorte.
Kiek bus Stambule – neįsivaizduoju, nes pastaruoju metu pastebiu tendenciją, kad mažėja žmonių, kurie iš anksto perka kelionę į atkrintamųjų varžybų etapus. Tada jau yra žiūrima, kaip sekasi rinktinei, kokios galimybės, ir pan.
Bet, manau, kad vis tiek kelis šimtus tikrai turėsime, o esant geriems rezultatams, turėtų ir Turkijoje susirinkti bent jau koks tūkstantis. Skrydžių jungtys geros, yra ir tiesioginiai skrydžiai, tada palaikymas turėtų būti gausus.
Tiesa, dar esu pastebėjęs, kad vis daugiau žmonių yra linkę rinktis tik grupės varžybas. Jose – viskas garantuota, esu tikras dėl penkerių rungtynių. Ypač kai pagal naują formatą čempionatai pradėjo vykti keturiose šalyse.
Pagal seną formatą, kai visą čempionatą būni vienoje šalyje, tai ir tos išlaidos taip daug nedidėja. O kai reikia po grupės varžybų persikelti į kitą šalį, tada jau atsiranda ir ekonominis faktorius. Plius, dar ir bendra išvykos trukmė – vis tik susidaro beveik trys savaitės, ir žmonių, galinčių sau leisti tokią ilgoką išvyką, nėra labai jau daug.
– O kaip vertini naują formatą, kai keturių grupių kovos vyksta keturiose skirtingose šalyse?
– Man patiko. Žmonių tikrai buvo daugiau per visą čempionatą, ir manau, kad FIBA tikrai tą įvertino – nes kai žaidžia keturi šeimininkai, o ne vienas, jau savaime gerokai didėja lankomumas.
Manau, kad naujas formatas tikrai buvo taiklus šūvis.
Ir susidomėjimas didesnis, nes įtraukiamos keturios šalys. Plius, šeimininkai dar turi teisę pasirinkti vieną rinktinę sau į grupę, ir, kaip rodo patirtis, dažniausiai yra pasirenkamas toks varžovas, kurio sirgaliai garantuotų dar didesnį bilietų išpardavimą.
Manau, kad naujas formatas tikrai buvo taiklus šūvis.
– Lietuviai šiais metais pirmame etape žais Tel Avive. Kiti trys variantai galėjo būti Rumunija, Suomija, Turkija. Izraelis – geras ar blogas variantas sirgaliams?
– Manau, kad tikrai geras. Bent jau man, asmeniškai, buvo du įdomūs variantai – nesu buvęs nei Izraelyje, nei Rumunijoje, tai bet kuris iš šitų dviejų buvo tinkamas. Čia jau iš labai asmeninio, egoistinio taško žiūrint (juokiasi).
Iš pradžių gal kažkiek skeptiškai žiūrėjau, bet vėliau, įsivertinus visas aplinkybes, gerus orus, susisiekimą ir kt., manau, buvo geriausias pasirinkimas.
– Kiekvieną kartą aiškiai deklaruoji, kad vykstame kovoti dėl aukso. Šis devizas nesikeičia ir šiais metais?
– Tikrai taip. Nesikeičia ir šiais metais, ir nesikeis niekada.
Žinai, aš puikiai prisimenu tą mūsų pirmąją kelionę 2003 metais į Švediją. Tada vykome nusiteikę tikrai labai agresyviai. Ne ta prasme, kad nusiteikę kumščiais mojuoti ar pan., bet šiaip labai kovingų nuotaikų. Daugelis prisimena turbūt ir tą mūsų karstą, ant kurio perrašydavome varžovų rinktinių pavadinimus, ir vėliavos su vardais būtent ten pirmą kartą atsirado. Buvo daug naujovių, ir tas davė vaisių.
Jeigu jau Šaro (Jasikevičiaus – aut.past.) tėvai tada priėję pasakė, kad tokių sirgalių dar nesame matę, tai jau, matyt, šį tą reiškė, nes jie važinėjo jau senokai.
Aš nebijau sakyti, kokie mūsų tikslai. Tai nėra kažkoks pasipūtimas, bet man niekada nebus gėda sakyti, kad mūsų tikslas yra auksas.
Ir aš esu įsitikinęs, kad visi žaidėjai ir visi treneriai važiuoja su ŠITA MINTIMI. Nes tikrai niekas nevažiuoja nusiteikę: „ai, gal laimėkim penktą vietą.“
Vienas mūsų nuolatinis sirgalius yra labai teisingai įvardijęs – tikėjimas yra sirgimo pagrindas. Ir mes visi tikrai nuoširdžiai tikime savo komanda. Nes visada joje bus, kas žaidžia, ir kas besusirinktų į rinktinę, tikslai niekada nesikeis.
– Kokia tau atrodo dabartinė rinktinė?
– Man ji atrodo labai įdomi. Komanda jauna, energinga, pakviesta ir naujų žmonių, ir tų, kurie pastaruoju metu kurį laiką nežaidė. Niekam netrūksta motyvacijos ir, manau, jie pasistengs viską padaryti, kad pasiektume kuo daugiau.
Tik labai gaila, kad Domo (Sabonio – aut.past.) nėra dėl tos situacijos su NBA klubu. Juolab kad ir Pauliaus (Jankūno – aut.past.) neturime. Paulių aš visiškai suprantu – žmogus tiek vasarų atidavė rinktinei ir jam tikrai reikia pailsėti. Jam jau ne dvidešimt keleri, ir ateina laikas, kai reikia padaryti pertraukėlę.
Labai džiaugiuosi, kad Jonas Mačiulis ir Mantas Kalnietis šiais metais apsisprendė būti rinktinėje – manau, jie savo meistriškumu, užsivedimu, lyderių savybėmis yra nepaprastai reikalingi žmonės, kurie ves į priekį komandą. Jonas Valančiūnas kol kas atrodo labai stipriai.
Manau, D.Adomaičio rinktinė pagal savo žaidimo braižą turėtų gerokai skirtis nuo J.Kazlausko rinktinės žaidimo stiliaus. Ir tikrai labai laukiu, kaip atrodys šių metų komanda. Pačiam žiauriai įdomu.
O tikslus jau kaip ir aptarėme anksčiau (juokiasi).
– Šis sezonas išskirtinis tuo, kad po Europos čempionato keisis pasaulio krepšinio sistema. Europos pirmenybės vyks kas ketverius metus ir tokiu būdu žaidėjams atsiras bent viena laisva vasara. Sirgaliams – viena vasaros išvyka mažiau, kita vertus – žaidėjai turės bent vieną laisvą vasarą.
– Jeigu atvirai, tai tas dalykas mane labai nudžiugino. Apie tai ir galvojau, ir kalbėdavausi su kitais sirgaliais jau kelerius metus, berods nuo 2009 m. Europos čempionato Lenkijoje.
Nes tas grafikas, kuriuo žaidėjai gyvendavo iki šiol, nebuvo normalus. Prisiminkime, pavyzdžiui, Ramūną Šiškauską – žmogus iš aštuonerių metų septynias vasaras beveik be pertraukų žaidė rinktinėje ir buvo priverstas baigti profesionalo karjerą gerokai anksčiau. Tas pats Arvydas Macijauskas, kuriam traumos nutraukė karjerą irgi per greitai. Toliau – Simas Jasaitis, Robertas Javtokas su savo traumomis – galima vardyti ir vardyti…
Krepšininkai nėra robotai, jiems reikia poilsio, ir todėl tą sprendimą dėl vienos laisvos vasaros aš labai sveikinu. Mes visi, visų pirma, turime rūpintis krepšininkais – tais žmonėmis, kurie žaidžia. Mes turime juos tausoti ir saugoti. Pažiūrėkime į futbolą, kuriame svarbiausios varžybos vyksta kas dvejus metus.
Dabar krepšinyje per keturių metų ciklą bent viena vasara jau bus laisva, ir tai yra geras žingsnis. Aš jį visiškai palaikau.
O kad mes vieną vasarą nenuvažiuosime į vieną čempionatą, niekas nenumirs. Priešingai – manau po tų metų pertraukos atsiras didesnis noras gausesniam žmonių kiekiui vykti palaikyti rinktinės.
– Dar viena naujovė – nuo rudens atsiras vadinamieji rinktinių „langai“, per kuriuos vyks atranka į FIBA pasaulio čempionatus. Kaip vertini tokią sistemą?
– Aš tikrai už tai, kad rinktinė žaistų Lietuvoje ir oficialias rungtynes, ne tik kontrolines dvikovas vasaromis, pasiruošimo metu. Mano nuomone, kai dabar Lietuvoje turime tiek daug naujų arenų, tai būtų puiki proga atvežti rinktinę ne tik į didžiuosius miestus, į tas didžiąsias arenas, kurias mes žinome, bet ir truputį toliau – ir į Uteną, ir į Kėdainius, ir į Prienus. Visur, kur tik yra didesnė salė. Tai labai stipriai padidintų susidomėjimą.
Tai yra pats blogiausias dalykas krepšiniui, koks gali nutikti, todėl labai tikiuosi, kad yra įmanomas kažkoks kompromisinis sprendimas.
Aišku, labai norėtųsi, kad į rinktinę turėtų galimybę atvažiuoti geriausi žaidėjai. O matant dabartinę situaciją Europoje, panašu, kad bent jau artimiausiu metu to gali neįvykti.
Ir tai yra pats blogiausias dalykas krepšiniui, koks gali nutikti, todėl labai tikiuosi, kad yra įmanomas kažkoks kompromisinis sprendimas. Labai norėtųsi, kad ir žaidėjai nebūtų verčiami rinktis tarp klubo ir rinktinės interesų. Kad kiekvienas žaidėjas galėtų laisvai atvykti ginti savo šalies garbę.
Manau, kad tikrai galima per metus surasti tas dešimt–penkiolika dienų tvarkaraščiuose, kada ir vyktų rinktinių atrankos varžybos.
